Tarpukario muitinę griaus
Trisdešimt kilometrų į šiaurę nuo Rokiškio nutolęs Suvainiškio miestelis dar vadinamas vartais į Lietuvą, nes ribojasi su Latvija. Abi šalis tarsi koks sargybinis skiria mažytis Neretos upelis.
Pirmą kartą čia užklydę žmonės Suvainiškį pavadina užkampiu. Toks jis ir atrodo, nes atvykęs nejauti jokio šurmulio.
Pasitinka kelios tuščios gatvės, vos ne kas trečias namas nebegyvenamas, langai išdaužyti arba uždengti plėvele. Apie čia gyvenusius žmones byloja tik uždaryti vartai su surūdijusia spyna.
Vienas įspūdingesnių pastatų – Lietuvos tarpukario pasienio muitinė. Avarinės būklės medinės architektūros paveldo objektas išbrauktas iš Kultūros vertybių registro.
Gyventojai nekantriai laukia, kada jis bus nugriautas ir nebebadys akių vietos žmonėms ir pravažiuojantiems.
Laiko nepaliesta stovi tik miestelio puošmena – Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčia, kunigo Antano Mackevičiaus rūpesčiu pastatyta XIX amžiuje.
Nereta pilna lietuvių
Miestelio tylą sudrebina sunkiasvorės mašinos su kroviniais arba mediena, jų vairuotojai gudrauja trumpindami kelią į didesnius miestus – aplenkdami apkrautą „Via Baltica“ magistralę.
Kadaise Suvainiškyje veikė mokykla, kultūros centras, vaistinė, paštas ir, aišku, krautuvė.
Žmonės važinėja dirbti į Rokiškį arba į Pandėlį.
Sutikome gatvėje miestelio senbuvį Kazimieras Dzikavičių, einantį su šuneliu pašerti išvykusios sesers gyvulėlių. Jis dabar kartais uždarbiauja pas ūkininkus.
„Nebėra žmonių, visi išmirę, tuščios gryčios. Anksčiau buvo daug, pravažiuojančių buvo pilna“, – neslepia liūdesio šis vyras.
Daugiau tarsi ir neturi ką pasakyti.
Neretos miestelis Latvijoje tik už trijų kilometrų – gali ir pėsčiomis nueiti ar dar geriau – dviračiu numinti ir kirpykloje apsikirpti.
Jei važiuoja mašinomis, tai – degalų piltis. Vis arčiau nei 20 kilometrų iki artimiausio lietuviško taško – Pandėlio.
Ten visi susikalba be vertėjo, nes pardavėjos moka lietuviškai.
Vienos parduotuvės darbuotoja Maja sako, kad lietuviai ieško pigesnių prekių, bet perka ir anksčiau taip populiarias strimeles, ieško centus kainuojančių konservuotų sriubų.
Parduotuvės vedėja Ziga šaldytuve rodo lietuvišką sviestą, šalia jo lietuviškai užrašyta – sviestas.
„Latviai perka lietuvišką sviestą, va, šita latviška duona pati populiariausia. Savo ruožtu mes važiuojame į Rokiškį ir ieškome pigesnių lietuviškų prekių“, – sako Maja.
Optimizmo dar nestokoja
„Suvainiškis – tikrai ne Dievo pamirštas kampelis, atvirkščiai – Lietuvos pradžia, nuo čia prasideda mūsų valstybė“, – optimizmo nestokoja bibliotekininkė Regina Šimėnienė. Jų biblioteka dabar vadinasi, gali liežuvį nusilaužti, – Rokiškio Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos Suvainiškio skyriaus.
Būtų keista, jeigu ši moteris kalbėtų kitaip. Ji čia gimė, augo, baigė mokyklą, išvyko studijuoti ir sugrįžo. Ištekėjo už suvainiškiečio Algirdo, neseniai atšventė 45 santuokos metų sukaktį.
Šimėnams Suvainiškis brangi ir sava vieta, jiems čia gera gyventi.
Miestelis apsuptas ūksmingų miškų, telkšo telmologinis draustinis, jame auga spanguolės. Spanguolinės šventė rudenį yra vienas smagiausių renginių Suvainiškyje.
Moteris išbandė ne vieną darbą: kolūkyje dirbo vyriausiąja agronome, vėliau ūkininkavo, buvo pašto viršininkė. Įstaigoms užsidarius tapo kultūros darbuotoja.
Ragina neapkerpėti
Buvusios mokyklos pastate veikianti biblioteka yra vienintelė vieta, kur gali susirinkti miestelio žmonės. Išsirinkti knygų, dalyvauti renginiuose ar tiesiog pasimatyti, apsikeisti miestelio naujienomis.
Reginą Šimėnienę visi vadina miestelio šviesuole. Iš prigimties veikli moteris uždega ir kitus – ragina ateiti į renginius, neužsisėdėti namie, neapkerpėti vien tik buityje.
„Nejaučiu jokio liūdesio, nors ir matau, kad tuštėja sodybos, žmonių mažėja“, – tvirtina pašnekovė.
Jai liūdna, kad mažėja žmonių, atidirbančių už socialines pašalpas. Nebėra kam sniego kasti, tujų apkarpyti, malkų supjauti.
Dabar Suvainiškyje gyvena šimtas gyventojų, su aplinkiniais kaimais – apie du šimtus.
Dauguma gyventojų vyresni. Jaunų šeimų nedaug, į mokyklą vežiojami tik keturi vaikai.
„Senstam, kaip ir visa Lietuva, bet į moterų klubą bibliotekoje dar yra kam ateiti. Jauniausiai – keturiasdešimt, vyriausiai – septyniasdešimt septyneri“, – sako.
Bibliotekos skaitytojai dažniausiai jos prašo pasiūlyti, ką skaityti. Populiariausi čia – meilės romanai, detektyvai, istorinės knygos.
