Lašas ant kibiro krašto
Panevėžio fotografijos galerija Muziejų naktį laukė norinčiųjų giliau pamąstyti. Būtų buvę gerai, jei jie būtų atėję jau perskaitę Tomo Mano „Daktarą Faustą“.
Nauja menininko Dariaus Misiūno fotografijų paroda plėtojo būtent šią temą, net pavadinimas toks pat, kaip ir garsiojo autoriaus romano.
Nuotraukose – abstrakčios formos, šviesos spindulėliai, juodas kvadratas, popierius persiūtais siūlais. Ką jie sako, ką nori perduoti žiūrovui?
D.Misiūnas paaiškina, kad rašytojo pasiūlytų temų – tvarkos ir destrukcijos, meno ir demoniškumo, genialumo ir ligos – nesivaikė, bet jas parodoje lankytojas neabejotinai galėjo įžiūrėti.
Atminkime: romane pasakojama apie genialų kompozitorių Adrianą Leverkiūną, siekdamas tobulumo jis sudaro sutartį su velniu.
Knygoje yra epizodas, kai herojus nusileidžia į vandenyno dugną su batiskafu. Nusileidęs jis pamato plaukiojančius švytinčius gyvūnus, aiškinasi, kodėl jie švyti, kaip poruojasi, kaip vilioja grobį.
„Skaičiau ir galvojau, kad čia labai panašu į mano kūrybą. Užfiksavau švieseles. Kai herojus išlenda iš vandens, pradeda kalbėti apie kosmosą. Pasiskolina iš Biblijos eilutę, kad Visata yra kaip ant kibiro krašto, kad joje mes esame tik lašelis. Kaip vaizdinga: lašas ant kibiro krašto“, – pasakojo D.Misiūnas.
Knygos žadina asociacijas
Menininką užveda perskaitytos knygos, jose surasta kokia nors geniali mintis ir tuomet jis žino, kaip visa tai įkūnyti fotografijose arba daiktuose. Tokie romanai, kaip klasiko Tomo Mano, D.Misiūnui – įkvėpimo šaltinis.
„Knygoje daug rašoma apie vandenyną. Žvilgtelėjau pro langą sodyboje, pamačiau šiferio stogo bangą, ji asocijavosi su vandenyno banga“, – aiškino menininkas, kodėl nuotraukoje matomas šiferio lopinėlis.
Greta nuotraukų išrikiuotas vėliavėles, hidrometrinę liniuotę jis taip pat susiejo su vandenynu. Šalia liniuotės prismaigstyta NATO laivų signalinių vėliavėlių, kurios kviečia kitus laivus sekti paskui juos.
„Galima sekti gerais dalykais, bet galima ir blogais, – aiškino menininkas sąsajas. – Knygoje nieko nerasi apie hidrometrinę liniuotę, bet žinau, kad ji skirta vandens lygiui stebėti ir matuoti. Perskaičius vaizdingą rašytojo mintį „lašas ant kibiro krašto“, užplūdo tokia metafora. Vertikali liniuotė su centimetrais arba decimetrais pažymėta skale man asocijavosi su vandenynu ir dangumi.“
„Negaliu sakyti, kad Tomo Mano romaną supratau, aš tik pritaikiau prie savęs, tik pažaidžiau“, – sakė D.Misiūnas.
Tuščias stalas neįdomus
Save menininkas apibūdina kaip stebėtoją. Aplinkos, gamtos reiškinių, žmonių elgesio, netgi pokalbių detalių.
Jam patinka tarpdisciplininis menas. Dailės akademijoje dėstytojai vis kalbėdavo apie konceptualumą.
„Sakydavo, kad reikia mąstyti, žinoti, ką tu darai, ką tapai. O ne taip: ai, man čia buvo tokia nuotaika ir nutapiau. Yra tam tikri dalykai, ko gali nežinoti, bet esmę privalai apčiuopti“, – svarstė panevėžietis.
Jam neįdomus tuščias stalas, nes žiūrint į jį neateis nė viena kūrybos mintis.
Kas kita – aplinkoje pastebėtas reiškinys arba daiktas. Ankstesnėje instaliacijų parodoje „Galerijoje XX“ jis panaudojo daug daiktų iš sodybos Biržų rajone.
D.Misiūną įkvepia žvyrkeliu dundančių mašinų triukšmas, pakilęs dulkių debesis, kitą kartą – vakare stojanti tyla.
Daug akimirkų jis praleidžia dirbtuvėje, ilgai apžiūrinėja ir dėlioja kompozicijas iš senų rakandų ar tiesiog atsitiktinių daiktų.
„Tai visiems atpažįstami daiktai, jie naudojami kaimo buityje. Prisimenu, daugelis parodoje man pasakodavo savo vaikystės istorijas. Žmonėms atrodė, kad tai muziejaus eksponatai, bet šito parodyti nesiekiau. Norėjau, kad žmonės išeitų kur nors toliau, kad daiktai jiems ką nors kita kalbėtų, bet juos visus nuvedė į prisiminimus“, – bemaž apgailestavo pašnekovas.
Savo daiktų jis neišmeta, suneša į antrą aukštą, susitvarko ir laukia kitos vasaros. Tuomet išsineša į kiemą po vieną ir vėl naujai į juos pažvelgia.
