Žiedai merkėsi ir vėl skleidėsi
„Šiemet per pagrindinius festivalio renginius buvo pats pienių, saulės simbolio, žydėjimas. Pamerkėme jų į vazą. Vakarais žiedeliai užsimerkdavo, o rytais vėl skleidėsi“, – kalbėjo Skapiškio miestelį tarptautiniais festivaliais „Pienių medus“, „Pienių vynas“ ir „Pienės pūkas“ garsinanti Kupiškio kultūros centro režisierė Vita Vadoklytė.
Ji yra šių festivalių sumanytoja ir organizatorė. Įprastai festivaliai rengiami pamečiui, bet šiemet vyksta jungtinis – trisdešimtasis tarptautinis kartų teatrų festivalis.
Jau esame rašę, kad V.Vadoklytė Skapiškyje subūrė ir vadovauja suaugusiųjų teatrui „Stebulė“ bei vaikų ir jaunimo teatro studijai „Ku-kū“, o prieš dvejus metus įsidarbino Lietuvos nacionaliniame kultūros centre. Kaip teatrų specialistė ji kuruoja ir vertina suaugusiųjų mėgėjų teatrų veiklą, rengia Baltijos ir Šiaurės šalių teatrų festivalius, koordinuoja Dainų švenčių Teatro dieną.
Paklausta, ar nepervargsta turėdama tiek daug veiklos, pašnekovė sakė, kad ir šįkart po visą savaitgalį Skapiškyje vykusių renginių į sostinę grįžo paryčiais.
Ji atviravo, kad daug pareigų ir didelė atsakomybė, todėl turbūt iš nuovargio ėmė lįsti mintys, o gal tik jai vienai tų festivalių reikia?
Bet kai pamatė šurmuliuojančius savo vadovaujamos studijos vaikus, suvažiavusius svečius, kai išgirdo jų padėkas, pamatė plačias šypsenas, abejonės dingo.
Žodžiai – tiesiai į ausį
Vienas iš „Stebulės“ aktorių anksčiau tarsi pajuokavo, kad 30-asis festivalis simboliškai turi vykti taip pat 30 dienų. Žmogus papokštavo, bet jo žodžiai nuėjo tiesiai Dievui į ausį! Jeigu ne Dievui, V.Vadoklytei – tai jau tikrai.
Šiųmečio festivalio pirmieji spektakliai vyko gegužės viduryje, o paskutiniai vyks birželiui įpusėjus. Vaidinimai rodomi ne kasdien, o savaitgaliais, bet parodas – kraštiečių menininkų Milašių darbus, miestelio varpinėje iškabintas fotografijas apie teatrinį pienių klestėjimą Skapiškyje, Algirdo Tarvydo nuotraukas apie kupiškėniškas vestuves – apžiūrėti galima bet kada.
Šis festivalis matuojamas dalyvių kartomis, nes vienu metu vyriausiam jos teatrų aktoriui buvo 80 metų, o mažiausiam – 8-eri.
Spektakliuose jie persipina, vienas teatras papildo kitą.
Už tuos mėgėjiško teatro dalyvius, kurių nebėra su mumis – ir garbaus amžiaus, ir visai jaunus, bažnyčioje vyko šv. Mišios.
V.Vadoklytė pastebėjo, kad po bažnyčios į renginius atėjo daugiau žmonių.
„Pripratome prie sausakimšų salių, bet šitiek žiūrovų jau nebebus... Na, skųstis irgi negaliu, žiūrovų buvo pakankamai. O ir teatralai pamatė vieni kitų darbus“, – kalbėjo skapiškietė.
Stresas dėl aktorės ligos
Festivalį atidarė Suvalkų lietuvių teatras „Sūduva“. Jų rodytas spektaklis „Mano draugas Kastukas“ jautriai pasakojo apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, jo laiškus, atskleidžiančius genijaus gyvenimo ir kūrybos kelią.
