– Mums susitikus Panevėžio centre, Laisvės aikštėje, priėjo vaikinukas ir paprašė kartu nusifotografuoti asmenukei. Vadinasi, panevėžiečiai, o ypač smagu, kad jaunoji karta, jus pamena, pažįsta, gerbia, nors iš Juozo Miltinio dramos teatro išėjote daugiau nei prieš metus. Jūsų darbais žavisi ne tik panevėžiečiai – mano draugai, gyvenantys visiškai skirtingose šalies vietovėse, prašė jums perduoti linkėjimus. Turbūt keista gauti linkėjimų iš žmonių, apie kurių egzistavimą net nenutuokiate?
– Gal būtų kiek mažiau įprasta gauti tokių linkėjimų kituose miestuose, bet Panevėžyje tai pasitaiko neretai. Niekada ir niekur nebuvau užmezgęs tokio stipraus ryšio su žiūrovais kaip Panevėžyje. Todėl ir dabar, kai sugrįžtu, žmonės sustabdo gatvėje, užkalbina, pasakoja, kuriuos mano spektaklius matė, kas patiko.
Man tai brangu, nes nesu iš tų menininkų, kurie kuria sau pačiam. Per karantiną įsitikinome, kad teatras be žiūrovų yra tiesiog tuščia erdvė.
Mano buvę studentai, dabar jaunoji Juozo Miltinio dramos teatro aktorių karta, pirmą sykį lankydamiesi Panevėžyje žiūrėjo Kventino Tarantino kūrybos įkvėptą mano spektaklį „Šv. Speigas“. Jie stebėjosi pamatę, koks išskirtinis įvykis, kokia šventė panevėžiečiams yra vakaras teatre. Prieš spektaklį žmonės eina pasivaikščioti, užsuka į kavinukes, mieste negali nepajausti artėjančio spektaklio atmosferos.
– Daug kas liko šokiruoti, kai praėjusį pavasarį, po penkerių metų darbo Juozo Miltinio dramos teatre, paskelbėte, kad dar vienai kadencijai perrinktam teatro vadovui Antanui Venckui įteikėte prašymą atleisti iš meno vadovo pareigų. Rašėte, kad dėl skirtingo etikos normų suvokimo ir atliekamo darbo kokybės supratimo nebematote galimybių toliau dirbti kartu. Apie konkrečias priežastis galime tiktai nujausti, nes klausinėjamas kalbėjote abstrakčiai – apie etiką, pagarbą, skirtingus požiūrius.
Gal dabar, praėjus daugiau nei metams, atėjo laikas pasakyti, kas iš tiesų nutiko?
– Kuo toliau, tuo labiau jaučiuosi viską paleidęs. Todėl nematau prasmės kapstytis po praeitį. Ši istorija nėra maloni, o jos narpliojimas nei man, nei teatrui nebeduos nieko gero.
Dalykai, dėl kurių išėjau, akivaizdūs ne tik man, bet ir likusiesiems teatre. Dalis jų bandė kelti klausimus vadovui, bet nei atsakymų, nei pokyčių, deja, nesulaukė. Tuomet kai kas išėjo, kitiems teko tiesiog tęsti darbą.
– Bet spektakliu „Arrivederci“ pasakėte ne „sudiev“, o – „iki pasimatymo“. Galbūt dar grįšite?
– Kol teatrui vadovauja dabartinis direktorius ir jo pavaduotojas – tikrai ne. O po to – matysime. Deja, bet teatrą savo ar ne savo noru per šiuos vienus metus paliko nemažai talentingų žmonių, dirbusių skirtinguose teatro skyriuose. Gaila, bet žmonės tebeišeina ir dabar. Nežinau, kokį teatrą rasčiau ateityje. Bus matyti.
Bet kokiu atveju teatre tebėra daug tikrai labai kūrybingų ir šviesių žmonių. Su kai kuriais iš jų dirbame ir dabar – kviečiu juos į savo kūrybinius projektus, bet jau nebe Juozo Miltinio dramos teatre. Neseniai Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje režisavau kompozitoriaus Algirdo Martinaičio oratoriją „Gailestingumo altorius“. Joje vaidino Vytautas Kupšys. Kituose mano darbuose skirtinguose miestuose vaidina Albinas Kėleris, Gintautas Žiogas, Urtė Povilauskaitė, Mantas Pauliukonis, Rokas Misiūnas, bendradarbiauju ir su kitų skyrių žmonėmis.
