Tada, atsivėrus sienoms, jų būta visokių: ir idėjinių, ir pasipelnymo tikslais organizuotų. Kaip, pavyzdžiui, garsioji sveikuolių mokyklėlė Palangoje, įsteigta tokio dabar Seime sėdinčio veikėjo.
Į tą mokyklėlę euforijos apimti tautiečiai vėlų rudenį, žiemą bei ankstyvą pavasarį veržte veržėsi, mokėjo nemažus pinigus, kad savaitę pagyventų beveik nešildomuose, vėjų košiamuose kambariuose, ant burokų-morkų-kopūstų-kruopų dietos ir kasryt su vedliu priešaky, iškėlę rankas ir skanduodami: „Mes – briedžiai“, tursentų prie jūros ir šoktų į ledines bangas. Laisvu nuo valgio ir sporto metu dar ėjo klausyti paskaitų apie mistines auras ir kitokius ezoterinius paistalus.
Istorija nutyli, kiek tokių stovyklautojų gavo šlapimo pūslių uždegimus ir prostatitus bei įvairių uždegiminių ligų paūmėjimus. Tiesa, vieni stovyklautojai iškart praregėjo ir iš to žaidimo iškrito, paknaibę žalių tarkuotų burokų lėkė į gretimą kavinaitę sukirsti sultingo kepsnio.
Kiti gi liko ištikimi sveikuolių mokyklėlės idėjoms, vis ieškojo jaunystės eliksyro ir sveikuoliškų gydymosi būdų: gėrė šlapimą ir keisčiausiais metodais „valėsi“ organizmus.
Mano pažįstama priklausė būtent tai kategorijai, tapo tradicinės medicinos neigėja.
Prisimenu, prieš gerą dešimtmetį „valėsi“ kepenis: gėrė alyvuogių aliejaus ir citrinų sulčių mišinį su dar bala žino kokiais priedais. Vos išgyveno.
Tik nė už ką nepripažino, kad „nusigydė“, kad sveikos buvusios kepenys ilgam sutriko nuo milžiniškos riebalų bombos. Tiesiog kartojo kaip užsukta, jog organizmas rodo, kaip baisiai užterštas buvęs.
Taigi dabar tardama, kad nesiskiepijo ir nesiskiepys, nė kiek nenustebina.
Tada skuba pasidalyti naujienomis apie vakcinacijos pražūtingumą.
„Žinai, kad Julės vyras numirė? Pasiskiepijo ir numirė! O būtų dar gyvenęs ir gyvenęs“, – užtikrintai aiškina.
Tikslinuosi, kaip numirė: ar iškart po skiepo, ar kitą dieną?
„Neaa, gal po mėnesio ar dviejų. Taisė karnizą ir nuvirto nuo palangės, galva trenkėsi į stalą. Julė, parėjusi iš darbo, jį rado kraujo klane jau atšalusį“, – smulkiai nupasakoja tragediją (daugiau: karnizai).
Nesuprantu, kur čia skiepo kaltė?
„O kaipgi! Matyt, galva susvaigo, kad virto. Nuo to skiepo galva susvaigo! Ko kitaip sveikam vyrui ant palangės nenustovėt?“ – rėžia.
Tos temos nebejudinu, dėl visa ko tarsteliu, jog verta pasiskiepyti, mat mirtis nuo kovido tikrai labai baisi. Argi norėtų užsikrėtus susirgti ir uždusti?
„Nesąmonė, nėra tas kovidas toks užkrečiamas, o ir tas uždusimas, kaip čia pasakius… Tarp artimųjų buvo ligonis su obstrukcine plaučių liga, teko slaugyti, mirė nuo deguonies trūkumo. Tai dabar aš jau žinau, ką reikia daryti, kai plaučiai nebepajėgia įkvėpti oro, svarbu laiku imtis priemonių. Tai jei susirgčiau, išsigelbėčiau“, – patikina.
Tai bent, vyriausiojo šalies Sveikuolio pasekėja žino būdą kaip gulintiems reanimacijoje ir galuojamiems kovido apsieiti be deguonies kaukių, kaip pagyti be gydymo ir be vaistų?
Pažįstama keistai šypsosi ir linksi. Tik tuo gelbėjimosi būdu kažkodėl nepasidalija.
Taip ir atsisveikinam: aš su trijų skiepų komplektu ir vis dar nerami dėl pandeminės situacijos, ji – skiepų priešininkė, įtikėjusi, jog tik jai žinomom priemonėm nugalės mirtį.