Punsko lietuvių kultūros namų teatro atvežtas spektaklis „Žantukai“ buvo jau visiškai kitoks. Tai klasikinio kaimo teatro dvasia alsuojantis vaidinimas su humoru, įdomiais charakteriais ir netikėtomis situacijomis.
O gegužės priešpaskutinį savaitgalį vyko didžiausias renginys: penktadienį – vaikams ir jaunimui skirtas „Pienių medus“, šeštadienį suaugusieji suvažiavo į „Pienių vyną“, o sekmadienis buvo šventė senjorų teatrams – „Pienės pūkas“.
Vienas numatytas renginys – susitikimas su kraštiete aktore Janina Matekonyte-Antanėliene – neįvyko dėl jos ligos.
Pašnekovė prisiminė, kad aktorė apie savo ligą pranešė telefonu. Ant siūlo pakibo dar ir klausimas, ar atvyks jos vadovaujama Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos teatro studija „N-7“ su spektakliu „(Ne)išmoktos pamokos“ pagal panevėžiečio Aleksandro Špilevojaus pjesę.
Laimei, pavyko rasti, kas sutiko palydėti gimnazistus į Skapiškį.
„Pasitaiko tokių stresinių situacijų, kurios nuo manęs nepriklauso“, – šyptelėjo režisierė.
Prikėlė spektaklį apie vestuves
Paklausta, kaip per tris dešimtmečius festivaliai keitėsi, kokių naujovių buvo, V.Vadoklytė lygino, kad pirmaisiais metais daugiausia kviesdavo tuo teatrus, su kuriais skapiškėnai bičiuliavosi. O šie jau patys pasirinkdavo spektaklius, kuriuos nori parodyti.
Po to režisierė repertuarą ėmė dėlioti pagal tais metais svarbias, atmintinas datas.
Tad ne atsitiktinai, o minint Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus 225-ąsias gimimo metines, festivalio žiūrovai buvo pakviesti į Kretingos vaikų ir jaunimo teatro „Atžalynas“ spektaklį-žaidimą „Mikė melagėlis“ pagal jo kūrybą.
Ši sukaktis tuo svarbesnė, kad M.Valančius 1858 metų birželį dvi dienas vizitavo Skapiškį ir pašventino parapinę Šv. Hianto (Jackaus) bažnyčią. Nuo to laiko skapiškėnai aktyviai įsitraukė į Valančiaus organizuotą blaivybės sąjūdį ir netgi pastatė Blaivybės paminklą.
Kita išskirtinė data – garsiųjų „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ 60-metis.
Kaip jos buvo kuriamos, vaidinamos, spektaklyje „Pasakoja kupiškėnai“ rodė „Stebulė“ ir „Ku-kū“. Jame pristatomas ir legendinis režisierius Povilas Zulonas, dar vaidinęs Piršlį.
„Šį spektaklį buvau stačiusi prieš keliolika metų, o dabar jį prikėliau įtraukdama jau naujus teatro studiją lankančius vaikus. Kai jis buvo pirmąkart sukurtas, šie vaikai dar nebuvo gimę“, – pasakojo režisierė.
Trečioji tema – tremtis, nes nuo pirmųjų trėmimų praėjo 85 metai. Šią temą birželio antrąjį savaitgalį narplios dramaturgės ir režisierės Birutės Mar dokumentinis spektaklis „Mąstanti barakų širdis“.
Staigmenų dar tikrai bus
Kaimynai rokiškėnai rodė spektaklį „Šepką atradau aš“, pasakojantį apie unikalų skulptorių Lionginą Šepką, vienu metu gyvenusį ir netoli Skapiškio.
Vytauto V.Landsbergio dokumentinis filmas „Zitai“ – duoklė etnomuzikologei Zitai Kelmickaitei. Dar dalyvavo teatrai iš Estijos, Latvijos.
„Mūsų renginį būtų galima vadinti ne mėgėjų teatrų, o menų festivaliu“, – džiaugėsi pašnekovė.