Nenutrūkęs mano ryšys ir su įvairiomis Panevėžio kultūros įstaigomis bei pačiu miestu. Turiu gražių idėjų ir planų su Panevėžio muzikiniu teatru, „Stasys Museum“, Panevėžio kultūros centru. Taigi, nors ir ne į teatrą, bet vis sugrįžtu.
O nuo teatro pailsėti sveika ir naudinga. Kai pranešiau, kad išeinu iš Juozo Miltinio dramos teatro, keli Lietuvos teatrai kvietė pas save į tas pačias – meno vadovo – pa-reigas. Bet nutariau atsisakyti. Norėjau pertraukos, todėl sąmoningai atsisakiau visų, net labai man įdomių, pasiūlymų iš kitų teatrų.
– O gal tiesiog prisibijojote pakliūti į panašią situaciją kaip Panevėžyje? Nebenorėjote to kartoti?
– Gali būti, kad pasąmonėje išties to vengiau. Išėjimas iš Panevėžio teatro man buvo emocio-naliai nelengvas, „pagardintas“ direktoriaus A.Venckaus melais, viešais pareiškimais apie mano psichologinę būklę.
Nuo naujo darbo teatre pristabdė ir tai, kad po kelių mėnesių surinkau aktorių kursą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir dabar jam vadovauju. Norėjau su pirmakursiais pradėti kelionę į profesiją nuo pat pradžių ir ramiai kurti tokį teatrą, kuriuo tikime.
– Spektaklio „Arrivederci“ veiksmas vyksta laidotuvių paslaugų salone. Pagrindinis personažas ruošiasi mirčiai – išėjimui iš gyvenimo. Jis žino, kad tai neišvengiama, nes nepakluso gaujos vadovybei ir atleido žmogui, kurį turėjo pašalinti. Žinojo, kad tai kainuos jam pačiam gyvybę.
Žinodami, kad išėjote iš teatro, žiūrovai, suprantama, daro paraleles tarp jūsų paties ir pagrindinio personažo. Juk ir jūs ruošėtės išėjimui iš teatro?
– Tai nėra spektaklis konkrečiai apie mano išėjimą iš teatro. Ruošdamasis statyti šį spektaklį dar nežinojau, kad išeisiu. Tokių pasvarstymų turėjau seniai, bet planų – dar ne. Gali būti, kad ne mano išėjimas iš teatro pagimdė spektaklį, o atvirkščiai – kruopštus ruošimasis spektakliui ir nuolatinis išėjimo temos apmąstymas paskatino žengti tą žingsnį. Tai neįvyko akimirksniu.
Išėjimas yra gana ilgas ir sudėtingas procesas. Pirmiausia jis įvyksta žmogaus širdyje ir galvoje, o tik vėliau praveriamos durys ir išeinama. Mintys tiek apie „Arrivederci“, tiek apie išėjimą iš teatro ėmė suktis mano galvoje dar tuo metu, kai stačiau „Makbetą“. Viljamo Šekspyro pjesėje ryški diktatoriškumo tema. Panašią situaciją mačiau ir savo darbinėje aplinkoje. Kai su tuo susiduri, turi sau atsakyti: kaip elgtis? Arba susitaikai, arba pasakai: gana. Mano atsakymą į šį klausimą jau žinote.
Diktatoriškumas – plati tema. Jis seniai reiškėsi Rusijoje, po to prasiveržė Amerikoje su trampais, maskais, naujų diktatorių ėmė rastis versle, mene. Naiviai maniau, kad tai sovietų palikimas. Baisiausia, kai ir mano kartos žmonės tokie tampa.
O šiaip jau kiekvienas mano spektaklis įkvėptas tam tikrų asmeninių išgyvenimų, abejonių, atradimų. Taip nutiko ir šį sykį. Pirmą šios pjesės juodraštį parašiau dar prieš savo išėjimą – jis buvo gana racionalus, paremtas kitų autorių literatūra, psichologų įžvalgomis, filosofų traktatais. Bet kai apsisprendžiau išeiti, daug ką perrašiau, remdamasis asmenine patirtimi.
Bet dar kartą kartoju – šiame spektaklyje išėjimą tyrinėjau daug plačiau, tikrai ne vien tik savo asmeninį atvejį, nes išėjimas būna ne tik iš darbo, bet ir iš šeimos, iš visuomenės, iš gyvenimo, iš proto...