Ko ne girtas mėnulis?
D.Misiūnui patinka susieti vienus dalykus su kitais. Pavyzdžiui, jis užfiksuoja žydinčius karklus, vadinamuosius „kačiukus“.
„Aš juos pasidedu kompiuteryje ir jie laukia savo laiko, kol atrasiu kitą daiktą, kad iš jų išeitų prasminga kompozicija. Jei atsiranda koks daiktas, man tuoj pat įsijungia fantazija, ką su kuo jungti. Kas nors ką nors pasakė ir aš juos pradedu organizuoti, jungti – ima plaukti pasakojimas“, – aiškina.
Istorija gali atsirasti iš daug ko – ne tik perskaičius knygą, bet ir klausantis muzikos.
„Nesu klasikinės muzikos klausytojas, bet kartais užkabina pavadinimas, kartais atlikimas. Garsaus austrų kompozitoriaus Arnoldo Šionbergo vienas instrumentinio ciklo kūrinys vadinasi „Girtas mėnulis“. Buvau kaime, žiūriu, patekėjo pilnatis. Išėjau į kiemą. Fotografuodamas sujudinau telefoną, atsirado tokia vingiuota linija. Kuo ne girtas mėnulis?“ – juokėsi menininkas.
Jau keletą metų jis fotografuoja šviesos atspindžius. Iš pradžių žaidė su saulės atspindžiais, vadinamaisiais saulės zuikučiais: padėdavo veidrodėlį ant saulėtos palangės ir reguliuodamas pasvyrimo kampą užfiksuodavo jų šviesos kompozicijas.
Patinka būti kitokiam
Kad galėtų kurti, menininkui nereikia ramybės.
„Mano galvoje chaosas. Skaičiau, kad Napoleonui norint laimėti mūšį reikėjo sulaukti, kol jo galvoje pasidarys chaosas. Jis tik tokiu atveju sugalvodavo, kaip nugalėti. Baisus dalykas yra karas, bet man irgi reikia chaoso. Jeigu chaosas prasideda, tada galiu kurti. Ir atrandu įrankių, reikiamų žaisti“, – pasakojo.
Vienu metu D.Misiūnas tapė suodžiais, dabar fotografuoja. Fotoaparatu arba mobiliuoju telefonu.
O kaip dėl pripažinimo? Juk menininkui tai svarbu?
„Yra dvi pusės. Mes sąmoningai sakome, kad nenorime liaupsių, bet, kita vertus, vis tiek norime. Laukiame gero žodžio ar dovanėlės. Tik vargu ar ką nors dabar nustebinsi, tapsi įžymybe, kai tiek daug kūrėjų aplink“, – pripažino D.Misiūnas.
Tėvams daug padėdavo
Menininkas toks kūrybingas buvo ne visada. Vaikystėje skaityti knygų ir dar kuo nors kitu domėtis neturėjo laiko.
„Augome trise šeimoje, reikėjo padėti daug dirbantiems tėvams. Tėtis buvo elektrikas, padėdavau išvedžioti elektrą, mamai prie mokyklos žolę pjauti. Savaitgaliai – kaime, ten irgi žemės ūkio darbai“, – prisiminė pašnekovas.
Dabar irgi yra darbų sodyboje, bet prisitaiko, randa laiko ir sau. O perskaitęs vieną knygą, nepuola skaityti kitos. Mintys turi susidėlioti, kad gimtų naujos idėjos.
Į meno pasaulį D.Misiūnas pasuko ne iš karto. Neįstojęs į Šiaulių universitetą, mokėsi Panevėžio kolegijoje dailės ir pradinių klasių pedagogikos.
Paradoksas, galėjo tapti pradinių klasių mokytoju, bet purtėsi pedagogikos. Pastūmėjus tuometiniam Kolegijos dėstytojui Sigitui Laurinavičiui, įstojo mokytis tapybos į Dailės akademiją.
Prakalbos geros, nes pažįsta žmogų
Vėliau pedagogikos mokslai pravertė, nes dirbant Panevėžio dailės mokykloje su vaikais nebereikėjo mokytis tų paslapčių papildomai. Net 14 metų dėstant vaikams tapybą, atėjo ir pasitikėjimas.
D.Misiūnui sekasi valdyti žodį. Kolektyve jis sako prakalbas kolegoms, kiekvienam pritaiko linkėjimus.
„Kartais ilgai galvoju, ką pasakyti. Dvi, tris dienas rašau tekstą, turi būti tylu, ilgai mąstau, braukau, o kartais tiesiog pavyksta ekspromtu. Eini, pamatai kažką gamtoje – ir ateina žodžiai, bet reikia žmogų pažinti“, – patikina D.Misiūnas.
Fotografijų paroda „Daktaras Faustas“ – trečioji personalinė, jau nemažai dalyvavo ir su kitais kūrėjais.
„Man 45-eri, jaučiuosi brandesnis, mintys darosi aiškesnės“, – patikino prieš išsiskiriant.
Prierašas po nuotrauka:
Vertikali liniuotė su centimetrais arba decimetrais pažymėta skale D.Misiūnui asocijavosi su vandenynu ir dangumi. A. Švelnos ir Z. Paškevičienės nuotraukos