V.Vadoklytė apgailestavo, kad teko atsisakyti tradicijos teatralams ir gyventojams drauge vakaroti prie laužo. Jį kurti vakare buvo uždrausta, esą pagal Darbo kodeksą.
Ji atviravo, kad vis dėlto planų – daugiau nei galimybių. Ne visas idėjas pavyksta laiku įgyvendinti. Ir šiam festivaliui ji buvo sugalvojusi ypatingą akcentą, bet sumanymą dar teko atidėti.
Paprašyta paaiškinti tiksliau, pašnekovė juokėsi, kad atskleista idėja vėliau nebebūtų staigmena. Kas liks iš paslapties, jei imsi ir apie ją papasakosi?
Užtat ji tikisi, kad metų pabaigoje, švęsdama savo 35-metį, „Stebulė“ jau bus atkūrusi pirmąjį savo spektaklį – E.Salolos „Kvailių kaimą“.
Palaikė Dievo ženklu
V.Vadoklytė prisiminė pačią festivalių pradžią. 1997 metais Skapiškyje vyko Šiaurės ir Baltijos šalių kaimo teatrų festivalis. Dalyviai bičiuliaudavosi, bendraudavo iki paryčių. Tąkart siautusi audra, griausmai, žaibai ir vėjo gūsiai dalyvių negąsdino, kaip tik buvo tarsi papildoma atrakcija.
Bet režisierei grįžtant namo kelią pastojo iš bažnyčios šventoriaus per tvorą nuvirtęs medis. Iškvietė pagalbininkus, kad šie supjaustytų ir išvežtų kamieną.
„Širdies formos kamienas buvo tuščiaviduris, o jame išvydau laukinių bičių medaus korius“, – prisiminė skapiškėnė.
Pamąsčiusi, kad tai ženklas iš dangaus, ji nusprendė rengti vaikų ir jaunimo teatro festivalį „Pienių medus“. Simbolinė dovana teatrams – jos gamintas medus.
Darbuodamasi kaip bitelė V.Vadoklytė renka pienes, užpila jas cukrumi, paverda.
Sumąsčiusi, kad pienės tinka ir vynui, jo pasigamino ir sukvietė suaugusiuosius į „Pienių vyno“ festivalį. Savo rankomis gamintas vynas yra sveikas, o svarbiausia – gerinantis nuotaiką.
O kartą užsienyje, dalyvaudama pasauliniame mėgėjų teatrų festivalyje, kuriame vaidino ir senjorai, nusprendė ir Skapiškyje rengti „Pienės pūką“.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Vitai Vadoklytei (dešinėje) ir Skapiškio padalinio vadybininkei Vilmai Tumonienei festivalis – ne tik rūpestis, bet ir didžiulis džiaugsmas.
2. Nuotraukoms apie teatrinį pienių klestėjimą rasta įdomi vieta – senoji varpinė.
3. Ledai suvienija ir jaunuosius aktoriukus, ir festivalio žiūrovus.
4. Iš Estijos atvykęs Tartu teatras skapiškėnams rodė spektaklį „Pakaitinė“.
5. Festivalio dalyviai pasodino ąžuoliuką, o „Stebulės“ teatro aktorė Jurgita Pakalnytė išsakė palinkėjimus.
6. Į smagią diskoteką pakvietė DJ sEnis su sūnumi DJ Hoo.
7. Kretingos vaikų ir jaunimo teatras „Atžalynas“ parengė spektaklį „Mikė melagėlis“ pagal M.Valančiaus kūrybą.
8. Festivalyje dalyvavo ir kaimynai – Anykščių kultūros centro Troškūnų teatro studija „Mes“.
9. Abu Skapiškio teatrai – suaugusiųjų „Stebulė“ bei vaikų ir jaunimo studija „Ku-kū“ – spektaklyje „Pasakoja kupiškėnai“.
Kupiškio kultūros centro nuotraukos