– Sakote, kad praeitį paleidote. Bet Kauno dramos teatre, kur žiūrovai iškart įvertino jūsų ankstesnius spektaklius „Jaudulys“ ir „Kai mes būsim jauni“, rodote monospektaklį „Myriop“, o veiksmas – vėlgi prie gedulingų pietų stalo. Argi tai nėra „Arrivederci“ tęsinys?
– Labiau sutapimas. Šį mono-spektaklį sukūriau dar užpernai. Bet ilgą laiką jį nedaug rodžiau. Vis dėlto galų gale nuėjo gandas apie šį darbą – ir gavau kvietimą parodyti jį Kauno dramos teatre. Dabar „Myriop“ rodomas vis dažniau, bet jis nesusijęs su „Arrivederci“.
Spektaklius sieja tik mirties tema. Pamenu, kaip kartą Panevėžyje po vakarinės repeticijos pažvelgiau į ligoninės pastatą – jis matyti nuo teatro. Žinojau, kad ten miršta mano močiutė – man itin brangus žmogus. Gydytojai nedavė jokių vilčių. Ėmiau mąstyti, kad toje pačioje ligoninėje prieš daug metų gimiau aš. Kad ten pat turbūt ir mirsiu. Iš vieno taško išeiname, paklaidžiojame po pasaulį, bet galiausiai ten pat ir grįžtame. Tos mintys ir sukilę jausmai pagimdė spektaklį „Myriop“.
– Spektaklyje perteikiate savo paties itin jautrius išgyvenimus – ar tai nėra per sunku?
– Turiu priemonę – humorą, saviironiją. Visą valandą, kiek vyksta spektaklis, save traukiu per dantį dėl perdėto, gal net kvailo nerimo dėl mirties. Kažkada atrodė, kad gyvensiu amžių amžius, galop pajutau, kad gyvenimas – tikrai ne begalinis.
Su žmona Anykščių šilelyje įsigijome apleistą vienkiemį. Ėmiau skaičiuoti, kada viską sutvarkysime, galėsime ten gyventi ir vykdyti kūrybinę veiklą. Penkeri metai plius penkeri metai, dar penkeri metai... O kiek man metų tuomet bus? Bijau, kad jų gali ir nepakakti.
Arba – man patinka mokytis naujų dalykų, dar gana neseniai mokiausi kalbų, fotografijos, tapybos, groti trimitu... Mokytis naujų dalykų labai smagu, bet kai pajunti laiko baigtinumą, suvoki, kad laiko visiems naujiems dalykams tiesiog nepakaks. Nespėsiu.
– Užsiminėte apie vienkiemį Anykščiuose. Kaip sekasi teatrinė veikla?
– Jau seniai turiu savo privatų teatrą „Meno alchemija“. Kai dirbau Panevėžyje, jo veiklą užšaldžiau, o dabar atnaujinome kūrybą. Šiuo metu bendradarbiaudami su LRT kuriame naują radijo spektaklį, su „Neišmoktų pamokų“ kūrėjų komanda rudenį išleisime premjerą Anykščiuose, o vasarą žiūrovus pakviesime visai nakčiai į mūsų sodybą.
Nusileidus saulei, nersime su jais į Anykščių šilelį, kur vyks spektak-lis. Žiūrovai miške sutiks ne tik kelias vaidinančias aktores, bet ir pamatys mūsų kuriamas šviesos ir vaizdo instaliacijas, klausysis gyvos tradicinėmis kanklėmis atliekamos muzikos. Tai naktinis spektaklis–žygis, atveriantis žiūrovams Anykščių krašto ir kelių garbaus amžiaus moterų istorijas. O grįžus iš miško žiūrovų lauks laikas prie laužo, arbata, pokalbiai su spektaklio kūrėjais, galbūt net gegužinė, nakvynė ir bendri pusryčiai iš didžiulio košės puodo. Labai kviečiu panevėžiečius – juk Anykščiai visai netoli. Pamatysit spektaklį ir pasisvečiuosite mūsų vienkiemyje.
– Kurį iš Panevėžyje statytų savo spektaklių išskirtumėte, kuriuo labiausiai džiaugiatės, didžiuojatės?
