Save lygina su močiute
„Myliu tėvynę, viską dėl jos padaryčiau, bet ar mano meilė tokia pat stipri kaip močiutės?“ – kartais to savęs paklausia 32 metų panevėžietė Dominyka Gotautė.
Pašnekovė prisipažino save vis lyginanti su močiute – partizanų ryšininke Elena Aleliūnaite-Žilvytiene. Pastarosios tėvas, Dominykos prosenelis – savanoris Kazimieras Aleliūnas – buvo sovietų karių žiauriai nužudytas už svetimą nusikaltimą.
Maždaug prieš 2,5 metų ir mums teko kalbinti E.Žilvytienę jos namuose. Moteris sklandžiai, pernelyg nerodydama jausmų, papasakojo, kaip sovietų kareiviai išsivedė jos tėvą. Vėliau kartu su savo motina jį rado durtuvu nudurtą ir užkastą sodyboje.
E.Žilvytienė tuomet pasakojo, kaip stojo nužudyto tėvo vieton. Graudinosi tik prisimindama apie tai, kaip motina ją išleisdavo pas partizanus, kaip apkabindavo lyg paskutinį sykį ir nusisukdavo. Ant skruosto likdavo mamos ašaros.
Nuotrupas spauste išspausdavo
Bet kukli laisvės kovotoja E.Žilvytienė tąkart korespondentams pasakojo tik apie savo tėvo savanorio žūtį, o apie tai, kokius kankinimus ir jai teko iškentėti, – ne.
Kad moteris nutylėjo apie savo pačios kančias, dabar nė kiek nenustebino jos anūkės Dominykos. Ji teigė, kad močiutė niekada viešai nesididžiavo savo ištverme.
„Močiutei buvo labai svarbu, kad žmonės suvoktų, kiek kainavo laisvė, kad nebūtų pamiršta jos ir kovos draugų istorija. Ji nemėgo apie tai kalbėti probėgšmais arba su bet kuo. Net man, anūkei, tekdavo jos praeities nuotrupas spauste išspausti“, – šypsojosi pašnekovė.
Sekdama močiutės pavyzdžiu, Dominyka pasirinko karo tarnybą. Ji tarnauja „Geležinio vilko“ brigadoje, yra kuopos paramedikė. Kariškis ir jos vyras Darius Gotautas. Šiuo metu šeima gyvena Jonavoje.
„Pernai, per Tris Karalius, močiutė mirė, bet toliau jau aš nešu patriotizmo vėliavą. Ir apskritai – mūsų giminės moterų linijoje žodžiai apie meilę tėvynei nėra tušti“, – sakė panevėžietė.
Nuklibinkščiavo į sutartą vietą
Dominyka papasakojo, kad E.Žilvytienė buvo patekusi į kuo tikriausią pragarą, kai 30 parų buvo tardoma sovietų kareivių. Jie reikalavo išduoti partizanus.
„Močiutė pasakojo, kad tardoma bijojo vieno – išprotėti ir išduoti kovos draugus. Mirti nebebuvo baisu, o ir nesitikėjo po tardymų likti gyva“, – pasakojo panevėžietė.
Partizanų ryšininkę buvo bandoma palaužti kankinant fiziškai ir psichologiškai. Jai neleisdavo miegoti, įvesdavo į tokią patalpą, kur nei atsigulsi, nei atsisėsi.
E.Žilvytienė yra pasakojusi artimiesiems, kad ketino vedama į tualetą pasileisti bėgti nuokalne – galgi kareiviai ją tiesiog nušautų?
Laimei, šio sumanymo neįgyvendino ir po mėnesio buvo paleista.
Sudaužyta, mėlyna, praradusi realybės ir laiko nuovoką, ištinusiais sąnariais ji nesugebėjo užsisegti megztuko. Padėjo sovietų kareiviukas.
O vos tik paleista, E.Žilvytienė pasakė motinai turinti susisiekti su partizanais, pasakyti, kad jų neišdavė.
„Partizanai turėjo tam tikras sutartas vietas. Močiutė nuklibinkščiavo, o partizanai ją pasitiko išeidami į pamiškę. Nors buvo nesaugu, bet taip parodė pagarbą. Susitikę visi apsikabino ir verkė“, – laisvės gynėjų istoriją pasakojo Dominyka.
Jautėsi kalta, nes išgyveno
Dominykai liūdna, kad iš močiutės bendražygių niekas neišgyveno. Iš jos kaimo į mišką išėjo gal aštuoni vaikinai ir visi žuvo.
„Kai močiutė eidavo senais takais, ji kiekvieną kartą jautėsi kalta, nes išgyveno“, – sakė panevėžietė.
Dar mokydamasi „Saulėtekio“ mokykloje ji priprašė močiutę ateiti ir papasakoti apie savo laisvės kovą, pati parašė dainą, o bendraklasiai ją dainavo.
„Kiekvieną kartą man išeinant mamos rauda tyli tyli, / kas kartą žuvus partizanui jo vietoje vardai kiti“, – tuomet sueiliavo Dominyka.
