Iš paskos – operatorius
Senojo Joniškėlio dvaro parke buvo neįprastas sujudimas.
Ūksmingomis alėjomis žingsniavo šimtmečius šią vietą valdę dvarininkai Karpiai, šlamėjo damų suknių šilkas, aplink sukosi tarnai, šmėkščiojo sodininkas.
Žilais, kruopščiai užraitytais ūsais ponas išdidžiai žvalgėsi po tėvoniją, pasiramsčiuodamas brangia lazda ėjo link dvarvietės pasididžiavimo – didžiulės stiklinės oranžerijos. Tarsi nenujausdamas, kad šiandien, XXI amžiuje, jos vietoje veši juosmenį siekiančios sultingos dilgynės ir garšvos, ir tik šonuose tebestūksto mūrinių sienų, į kurias rėmėsi stiklu įrėmintas karkasas, griuvėsiai.
Taip, visa tai – tik suvaidinta praeitis. Ponus vaidino net ne aktoriai, o vietiniai entuziastai, jiems iš paskos sekė ir puikius vaizdus gaudė operatorius.
Suvaidintą praeitį imituojantį epizodą jis filmavo specialia, 360 laipsnių besisukančia kamera. Su tokia kamera sukurtą videofilmą bus galima matyti tik užsidėjus virtualios realybės akinius.
Trumpą filmuką visi norintieji greit galės pamatyti ne tik ekskursijose po Joniškėlio dvarvietę, bet ir Pasvalio muziejuje.
Bandys daugumą išparduoti
Mūsų palydovas apžiūrint Joniškėlio dvarvietę bei parką – bene labiausiai apie Pasvalio istoriją nusimanantis savivaldybės darbuotojas Gražvydas Balčiūnaitis. Jis kalba labai įdomiai, įpina daug praeities faktų, pasakoja šiandienines naujienas.
Joniškėlio dvarvietė istoriniuose dokumentuose minima nuo 1684 metų, ilgiausiai ją valdė viena ir ta pati didikų Karpių giminė. Valdė tol, kol sovietai visko neatėmė. Nacionalizavus dvarą paskutinė išvyko Marija Joana Karpienė.
Karpių giminė išsibarstė užsieniuose ir į Lietuvą niekada negrįžo. Atgavus nepriklausomybę, dvarininkų palikuonys neatsišaukė, niekas nepretendavo atsiimti nei pastatų, nei žemės.
Netrumpą laiką visi 20 dvarvietės pastatų priklausė valstybinei žemdirbystės instituto bandymų stočiai. Šiuo metu ji tebėra tik pagrindinių rūmų savininkė, o kiti 19 statinių jau be gyvybės, užkaltais langais ir durimis.
Prieš porą metų tuos visus 19 statinių perėmė Turto bankas, besirūpinantis valstybinio turto pardavimu.
„Tikriausiai parduos kiekvieną atskirai, mačiau, kad jau aukcionuose paskelbta apie kai kurių pardavimą, bet dar tikrai nenupirkta“, – sakė G.Balčiūnaitis.
Jis pasvarstė, kad pirkėjus galbūt atbaido šio nekilnojamojo turto kultūrinio paveldo statusas, nes nupirkę pastatą privalės jį ne šiaip remontuoti, o restauruoti.
Liepų ratai – koncertams
Visas 27 hektarų plotas su dvaro parku yra valstybinė žemė, tad parku rūpinasi Pasvalio savivaldybė bei Joniškėlio seniūnija.
Jau kuris laikas vyksta parko atnaujinimo darbai – sutvarkyti takai, dabar įrenginėjamas naujoviškas apšvietimas, prieš centrinius rūmus atkurtas rožynas – susodinta net 200 šių nuostabiausių gėlių kerų.
G.Balčiūnaitis pasakojo, kad parkas sudarytas iš dviejų dalių – prancūziškosios ir angliškosios, jas skiria nesrauni Mažupė.
Iki šiol lankytojai dažniau vaikščiojo prancūziškąja parko dalimi, mat kitapus upelio esanti angliškoji buvo sunkiai pasiekiama, seną tiltelį vis nunešdavo potvyniai.
Ką tik pastatytas naujas tiltas ir tvarkomi apleistosios parko pusės takai.
