Krašto santakos. Laikmatis

Literatūros pasaulin kaip strėlė įsiveržusi kraštietė rašytoja Ieva Dumbrytė neslepia, kad ilgai leidėjų buvo tiesiog pravaroma. Naujausias jos romanas rauna stogą – magiškas tekstas, pilnas gėdingų atviravimų bei siaubo, tarsi nesuvokiamų dalykų. Bet autorė tvirtina, jog niekas neišgalvota, viskas sulipdyta iš kelių kartų giminių papasakotų istorijų – taip pat ir karstai, įkelti į medžius, egzistavo. plačiau»

plačiau»

Daugelis instrumentų, keliaujantys per platų pasaulį, buvo keičiami ir tobulinami, o lietuviškosios kanklės liko tos pačios, kaip ir gilioje senovėje. Dėl to kanklių festivalius organizuojančios mokytojos svajonė – kad ypatingasis mūsų tautos instrumentas ne tiktai nenunyktų, o dar labiau populiarėtų. plačiau»

Brome atsistoję choristai dainavo lyg bažnyčioje, merginos buvo panašios į miško deives, o dešimtkart himną su gitara sugiedojusį bardą žinovai prilygino muzikiniam lobiui. plačiau»

Prie kanklių atsisėdusi ir gracingai instrumento stygas liečianti jaunoji muzikantė iš šono atrodo labai susikaupusi, o iš tiesų ji jaučiasi visiškai laisva, atsipalaidavusi, nuo žemės pakylėta muzikos garsų. Ji įsitikinusi, kad būtent kankliavimas ugdo gabumus tiksliesiems mokslams. Ką ji ateityje bepasirinktų, visuomet gyvens kartu su muzika. plačiau»

Panevėžiečių teiravomės, ar jie lanko muziejus, ar dalyvauja Muziejaus nakties renginiuose. Kai kas palygino, kaip smarkiai pasikeitė muziejai – neliko piktų prižiūrėtojų, kurios išbardavo vos tik tarpusavyje sušnekus. Bet ar jaukios atmosferos visiškai užtenka, kad jaunimas padėtų į šalį mobiliuosius telefonus? O gal juos pritrauktų interaktyvios ekspozicijos? plačiau»

Nuotraukose į fotoobjektyvą ramiai žvelgę žmonės staiga atgyja, šypsosi, kažką pasako. Dar ne taip seniai neįtikėtinai atrodžiusios dirbtinio intelekto galimybės jau leidžia per kelias minutes papasakoti visą žmogaus gyvenimą. Vienas pirmųjų tuo susidomėjęs rokiškietis Virginijus Stumbrys išmoko šitų įdomybių, bet jas perpratęs ėmė dar plačiau dairytis, šįkart į žvaigždes, ūkus, galaktikas. plačiau»

plačiau»

Ekscentrikas, impulsyvus keikūnas, šventasis ištvirkėlis – kaip tik nevadinamas legendinis dailininkas Stasys Petrauskas-Bitlas. Tai bene vienas ryškiausių Panevėžio savamokslių menininkų, tapiusių kultūros žmonių ir artimųjų portretus, ironiškus piešinius, kūręs religinės tematikos darbus, skulptūras bažnyčioms ir ikonas. Kurį laiką po mirties valdininkų ir kultūros darbuotojų nustumtas į paraštę, menininkas niekad nebuvo pamirštas šeimos, bičiulių ir meno žinovų, o Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje ką tik atidaryta jo vardo galerija. Apie visa tai kalbėjomės su Bitlo sūnumi – aktoriumi, režisieriaus asistentu Luku PETRAUSKU. plačiau»

Mūsų krašto tautodailininkams fantazijos skolintis nereikia: tai molio nuo medžio neatskirsi, tai medis su mezginiais supanašėja. Net mintis nekyla, kad į imtynininką panaši akmeninė bitė ims ir nepakils skrydžiui. O kai žiūrint į raštuotas pirštines ir rankom lipintus indus iš poeto burnos išsiveržia eilėraštis, turi patikėti, kad kūryba tikrai dvasiškai galinga. plačiau»

Bene ryškiausias lietuvių modernistas Linas Katinas nesidomėjo, kur iškeliavo jo kūriniai – į prabangias sales ar tamsius sandėliukus. Užtat kai meno žinovai ir kolekcininkai ėmė gaudyte gaudyti jo paveikslus, buvo tik laimės dalykas, kas juos pirmas suras. Pasisekė atkakliausiam panevėžiečiui, tad dabar galime grožėtis didele, įspūdinga paroda. plačiau»

Iš Kučgalio šaltinio vandenį semiantis žmogus patikina, kad jis ypatingas – tinka gerti, maistui gaminti, o arbatinukas nekalkėja. Todėl važiuoja jo pasisemti net dvi dešimtis kilometrų, sau parsiveža ir dar kaimynus apdalija. Šaltinio istorija irgi intriguojanti, nes rusai čia ieškojo naftos, o ėmė trykšti vanduo. plačiau»

Važiuodamas pro Panemunį niekaip negali nesustoti ir neužlipti ant piliakalnio, neaplankyti buvusių garsiųjų dvaro rūmų. Bet iškart supranti, kad gal geriau būtum pravažiavęs ir nepamatęs viso to siaubo, nulemto barbariškos žmonių veiklos. Nuo regimo vaizdo tik širdį labiau suspaudžia. Ir negali tada nekeikti paskutinio rūmų savininko palikuonių, per didelį godumą nesuvokusių tikrosios paveldo reikšmės. plačiau»

Vaivadiečiai džiūgauja rankose laikydami staltiesę, besitęsiančią per visą kaimo gatvę ir susiūtą iš nebedėvimų marškinių. Į vientisą siuvinį gabalus sujungusi siuvėja ir pati nustėro: nei ištiestą laikyti, nei į ritinį vynioti. O gali būti, kad nustėro ir kai kurie vyriškiai, savo marškinius išvydę nebe spintoje, o Bendrystės staltiesėje. plačiau»

Slapukas auklėtinis nustebino savo mokytojus, kai parodė paveikslus, pieštus ne kaip gimnazijoje mokoma, o kaip pats norėjo – eksperimentuodamas idėjomis, priemonėmis, spalvomis ir technikomis. Jo šeimoje menininkų tarsi ir nėra, bet visi kuo nors panašaus užsiima, tai gal būtent todėl tėvai išrinko savo sūnui tinkamiausią mokyklą. plačiau»