– Laikui einant mano atsakymas į šį klausimą vis kinta. Ir patys spektakliai kinta. Vienu metu atrodė, kad idealus bus spektaklis „Jona“, kurio veikėjai atsidūrę komiškose aplinkybėse sprendžia nejuokingus savo gyvenimo strigimus.
Jo kūrybos procesas buvo neįtikėtinas, gyvenome kaip komunoje. Dienomis repetavome, vakarais kartu skaitėme, grojome, bendravome. Tokio unikalaus kūrybos proceso daugiau niekada niekur neteko patirti.
Bet dabar išskirčiau „Sala, kurios nėra“ – spektaklį, pasakojantį apie teatro Panevėžyje pradžią, didžiąsias legendas – J.Miltinį, Donatą Banionį, Vaclovą Blėdį, Eugeniją Šulgaitę, Reginą Zdanavičiūtę. Teatrą jie laikė savo meno šventove ir sala, kurioje rasdavo prieglobstį nuo politinio spaudimo, kultūrinės nykumos, finansinio nepritekliaus. Man šis darbas labai brangus. Jį kurdamas daug išmokau, dar artimiau pažinau šio teatro aktorius. Brangu ir tai, kad šiame spektaklyje gyvai groja Panevėžio muzikinio teatro simfoninis orkestras. Darbas su juo man buvo nepaprastai įdomus.
– Nelengvas, bet ir nepamirštamas spektaklis „Irano konferencija“ pagal jūsų mėgstamo dramaturgo Ivano Vyrypajevo pjesę, siauruko depe rodomas „Makbetas“...
– Taip, man brangūs visi Panevėžyje sukurti darbai. „Makbetas“ buvo taip pat išskirtinis. Su aktoriais ir kitais teatro darbuotojais kartu išgyvenome labai daug. Juk spektaklį sukūrėme ne teatre. Per repeticijas geležinkelio depe buvo neįtikėtinai šalta, bet niekas nesiskundė. Atsimenu, apsirengdavau termodrabužius, megztinį, vilnones kojines. Po kiek laiko apsirengdavau dar vieną drabužių sluoksnį, vėliau – dar vieną...
Šią vietą radau netikėtai. Buvau gavęs pasiūlymą ką nors sugalvoti traukinuke, bet kartu aprodė ir visą depą – kadaise buvusią gana purviną erdvę, kur būdavo remontuojami traukiniai.
Kai pamačiau didžiulius vartus, siauruko bėgius, pasakiau, kad nenoriu nieko kurti traukinuke, noriu spektaklį statyti depe, nors jame nebuvo nei grimerinių, nei užkulisių. Viską teko paruošti teatro darbuotojams – elektrikui, scenos technikams, montuotojams ir kitiems. Labai jais didžiavausi.
– O įspūdingosios raganos iš „Makbeto“ įsikūnijo į duobkasius spektaklyje „Arrivederci“?
– Tai spektaklis – atsisveikinimas ir su visais šiame teatre mano sukurtais darbais. Dėmesingi žiūrovai gali pastebėti, kad jame suskamba citatos iš visų ankstesnių mano sukurtų spektaklių Panevėžyje, yra minimi ir tų spektaklių personažai, atskleidžiami jų likimai. Tuo padėjau tam tikrą tašką ir užverčiau puslapį, nes tą patį vakarą vyko spektaklio premjera ir mano atsisveikinimas su Juozo Miltinio dramos teatru.
Prierašai po nuotraukomis:
1. A.Špilevojus paliko meno vadovo pareigas Juozo Miltinio dramos teatre, bet ryšys su Panevėžiu liko labai stiprus – ir emocinis, ir darbinis.
2. Spektaklis „Makbetas“ rodomas geležinkelio depe – neįprastai atšiaurioje erdvėje.
3. Žiūrovai ne visuomet įvertina, kad spektaklio sėkmę lemia ir techninių darbuotojų išmonė bei pastangos.
4. A.Špilevojaus (kairėje) bendradarbiavimas Su V.Kupšiu tęsiasi. Aktorius vaidino jo režisuotoje oratorijoje „Gailestingumo altorius“.
5. Spektakliu „Arrivederci“ A.Špilevojus ištarė ne „sudiev“, o „iki pasimatymo“.
6. ir 7. Spektaklio „Arrivederci“ veiksmas vyksta laidojimo paslaugų salone.
Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro (A.Gudo) ir A.Švelnos nuotraukos
_sk0.jpg)
_sk0.jpg)