Pašnekovė tęsė, kad močiutė savo gyvybe rizikavo ne dėl privilegijų ar ordinų.
E.Žilvytienė pasakojo šeimai, kad buvo gavusi iš partizanų vado apdovanojimą, bet jį sudegino apsilankius namuose neaiškiems svečiams.
Anūkė pasiūlė archyve paieškoti, kas tai per apdovanojimas. Galbūt ir pensiją didesnę gautų?
„Ne dėl to kovojau“, – nukirto E.Žilvytienė.
Įprato slėpti jausmus
„Močiutė savo prisiminimuose kariavo iki paskutinio atodūsio. Juk ant jos rankų mirė kovų draugai, to nepamirši. Ji slėpdavo emocijas, bet jas tikrai turėjo. Buvo įpratusi nerodyti, ką jaučia, juk dažnai iš veido išraiškos sovietai suprasdavo, kas partizanų draugai ar giminės“, – kalbėjo Dominyka.
Panevėžietė aiškino, kad močiutė niekad nesakydavo anūkėms, kaip jas myli, nepuldavo bučiuoti, glėbesčiuoti. Bet tai nereiškia, kad E.Žilvytienė jų nemylėjo.
Dominyka ir jos sesuo močiutės meilę suprasdavo iš jos rūpesčio, globos.
„Labai didžiavosi manimi ir vyru, kad nusprendėme tarnauti šaliai. Eidami jos aplankyti į ligoninę, specialiai apsirengėme karines uniformas“, – prisiminė.
Dominyka tęsė, kad močiutė priverstinai niekuomet nebruko patriotizmo, bet ji, sesuo, mama savaime perėmė laisvės idėjas.
Į žygį – su dukromis
Dominyka ir jos vyras elgiasi kaip kadaise E.Žilvytienė – jie dukras – 6 metų Godą ir metais vyresnę Gabiją – meilės savo šaliai moko ne skambiais lozungais, ne gražiais žodžiais, o pavyzdžiu.
„Su dukromis ėjome į žygį, lankėme partizanų bunkerius, kapus, mūšio vietą. Su kitais dalyviais jos dainavo partizanų dainas, apžiūrėjo ginklus, uniformas“, – pasakojo.
Dar ji prisiminė, kaip kartu su E.Žilvytiene visi eidavo balsuoti, nes rinkimai močiutei buvo šventė.
Taip būdavo: balsuoti neiti negali. Nepasipuošti irgi negali.
Tas, kas balsuoti dar negali, į urną įmesdavo rinkimų biuletenius.
Dominyka džiaugėsi, kad močiutė jai paliko partizanų uniformos sagutes. Didelės istorinės vertės jos neturi, užtat moralinė vertė – didžiulė.
Į jos namus atkeliavo ir istoriniai dokumentai, grįžo močiutei kadaise dovanotos nuotraukos. Vienoje Dominyka bučiuoja vėliavą, kitoje – jos vyras su prezidente Dalia Grybauskaite.
„Sunku suvokti, iš kur toji karta ėmė tiek stiprybės. Mes – daug silpnesni. Su šauktiniais internete žiūrime gyvus liudijimus, partizanų pasakojimus, patriotinius filmus. Taip į istorijos skaudulius pažvelgiame kitomis akimis“, – sakė panevėžietė.
Pokalbis laukiant autobuso
Panevėžietis 27 metų Ignas Gaižiūnas pritarė, kad jį užvis labiau paveikia istorijos liudininkų pasakojimai, jų emocijos.
Vilniaus universitetą baigęs ir sostinėje fizikos mokytoju dirbantis pašnekovas sakė, kad jo giminė nenukentėjo per trėmimus, nedalyvavo partizanų kovoje, bet į istorijos skaudulius jis žvelgia itin jautriai.
Ignui į atmintį įstrigo vienas atsitiktinis pokalbis autobusų stotelėje, kai jis dar mokėsi Juozo Miltinio gimnazijoje.
Po pamokų jis laukė autobuso, šalia sėdėjo nepažįstama senutė. Ignas nebeprisimena, kaip prasidėjo jųdviejų pokalbis. Galbūt senutė pasiteiravo, kiek valandų.
Užsimezgė nematomas ryšys, ir senutė Ignui ėmė pasakoti apie vaikystę.
Kai jai buvo 10, o gal 11 metų, šeimą ištrėmė į Sibirą. Ten atskyrė moteris ir vyrus. Tėvas ir brolis liko skyrium, ir senutė jų daugiau gyvenime nebematė. Ji pati liko su seserimi ir motina. Mama Sibire ir mirė.
Ignas pamena, kaip papasakojusi savo gyvenimo istoriją, senutė tiesiog atsisveikino ir įsėdo į atvažiavusį autobusą.
Pribloškė nepaaiškinamas žiaurumas
Šis dviejų nepažįstamų, skirtingų likimų, skirtingo amžiaus žmonių netikėtas susitikimas ir pokalbis paliko Ignui pagrindinį klausimą: kaip buvo galima taip negailestingai pasmerkti pražūčiai niekuo dėtus vaikus? Kuo nusikalto toji mergaitė?