Pati Regina knygas daugiausia skaito žiemą. Nors šeima turi tik nedidelį daržą ir šiltnamį, laiko vištytes ir kates, vis vien vasarą yra kas veikti.
Didžiuojasi prezidento šeimos vizitu
Pusė buvusios mokyklos pastato renovuota ir atiduota bibliotekai, yra patalpos bendruomenei ir kultūros veiklos organizatorei.
Vietos renginiams užtenka – erdvūs ištapyti koridoriai, didelė biblioteka.
Bibliotekininkė saugo buvusio mokyklos direktoriaus Valdžio Vaičėno dar mokyklos laikais apylinkėse surinktus kraštotyros ir etnografijos eksponatus.
„Reikėtų tinkamai tuos daiktus išeksponuoti. Kartais į svečius užklysta muziejininkai, vis žada padėti“, – nepraranda vilties.
Koridoriuje pakabintos nuotraukos, liudijančios, kad čia lankėsi ne vienas žymus žmogus.
Moteris smulkiai aprašo visų svečių vizitus. Susidomėjusiems Suvainiškio istorija bibliotekininkė pirmiausia pasakoja apie Lenkijos prezidento Bronislavo Komorovskio šiųmetį apsilankymą tėvų žemėje Kavoliškyje. Jis su savo vaikais ir anūkais aplankė ir Ratkūnų dvaro kapinaites – ten guli jo proseneliai.
Ratkūnų dvaras – vienas gražiausių puslapių Suvainiškio istorijoje. Dvaro valdos nuo XVIII amžiaus priklausė garsiai grafų Komorovskių giminei. Pirmasis dvaro savininkas buvo Pranciškus Antanas Komorovskis. Sovietmečiu dvaras buvo nugriautas, dabar likę tik parko likučiai.
R.Šimėnienė patikina, kad senieji Suvainiškio gyventojai dar atsimena paskutinį dvaro savininką grafą Petrą Komorovskį ir jo šeimą.
Šaltinis jau visus traukia
R.Šimėnienė su verslininku, vyndariu Raimundu Nagele stengiasi kurti gražesnį miestelį.
Naujausias jų darbas – senojo šaltinio pritaikymas poilsiui.
„Daug kas padaryta bendruomenės jėgomis, padėjo mano ūkio žmonės, darėme talkas. Iš pradžių buvo suprojektuotas medinis staliukas pavėsinėje, bet kažkaip netiko. Tai nugabenome didelį akmenį – jo nei pastumsi, nei patrauksi, nei sulaužysi“, – aiškina R.Nagelė.
Suvainiškio šaltinis išgręžtas prieš 70 metų.
Daug metų iš 78 metrų gylio šaltinio vanduo tiesiai per pievą gurgėjo į Neretos upelį. Vietos žmonės ir latviai ateidavo pasisemti iš jo tyro vandens.
Dabar šaltinis tapo Suvainiškio kraštovaizdžio akcentu, o vandens pasisėmimas įgavo simbolinę prasmę.
„Norėjosi sukurti jaukią pasibuvimo vietą, tai parašėme projektą. Tokiais atvejais labai praverčia kraštiečių pagalba. Nuo Pandėlio kilęs architektas Faustas Lasys su kolegomis suprojektavo poilsiavietę“, – pasakoja verslininkas.
Architektūrinis statinys gerai įvertintas profesionalų, apie jį rašė ne vienas architektūros leidinys.
Puodeliai – brangių spalvų
Pastaroji šalta žiema pridarė rūpesčio – susprogo šaltinio vamzdžiai. Vanduo vamzdžiais buvo nukreiptas bėgti šalia dekoratyvinių laiptelių.
Dabar vyras suka galvą, kaip reikės suremontuoti.
Bet vandens galima pasisemti ir be vamzdžių – tam poilsiavietėje pakabinti valstybės vėliavos spalvomis šviečiantys puodeliai.
Nuo poilsiavietės nutiestas takelis link laukų. R.Nagelė norėtų pasodinti medžių ir įrengti nedidelį parkelį su suoliukais. Jie ir bažnyčią pagyvintų.
R.Nagelė – diplomuotas miškininkas, po studijų taip pat grįžęs į senelių ir tėvų žemę. Dabar jis valdo 200 hektarų miško ir dar sugeba Šiaurės Lietuvoje auginti 20 vynuogių rūšių ir iš jų gaminti vyną.
Kol kas jam nesiseka visų išmokyti tvarkos. Pakelėse išmestas padangas pats surenka, priduoda atliekų rinkėjams.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Atvykstančius nuo Latvijos pusės pirmiausia pasitinka nykstantis buvusios tarpukario pasienio muitinės pastatas.
2. Kazimieras Dzikavičius pasigenda ankstesnio miestelio šurmulio.
3. Bibliotekos koridoriuose žydi gėlės, ant staliukų – svečių dovanoti suvenyrai.
4. Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčią XIX amžiuje pastatė kunigas A.Mackevičius.
5. Šaltinio vamzdžiai neatlaikė šalčių.
6. Šaltinio akcentas – brangių mums spalvų puodeliai.
7. Suvainiškių šaltinį verslininkas R.Nagelė nori pritaikyti poilsiui.
8. Neretos pardavėjos Maja ir Ziga sako, kad lietuviai čia atvažiuoja kasdien.
9. R.Šimėnienė visokiais būdais stengiasi išsaugoti Suvainiškio praeitį.
10. Buvusios mokyklos palikimas – vertinga etnografinė ekspozicija.
11. ir 12. Dabar Suvainiškyje gyvena tik šimtas žmonių, todėl labai daug apleistų namų.
Z.Paškevičienės nuotraukos
_sk0.jpg)