Angliškasis parkas labiau kalnuotas: tai kyli aukštyn, tai leidiesi žemyn. Jo įdomybė – ratais susodintos liepos.
Dvaro klestėjimo laikais tai buvo koncertų vieta: ratu po medžiais susėsdavo klausytojai, o viduryje muzikantas grieždavo smuiku. Dabar čia sustatyti suoliukai.
Kas gi ta Juodoji rožė?
„Filmavome, kūrėme filmą turėdami vieną tikslą – papasakoti legendą apie Juodąją rožę“, – intriguoja G.Balčiūnaitis.
Filmukas dar niekur viešai nepristatytas, bet mums suteikiama galimybė patiems jį pamatyti.
Ilgąja parko alėja G.Balčiūnaitis mus veda prie buvusios oranžerijos, čia įteikia virtualios realybės šalmus su ausinėmis, ir užsidėję juos – nyram į praeitį.
Atsiduriame ano meto parke, tarp buvusių gyventojų. Sužinome, kad dvarininkų Karpių pavardė kilusi visai ne nuo žuvies pavadinimo, o sulietuvinta itališka de Karpio.
Prieš akis šmėsteli raudonas rožės žiedas, ją, dar rasotą, sodininkas įteikia gėles dievinusiam dvarininkui.
Dar akimirka – ir jau stovime moline krosnimi kūrenamoje, egzotiškų gėlių pilnoje oranžerijoje, už jos langų žiema. Dairantis aplink net galva sukasi, susvyravusi vos neįpuolu į dilgynes. Bent jau man taip atrodo.
Savo kūnu pridengia rožę
Oranžerijos viduryje, vazone ant apvalaus stalelio, auga ypatinga rožė. Ji labai reta, tad šeimininko itin branginama. Nors žiedas tamsiai violetinis, bet gėlė turi Juodosios rožės vardą.
Virš stiklinio kupolo vis smarkiau sukasi snaigės, sodininkas pakursto krosnį, kad patalpa neišvėstų, lauke temsta ir sninga dideliais kąsniais. Staiga sodininkas kažką išgirsta, tarsi aižėtų ledas, pakėlęs galvą mato, jog neatlaikęs sniego svorio skyla oranžerijos kupolo stiklas. Kaip tik toje vietoje, kur stovi brangiausioji gėlė.
Nebėra kada šauktis pagalbos, sodininkas išskečia rankas ir palinksta virš rožės, tikisi, kad taip ją apsaugos nuo stiklų ir sniego svorio.
Tą sekundę kupolas sutrupa, stiklai susminga į rožę uždengusį sodininką, sužeistąjį dar prislegia ir sniegas...
Ryte tarnai randa atvėsusią oranžeriją, jos viduryje pūpso krauju nusidažęs sniego kauburys. Brangiosios rožės vazonas nukritęs ant žemės, bet gėlė nenukentėjusi – žiedas toliau keri nuostabiu grožiu.
Naktį fantazija stipresnė
Naujas filmas – tai vienas iš sumanymų, kaip į dvarvietę pritraukti daugiau lankytojų.
Yra vilčių, kad dvaro pastatus nupirkę verslininkai čia įkurs kavines, restoranus ar kitką įdomaus, o kol apirę statiniai be gyvybės, dvaras lankytojus vilioja legendomis.
Jas per naktines ekskursijas pasakoja joniškėlietis Viktoras Stanislovaitis.
Jos unikalios, nes tokios vienintelės visoje šalyje – daugiau niekur ir niekas lankytojų naktimis nepriima.
Nauju formatu atgaivinta Juodosios rožės legenda irgi bus pridėta prie ekskursijų programos.
Pasak G.Balčiūnaičio, yra pagaminta 10 virtualių akinių. Pasakojimas apie sodininką, paaukojusį dėl rožės gyvybę, pasirinktas todėl, kad jį buvę nesudėtinga susieti su šia vieta – išlikusiais oranžerijos griuvėsiais, ir kad jis iš visų legendų švelniausias. Kitos niūresnės.
Aktorių ieškoti nereikėjo. Damas suvaidino vietinės merginos, ponus ir tarnus muziejaus darbuotojai, pats G.Balčiūnaitis ir V.Stanislovaitis.
Populiarinant Joniškėlio dvarvietę pastarojo aktyvaus vyro nuopelnas svarus.
