Į šventę atėjo ir katinas
Panevėžio rajone, Vadokliuose, gyvenantis 80 metų skulptorius Gediminas Karalius pro savo namų langus vis žvilgsnį užmeta į šiuo metu rekonstruojamą savo kūrinį – skulptūrą Vyčio apygardos partizanams atminti.
Buvęs Vilniaus dailės akademijos profesorius ją pastatė lauke, kur vadoklietės puoselėdavo savo daržiukus, augino bulves ir kur lakstė putpelės.
G.Karalius į vaikystės vietas grįžo prieš 22 metus.
„Manęs tuomet klausė, negi iš moterų atimsiu jų daržiukus? Bet vieta skulptūrai labai tiko, nes daug erdvės. O vadoklietės irgi neliko nuskriaustos – daržams gavo kitur vietos“, – paaiškino.
Įspūdingo aukščio skulptūra sutraukia žmones per valstybines šventes, pagerbiant partizanus, savanorius, tremtinius.
O kartą į šventę per gatvę atėjo ir G.Karaliaus katinas, pasižymintis retu Kutikutiputimuti vardu. Nelabai kreipdamas dėmesį į žmonių šurmulį, jis ramiai atsigulė šalia paminklo.
Rainis pirmasis pasitinka ir į svečius atvykusius korespondentus, meiliai glaustosi prie kojų. Šeimininkai jį, nuskriaustą, nulaužta uodega ir be dalies dantų, išgelbėjo iš gyvūnų prieglaudos. Už tai murklys atsidėkoja prieraišumu.
Iki autobuso nuvežė motoroleriu
Visai netoli, už 3 kilometrų nuo Vadoklių, – skulptoriaus tėviškė, Karalių vienkiemis. Tebėra ir tėvų sodyba, bet dabar ji priklauso kitiems žmonėms.
Gal sutiktų kartu aplankyti vaikystės kaimą? To paklaustas, G.Karalius papurto galvą ir taria: „Man per sunku.“
Užtat sutinka pavedžioti po miestelį, pasidalyti prisiminimais.
Tėvai atsivežė į Karalių kaimą, kai jam buvo maždaug 4 metai. Čia augo, pėsčias eidavo į mokyklą, iš čia išvyko į Kauną mokytis dailės. O gerokai vėliau pats tapo dėstytoju, gavo Nacionalinę kultūros ir meno premiją.
G.Karalius su nostalgija papasakoja, kaip tuometis mokyklos direktorius jį motoroleriu dukart nuvežė pas dailės mokytoją į Ramygalą, kad pamokytų piešti obuolį ir degtukų dėžutę. O trečią sykį įsodino į „Ikarus“ autobusą, vežantį į Kauną.
„Pamenu tą motorolerį, kelis kartus sustojome prie medžio, kad atauštų variklis“, – šyptelėjo šeimininkas.
Motina neprieštaravo, bet įspėjo, kad paremti tegalės kiaušiniais ir lašiniais.
Spoksodavo į dresuojamuosius
Pirmiausia G.Karalius mus veda prie dabartinės mokyklos – Ramygalos gimnazijos Vadoklių skyriaus. Su pasididžiavimu rodo ant sienos kabantį savo mokinės Rūtos Glinskytės-Kavaliauskienės, dabar restauratorės, darbą – paminklinę lentą. Ji skelbia, kad čia 1944 metų liepą įvyko pirmasis Vadoklių partizanų būrio susirinkimas.
Mokyklos direktoriaus pavaduotoja Valerija Miškinienė tikina, kad moksleiviai tikrai žino, kas parašyta paminklinėje lentoje. Ji ir pati baigusi šią mokyklą.
G.Karalius ir V.Miškinienė ima dalytis prisiminimais iš skirtingų laikotarpių, kaip atrodė mokykla.
Netoliese buvo kareivinės, kareiviai dresuodavo šunis. Ne tik vaikai spoksodavo, bet ir suaugusieji sustodavo pasigėrėti reginiu.
„Prisimenu, mokytoja negavo algos. Mama papjovė kiaulę, padarė dešros ir kepeninio, liepė mokytojai nunešti. Kepeninį aš atidaviau, o dešrą pamiršau. Kaip man buvo gėda kitą dieną prisipažinti, kad buvau toks žioplius“, – šypsojosi G.Karalius.
Pats, aš, man, tau, mes
Toliau skulptorius mus veda prie kito savo kūrinio – 1919–1920 metų Nepriklausomybės kovų Vadoklių valsčiaus savanoriams skirto paminklo.
Čia iškaltos ir šešios Vyties kryžiaus kavalierių pavardės. Vienas jų – Antanas Karalius, tai skulptoriaus senelio brolis.
Paminklas – tai Gedimino stulpai, Jievaro tiltą primenantis praėjimas ir žmogaus žingsniai: pats, aš, man, tau, mes.
G.Karalius aiškina, kad pirmąjį savarankišką žingsnelį vaikas žengia, kai išmoksta pats užsirišti batų raištelius, pats susišukuoti ar pats nusiprausti. Vėliau ima suvokti, kas jis toks – berniukas ar mergaitė. Tuomet supranta savo išskirtinumą ir sako: „aš“. Suaugęs kuria šeimą. „Man daug ko reikia, kad galėčiau išlaikyti šeimą“, – toks šis periodas. O kai sustiprėja, daug kuo apsirūpina – ateina laikas ir su kitais pasidalinti. „Ar tau galiu padėti?“ – klausia.
Aukščiausioji pakopa yra „mes“ – kai gali dėl kitų ir dėl šalies aukotis.
Siūlė likti Austrijoje ir Vokietijoje
„Tiek buvo triukšmo dėl šio paminklo!“ – atvirauja G.Karalius.
