Negyva pelė jiems – žaislas
„Žiūrėkit, žiūrėkit! Čia pelė!“ – šaukia vaikai senoviniame Nepalo kaime prie pat vienuolyno sienų.
Nugaišusi pelė jiems – žaislas. Valkioja ją po kiemą pimyn atgal. Ir gainioja vieni kitus.
Jiems kokie penkeri septyneri metai, jie murzini, nesušukuoti, prastais drabužėliais, basi. Viena mūsų kelionės draugė susirūpina, kad mažylis šniurkščia nosį – tikrai sušals ir susirgs. Bet netoliese vandenį į kibirą iš kaimo vandentiekio pumpuojanti moteris, kažkurių tų vaikų motina, nekreipia jokio dėmesio.
Mes gi apsirengę nestoromis, bet pūkinėmis striukėmis, apsiavę storapadžiais žygio batais, bet ir tai mums tikrai nekaršta. Juk esame Mustange, aukščiausioje Nepalo dalyje, Himalajų kalnyne, aukščiau nei trys kilometrai nuo jūros lygio.
Šis Kagbeni kaimas mums pirmasis atšiaurioje kalnynų plyn-aukštėje, tad viskas įdomu. Čia jau laikomasi Tibeto tradicijų, nes jis, už netoliese esančios Kinijos sienos, visai netoli. Čia veikia ir garsus vienuolynas, o prie jo laksto vaikai, aprengti ilgais vienuolių drabužiais. Jie supranta, kad prieš svečius turi atrodyti rimti, bet vis tiek negali nesiausti per pertrauką tarp pamokų. Jie čia lanko mokyklą, tėvai juos atveža ilgam laikui, ne kiekvieną savaitgalį pasiima namo į dar nuošalesnius kaimus.
Vienuolių mokiniams irgi nešalta, nors atėję į ankstyvąsias budistų pamaldas 5 valandą ryto, mes kone drebame. O jie tik šypsosi.
Krepšinis – didelė statinė
Žinojome, kad kelionėje sutiksime vaikų, tad atsivežėme saldainių. Daliname juos po nedaug – visi labai apsidžiaugia, nuoširdžiai dėkoja, bet matome, kad nors jie itin sočiu valgiu čia gal ir nelepinami, bet saldainių yra matę.
Vietos gyventojai augina karves, jakus, avis, ožkas, matėme ir vištų. Nors derlingesnės žemės lopinėlių čia reikia paieškoti, bet grūdinių kultūrų užsiaugina, tad badu tikrai nemiršta. Ir maistas čia natūralus, nes trąšos – gyvulių mėšlas. Lietuviški piemenėlių laikai pas mus jau pamiršti, o ten, žiūrėk, visai dar pyplys bandą gena.
Kitame kaime sutikome ir mergaičių, rengiamų būti vienuolėmis, moterų vienuolynų čia irgi yra nemažai. Nors siekiama, kad mergaitės su berniukais nebendrautų, bet griežtai to nesilaikoma. Paaugusiems jau ir daugiau leidžiama jiems būti kartu.
Prie vienuolyno berniukai pasistatę storą plastikinę statinę ir mėto kamuolį į skylę jos viršuje. Ir pataiko. Džiūgauja. Juos prižiūri ir tarsi treniruoja vyresnis vienuolis, jam irgi įdomu. Ko ne krepšinis? Netgi su pulkeliu sirgalių.
Europoje nepanoro likti
Montange, buvusioje Mustango sostinėje, skurdas irgi klestėte klesti, ir tai matai tiesiog siaurose gat-velėse – žmonės čia ant grindinio atlieka visus ūkio darbus.
Vienos moterys verpia siūlus iš kuodelio vilnos, kitos pasikeisdamos kažką daužo su grūstuvu storuose metaliniuose induose, o trečios tiesiog miega ar… naršo telefonu.
Tų, daužančių kažkokias žalias žoles, klausiame, kas čia bus. Šiaip ne taip išsiaškiname, kad iš jų bus ne kokios vaistažolės, o smilkalai budistų šventykloms.
Moterims šiame krašte skirta ir visa sunkių nešulių tampymo dalia, nes vyrai, matyt, dar sunkesnius ūkio darbus atlieka. Matau, kaip viena pusamžė gana lengvai užsimeta maišą ant pečių ir pajuda pasiremdama sunkia lazda.
Karaliaus rūmų, iš šono nepanašių į rūmus, dar negalime aplankyti, nes juose dar tik rengiamasi rekonstrukcijai, muziejaus įrengimui. Kai prieš 20 metų neliko karaliaus, neliko ir gyvybės.
Bet šalia vienas muziejus yra. Jį, valstybei remiant, savo tėvų name įrengė vietinis nepalietis, tad galime iš eksponatų suprasti, kaip čiabuviai anksčiau gyveno, atlaikė labai atšiaurias žiemas.
Muziejaus šeimininkas šviesus, apsiskaitęs žmogus, jis pasisako Europoje praleidęs keliolika metų, užsidirbo pinigų ir grįžo. Be savo krašto tiesiog negalėjęs ištverti.
Sūri sviestinė arbata – ne mūsų gomuriui
Ieškome kavinės išgerti Masalos arbatos – ji vienintelė čia gali atgaivinti jėgas, nes joje, išvirtoje iš žiupsnelio žolelių ir didelio kiekio jako pieno, daug energijos.
Surandame kavinę, kurioje šeimininkė sutinka padaryti net ir kavos, tik aparatą šildo apie pusvalandį, nes iki tol niekas neprašė. Turizmas čia jau pakankamai populiarus, tad kavą gaminti jie išmokę jau visai neblogai, ne taip kaip kinai.