„Legendas apie dvarą renku ir užrašinėju 40 metų, pirmąją man papasakojo močiutė, kai tebuvau penkiametis“, – mena V.Stanislovaitis.
Naktines ekskursijas po dvarvietę jis sumanė tada, kai dirbo Joniškėlio gimnazijoje istorijos mokytoju.
„Norėjau mokiniams papasakoti vietos istoriją per legendų prizmę kitaip“, – aiškina.
Anot jo, pasakojimai tamsoje virsta visu spektakliu, klausytojams daug audringiau įsijungia fantazija.
Net burnas užsiklijavo
Tas ekskursijas tamsoje drąsiai galima vadinti siaubo naktimis.
Privaloma laikytis sąlygų: leidžiama dalyvauti tik nuo 13 metų, nepriimamos nėščiosios, neseniai išgyvenusieji artimųjų mirtis.
Dar viena sąlyga: per visą ekskursiją, kol pasakojamos legendos, dalyviai negali nei kalbėtis, nei šnibždėtis ar juoktis. Vos kas prakalba, siunčiamas namo.
„Viena mokytoja iš Kauno važiavo aštuonis kartus, kol pagaliau sugebėjo ištylėti. Yra buvę, kad burną lipnia juosta patys lankytojai užsiklijuoja“, – tikino pašnekovas, bet kažkodėl juokėsi.
Naktinės ekskursijos nevyksta vasarą, nes ilgai netemsta. Į jas užsirašoma iš anksto. Štai šiems metams vietų jau nebėra.
Pabaigai išgirstame dar vieną legendą. Gal net šiurpiausią.
Benjaminas Karpis, būdamas 16 metų, pamiršo, kad yra bajoriško kraujo ir įsimylėjo skalbėją. Su ja susitikinėjo parke buvusioje balto marmuro pavėsinėje ir planavo drauge bėgti į užsienį.
Tėvai priešinosi, bet jaunuolis ėmė ir atsivedė brangiais paryžietiškais aprėdais išpuoštą skalbėją į puotą, pristatė ją kaip išrinktąją ir tarė, kad jo širdis visad bus ten, kur ir josios.
Visą naktį pora kartu šoko, o išaušus rytui skalbėja dingo lyg į vandenį. Pasirodo, tėvas liepė ją nužudyti, išplėšti širdį ir įmūryti į sūnaus kambario sieną – lai pildosi ponaičio pageidavimas, kad jųdviejų širdys visada būtų kartu.
Nuo tos dienos ponaitis užsidarė savo kambaryje ir 20 metų su niekuo nebendravo.
Pasak legendos, toji širdis ir dabar tebėra centrinių rūmų kambario sienoje. Nes tas kambarys buvo įsimylėjėlio...
Legenda galima tikėti, bet galima ir netikėti.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Parko alėjoje prisėdęs ponaitis – vaizdas iš praeities, papasakosiančios apie gražiausius dvarvietės gyvavimo metus.
2. Mažupė parką skiria į dvi dalis: prancūziškąją ir angliškąją.
3. Užsidėję virtualios realybės akinius žiūrovai atsidurs oranžerijos viduje, galės sukiodamiesi po ją žvalgytis.
4. Projektavimo programomis buvo atkurtas pirmykštis didžiulės Karpių dvaro oranžerijos vaizdas su stiklinėmis sienomis ir didžiuliu kupolu.
5. Savivaldybės darbuotojas G.Balčiūnaitis parodė naujai pastatytą tiltą, sujungusį abi parko dalis.
6. Filmavimas vyko ir nuo pagrindinių rūmų link oranžerijos einančioje kaštonais ir liepom apaugusioje alėjoje.
7. G.Balčiūnaitis pasakojo apie šimtmečius gyvavusios dvarvietės praeitį ir šiandien intensyviai vykstančius parko atnaujinimo darbus.
8. Veiksmas didžiuliame parke buvo filmuojamas specialia kamera.
9. Joniškėlį ekskursijomis garsinantis V.Stanislovaitis (kairėje) suvaidino dvarvietės šeimininką Karpį.
10. Su virtualios realybės akiniais parko lankytojai matys kunkuliuojantį dvaro gyvenimą.
A.Švelnos ir asmeninio albumo nuotraukos