Mat dalis vadokliečių būtų ramiai toliau gyvenę ir be paminklo savanoriams. Nepatenkintieji svarstė, kad skulptūra nederės prie jau pastatyto kryžiaus, nes šalia bažnyčia. Be to, kai kam atrodė, kad už paminklui skirtus pinigus labiau vertėję pasirūpinti sunkiai besiverčiančiais gyventojais.
Bet G.Karalius įsitikinęs, kad pinigai socialinėms reikmėms ir kultūrai, šalies praeičiai, istorijai neturėtų būti sumesti į bendrą katilą. Jam patriotizmas labai svarbus dalykas.
Juk ir pats buvo gavęs siūlymą pasilikti Austrijoje ir Vokietijoje, kai nuvyko užsidirbti pinigų. Sunkiai su šeima Lietuvoje vertėsi, bet galimybės svetur gyventi, gauti svetimos valstybės pilietybę net nesvarstė.
„Kaip ten gyventum – be tėviškės, savų šaknų, šeimos? Juk būtų tuščia“, – aiškina.
O jau sugrįžęs į Vadoklius įsigijo pastatą, kuriame anksčiau veikė buitinis kombinatas. Apsigyveno rūsyje – be langų, pelijančiomis sienomis. Žmona liko sostinėje, vaikams padėjo auginti anūkus.
Tik jiems ūgtelėjus, atvyko paskui vyrą.
Nekūrė paminklų Leninui
Šiuo metu Karalių namuose verda darbas, darbininkai kažką tvarko, pjausto, pertvarkymams nematyti galo.
Šeimininkas veda į dirbtuves. Čia tiek daug visko! Skulptorius aiškina, kad pradinis sumanymas būna tik idėja, o dirbant viskas keičiasi.
Sovietmečiu kūrėjams reikėjo žaisti šifrais. Pavyzdžiui, taip gimė „Ryto“ skulptūros sostinėje, „Skrydžio“ – Druskininkuose, „Polėkio“ – Juknaičiuose pavadinimai.
„Net žmona negalėdavo visko žinoti. Jaunimui dabar sunku net įsivaizduoti, kad specialiosios tarnybos veikdavo kaip voratinklis. Žinoma, jei būčiau kūręs Lenino skulptūras, būčiau turtingas“, – kalbėjo.
Šiuo metu jis kuria Vytauto Didžiojo paminklą. Buvo planuota jį statyti sostinėje, bet vėliau nuspręsta perkelti į Trakus. G.Karalius dėl to nesisieloja, juk kūrinys dėl to netampa mažiau vertingas. Jam kaip tiktai smagu, kad jo skulptūros puošia ir Vadoklius.
Mums besišnekučiuojant, į dirbtuves ateina skulptoriaus žmona.
„Ar nenukankinote mano Karaliaus?“ – klausia. Ir kviečia deserto su kava.
Kaip skulptorius – geriausias
Teiraujuosi šeimininkės, jos vardas Dana ar Danutė.
„Nei Dana, nei Danutė. Aš Karalienė. Niekas kitaip nevadina. Kai vardu pašaukia – suklūstu, į ką čia kreipiasi. Aš vyrą irgi vadinu tiktai Karaliumi, ne Gediminu“, – juokiasi šeimininkė.
Tad kuris iš jų svarbesnis – juk abu valdovai? G.Karalius geranoriškai nusileidžia, kad šachmatų lentoje viską sprendžia karalienė, o karalius vaikšto vienas ir nesaugus.
Vadokliečiai pasidaliję į dvi dalis, vieni į skulptorių kreipiasi vardu, o kiti: „Profesoriau.“
Užtat D.Karalienė atvirauja, kad, jos nuomone, sutuoktinis kaip skulptorius yra pats geriausias. Besąlygiškai ji pritaria ir vyro patriotiniams jausmams.
Mat jos pačios tėvas buvo partizanas, žuvo. Zarasuose gyvenusi motina su trimis vaikais turėjo ieškotis kitos vietos, kur jos niekas nepažįsta. Taip ji iš ežeringų, kalvotų vietų atsikėlė į Panevėžio rajoną, Miežiškius.
„Mama džiaugdavosi lygumomis, erdvėmis. Dar buvo labai gerai, kad niekas jai nelindo į akis su klausimais, o kurgi vyras... Bet pamenu, kaip saugumiečiai tardydavo mamą“, – pasakojo šeimininkė.
G.Karaliaus pirmieji prisiminimai taip pat persmelkti karo, teroro siaubo.
Jam prieš akis – ankstyvoje vaikystėje matytas tėvų name susirinkusių giminaičių vaizdas. Kiek pamena, jie bėgo nuo bombardavimų. Nežino, kuri kariaujančioji pusė bombardavo, bet apie tai prakalbus jį nusmelkia baimės jausmas.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Skulptorius savo dirbtuvėse – kaip šeimininkė virtuvėje. Darbas niekad nenutrūksta, todėl čia pilna įvairių įrankių, priemonių, maketų.
2. D.Karalienė savo vyrą G.Karalių laiko geriausiu skulptoriumi. Juos jungia ir patriotiniai jausmai.
3. ir 4. Pro savo namų langus G.Karalius mato įspūdingo aukščio savo paties kurtą paminklą Vyčio apygardos partizanams ir jo aplankyti atvykusius žmones. Šiuo metu skulptūra rekonstruojama.
5. Iš gyvūnų prieglaudos paimtas katinas Kutikutiputimuti kartą atėjo į vadokliečių susibūrimą prie paminklo ir ramiai atsigulė.
6. Į Vadoklius grįžęs G.Karalius iš pradžių gyveno šio pastato rūsyje. Nei apipelijusios sienos, nei išdaužyti langai jo neišgąsdino.
A.Švelnos nuotraukos