Vis tiktai mums įdomiau tradiciniai jų gėrimai, tad dar paprašome ir tibetietiškos sviestinės arbatos. Ja nesusižavime, nes ne mūsų gomuriui – sūri ir su jako sviestu. Bet šiaip taip susiurbčiojame – vis bus daugiau jėgų rytdienos žygyje per kalnus.
Išėję iš kavinės (jos tokios skurdžios, kad liežuvis sunkiai verčiasi taip vadinti) matome tą jauną šeimininkę gatvėje jau su kibirais šeriančią tris iš ganyklos parvarytas šeimos karves. Toks tikras namudinis ūkis, persimaišęs su turistų peršama šiokia tokia pažanga.
Sakė, kad buvo vargingiau
Keli Mustango slėniai garsėja obelų sodais ir gausiu jų derliumi. Šiose atšiauriose vietovėse kitokių vaisių ir negausi.
Vieną pavakarę nueiname į kaimo turgelį – ten kelios moterys siūlo trijų rūšių obuolių ir bulvių.
Nepaliečiai ir čia jau išmokę prekiauti – sumokame už obuolių maišelį apie 4 eurus – atskaičiuojame rupijomis. Moterys neslepia pasitenkinimo, kad šįkart gerai uždirbo, ir mielai fotografuojasi. Kol kas dar galime džiaugtis, kad šiame krašte už nuotrauką neprašo sumokėti, bet buvo kaimų, kuriuose jau tiesė ranką – duok.
Išmaldos Himalajų pašonėje niekas nekaulijo, o štai nusileidus į sostinę Katmandu reikėjo kone gintis nuo atkišamų rankų. Ir jie neapsimeta – jie tikrai neprivalgę, tikrai vargingai gyvenantys.
Nepalas vis dar priskiriamas prie neturtingiausių pasaulio valstybių, nors mūsų kelionės bičiulis, čia lankęsis prieš 15 metų, patikina, kad šalis smarkiai pasikeitusi į gera.
Tai kokia ji tada turėjo atrodyti, jei ir dabar mums kartais sunku žiūrėti į gatvėje gulinėjančius varguolius?
Bet grįžkime prie obuolių temos. Viename smarkiai apleistame kaimelyje pavakarę iš neturėjimo ką veikti naršėme po apleistus pastatus – supratome, kad tai buvo tvartai, kai kur net šieno kvepiančio dar buvo priversta, bet gyvulių jau nė kvapo, ir durys atlapotos. Kaip sakė vietiniai žmonės, ir į šitą Budos kraštą jau atėjo permainos – kas tik gali, išsikrausto į žemesnius rajonus, apgyvendintas žemes, miestus, ypač žiemai.
Ir taip mums beklaidžiojant, prieš akis nedidelėje aptvertoje aikštelėje atsivėrė obelų sodas. Kelios žemaūgės obelaitės, bet lipte aplipusios tamsiai raudonais obuoliais. Du vyrai juos purtė ir raškė. Pamatę, kad godžiai žiūrime, pasiūlė pasiimti. Prisikrovėme didelę sterblę, net neprašomi atskaičiavome pluoštelį rupijų ir įspraudę į nustebusiųjų delnus, nuskubėjome į svečių namus. Ten obuolius padalijome kelionės draugams.
Jei kam įdomu, kokio tie obuoliai skonio, turėsiu nuvilti – tokie kaip ir pas mus, šiuolaikinių rūšių, na, kaip iš Ispanijos Lietuvon atgabenti. Bet – mažesni. Ir ne tokie saldūs, saldžiarūgščiai. O jau kietumas – dantį gali nusilaužt!
Mūsų žygio vadovas nepalietis pakelėje prisipirko jų kelias dėžes ir džiaugėsi vešiąs namo šeimai – sostinėje Katmandu jo laukė žmona su dviem dukterimis.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Sostinėje Katmandu, senamiesčio aikštelėje, verda gyvenimas. Turistai mielai perka ir ragauja ką tik riebaluose ant dujų krosnelių iškeptus gardumynus.
2. ir 3.Vietiniams gyventojams – tiek vaikams, tiek senoms moterims – patinka pozuoti.
4. Kad pakiltų nuo žemės su sunkiu nešuliu, moteriai prireikė lazdos.
5. Iki šventyklos už pinigus atvykėliai gali nukakti ir ant arkliuko.
6. Taip gatvėje, tiesiog ant grindinio, žemdirbiai sijoja iš laukų parsigabentus grūdus.
7. Nepritapęs Europoje, šis vyras grįžo ir tėvų namuose įsteigė muziejų.
8. O šios moterys iš vilnų kuodelio verpia siūlus.
9. Kai duktė šeimininkauja pakelės kavinėje, močiutė prižiūri anūką.
10. Jauna kavinės šeimininkė turi spėti pašerti ir pargintus gyvulius.
11. Šios moterys grūstuvu daužo žolę šventyklų smilkalams.
12. Bendras vandentiekis – palengvinimas šeimininkėms.
13. Maldos „kubilą“ suki – dėkoji dievams.
14. Į hinduistų šventyklą gali įeiti tik tikintieji, turistams kelio nėra.
15. ir 13. Berniukai prie vienuolyno papirko vaikišku nuoširdumu.
17. Mustango sostinėje Montange gyvena ne miestiečiai, o tikri ūkininkai. Čia ir tvartai gyvuliams.
18. Berniukai prie vienuolyno smaginosi „krepšiniu“ – mėtė į plastikinę statinę kamuolius.
Nuotraukos iš asmeninio albumo