„Juk vežė šeimomis – su vos gimusiais ar net negimusiais vaikais. Į šaltį, badą. Be maisto ir daiktų. Toks nepaaiškinamas žiaurumas mane pribloškė“, – prisipažino Ignas.
Pašnekovas atviravo, kad jį nutvilko kartais girdimi pasakymai, esą kas jau čia tokio baisaus įvykę, išvežę vieną kitą.
Šiems cinikams reikėtų išgyvenimo Sibire istorijas išgirsti iš pirmų lūpų, tuomet veikiausiai neliktų skepsio.
Todėl, jo manymu, labai svarbu užrašyti liudininkų atsiminimus, knygas ir vaizdo įrašus – kad baisūs išbandymai neliktų plikais bejausmiais faktais.
Susiskaldžiusius lengviau įveikti
Ignas juokavo, kad viena koja gyvena Panevėžyje, o kita sostinėje. Kol pasaulio nebuvo užkariavęs koronavirusas, su bendraminčiais per Vėlines lankydavo partizanų bunkerius, kapuose uždegdavo žvakelių.
Šiemet jis aplankė našlaičių kapines Antakalnyje, ten – nežinomų žmonių kapai, galbūt ir partizanų.
„Įėjus į partizanų bunkerį sunku suvokti, kaip žmonės juose gyvendavo mėnesių mėnesius, net žiemą. Net kai suprato, kad laukia neišvengiama pražūtis, vis vien kovėsi iki paskutinio kraujo lašo“, – laisvės kovotojų ryžtu žavėjosi panevėžietis.
Jis sakė, kad tai jį įkvepia nepriimti laisvės kaip duotybės. Ji buvo iškovota kraujo kaina, todėl būtina ją vertinti ir saugoti. Ypač šiuo metu, kai taip aktyviai veikia valstybės priešas.
Ignas paaiškino, kad galvoje turi Rusiją. Visais laikais norėjusi mus padaryti savo vergais, dabar ji bando tautą supriešinti per plūstančius migrantus, antivakserių sąmokslo teorijas.
„Sąmokslo teorijos plinta greičiau negu pats virusas. Susiskaldžiusią valstybę lengviau įveikti, todėl turime ginti ir saugoti savo vertybes“, – kalbėjo Ignas.
Iki šiol tarnauja savanoriu
Dar studijuodamas ir įsigilinęs į skaudžią tautos praeitį, Ignas apsisprendė dalyvauti jaunesniųjų karininkų vadų mokymuose.
Jie trunka 3 metus ir skirti studentams.
Pašnekovas studijas jau baigė, bet iki šiol tarnauja kaip savanoris, bent kartą per mėnesį vyksta pratybos.
Ar šiuolaikiniai mokiniai suvokia, kokią kainą sumokėjo knygnešiai, tremtiniai, partizanai, kovodami dėl lietuvybės ir tautos laisvės?
To paklaustas, Ignas pripažino, kad, deja, ne visi. Net Sausio 13-osios įvykiai nebėra jų gyvenimo dalis, kaip, sakykime, jo tėvų kartai.
„Mama pasakojo, kaip ji važiavo sostinėn, nors seneliai nenorėjo leisti. Aš pats tankų pabūklus irgi mačiau tik per televizorių, bet tankas nuotraukoje ir realybėje – skirtingi dalykai. Visai kas kita, kai kruvinųjų įvykių liudininkai, partizanai, tremtiniai jaunimui papasakoja, dėl ko jie rizikavo, iš kur ėmė tiek drąsos“, – patikino pašnekovas.
Autografas
„Myliu tėvynę, viską dėl jos padaryčiau, bet retkarčiais susimąstau: ar mano meilė tokia pat stipri kaip močiutės – partizanų ryšininkės?“ D.Gotautė
Autografas
„Laisvė buvo iškovota kraujo kaina,todėl būtina ją vertinti ir saugoti. Ypač šiuo metu, kai taip aktyviai veikia valstybės priešas.“ I.Gaižiūnas
Prierašai po nuotraukomis:
1. Dar taip neseniai „Panevėžio krašto“ korespondentai kalbino E.Žilvytienę. A.Švelnos nuotr.
2. Nuotrauka, kurioje D.Gotautas stovi šalia prezidentės, E.Žilvytienei buvo viena brangiausių.
3. I.Gaižiūnas įsitikinęs, kad apie tautos skaudulius susimąstyti labiausiai padeda liudininkų pasakojimai, bendri susibūrimai.
4. D.Gotautė džiaugėsi, kad močiutė didžiavosi ja ir jos vyru Dariumi, mylėjo proanūkes.
5. Godai ir Gabijai meilę gimtajai šaliai skiepija tėvų pavyzdys.
6. Tai – viena jautriausių D.Gotautei gyvenimo akimirkų. Asmeninio albumo nuotraukos
