„To, ką išgyvenau vedamas sušaudyti, neįmanoma pamiršti. Tai buvo pirmoji karo diena, todėl bet kokie žodžiai apie vasario 24-ąją man ir dabar, praėjus dvejiems metams, sukelia skausmingą nerimą“, – sakė 38 metų policininkas Jurijus Čerkasinas.

Jis iš pradžių dirbo kelių policininku Charkive, o pastaruosius septynerius metus palaikė tvarką Cirkūnų seniūnijoje.

Cirkūnų miestelis yra nutolęs vos du kilometrus nuo visame pasaulyje karo metu išgarsėjusio Charkivo mikrorajono Saltovkos.

Išgarsėjo todėl, nes tai arčiausiai Rusijos esantis mikrorajonas, nuo pasienio nutolęs vos 25 kilometrus, todėl per priešo puolimą buvo labiausiai suniokotas.

Okupantams nepavyko užimti antro pagal dydį Ukrainos miesto, tačiau iš pusantro milijono gyventojų jame tuo metu buvo likę vos penktadalis.

Šiuo metu į Charkivą grįžo apie pusė gyventojų. Panašiai tiek sugrįžo ir į Cirkūnus, kuriuose prieš karą gyveno šeši tūkstančiai žmonių, o per du mėnesius užsitęsusią okupaciją jame buvo likę vos keli šimtai drąsuolių.

Dauguma gyventojų buvo išbėgę, mat nepavykus užimti Charkivo, fronto linija nusistovėjo būtent ties Cirkūnais. Čia tada užvirė tokie mūšiai, kad sugriauta arba apgadinta buvo 80 procentų pastatų.

Pasitraukdami okupantai specialiai susprogdino mokyklą, ligoninę, seniūnijos administraciją, paštą, prekybos centrą bei didžiausią Ukrainoje sraigių veisyklą. Įmones bei privačius namus priešai apiplėšė – krovininėmis mašinomis gabenosi viską, kas patiko.

Vertingų daiktų čia buvo daug, mat pušynų ir vandens telkinių apsuptuose Cirkūnuose firmas steigė bei namus su baseinais statėsi pasiturintys miestiečiai, o seniūnija garsėjo kaip turtingiausia regione.

Tatuiruotės išduodavo patriotus

„Žinojau, kad prasidėjo karas, bet vykau į darbą, nes norėjau padėti organizuoti žmonių evakavimą. Vos išvažiavus iš Charkivo, kelią užtvėrę rusų kariai liepė nusirengti iki trumpikių ir nuvedė prie laukymėje stovinčio būrelio suimtų ukrainiečių karių“, – pasakojo J.Čerkasinas.

Okupantai policininką nuogai išrengė norėdami pažiūrėti, kokias turi tatuiruotes, mat tuos, kurie buvo išsitatuiravę Ukrainos armiją ar kovas su Donecko separatistais aukštinančias tatuiruotes, žiauriai sumušdavo.

„Pasakė, kad sušaudys, o ar ketino tai daryti, ar tik gąsdino, nežinau. Netrukus po to, kai mane atvedė prie savų karių, aplink pasigirdo šūviai ir sprogimai, suimtieji sukritome ant žemės. Aš kažkuriam laikui praradau sąmonę, nes arti sprogusi bomba mane kontūzijo“, – pasakojo J.Čerkasinas.

Tai buvo pirmas karo mūšis Charkive, kurį laimėję ukrainiečiai išvadavo suimtus saviškius ir privertė priešą atsitraukti.

„Nurimus ugniai neturėjau supratimo, kas laimėjo, kol neišgirdau karius kalbant ukrainietiškai. Nusvirduliavau prie kelio, o pakeleivinga mašina nuvežė į greitąją. Tris paras pragulėjau reanimacijoje, po to dar dešimt dienų ligoninėje“, – prisiminė J.Čerkasinas.

Policininkas prasitarė, kad ir dabar naktimis jį kankina košmariški tų įvykių sapnai, o keičiantis orams skauda galvą, sukyla kraujo spaudimas, nors iki karo buvo visiškai sveikas.

Okupantams dirbti atsisakė

Pasisekė ir 63 metų Cirkūnų seniūnui Mikolai Sikalenkai. Jį okupantai suėmė ir pareikalavo, kad toliau vadovautų seniūnijai, bet jau kaip Rusijos administracijos atstovas. Seniūnui atsisakius, okupantai jį tris paras laikė įkalinę rūsyje, grasino sušaudyti, jei nesutiks bendradarbiauti.

M.Sikalenkai nenusileidus, okupantai jį paleido, mat pirmomis karo dienomis Cirkūnuose jiems buvo įsakyta elgtis draugiškai.

Priešai tikėjo, kad Ukrainą užims per kelias dienas, o žmonės juos sveikins kaip išvaduotojus.

Maskvos kariai maisto paketus turėjo vos kelioms dienoms, tad nepavykus užimti Charkivo jie pradėjo plėšti parduotuves, degalinėse savintis degalus, o netrukus ėmė plėšti ir išbėgusių žmonių turtą.

Kovojo dėl dukters ateities

„Kai girdi, kad daug vyrų už pinigus išsisuka nuo armijos, kad daug slapstosi, ar nesigaili išėjęs savanoriu ir po sužeidimų liksi raišas, nebegalėsi su 14-mete dukra pažaisti krepšinio?“ – paklausiau iš Cirkūnų kilusio Andrejaus Ševcovo.

„Nieko nesigailiu, o jei galima būtų pasukti laiką atgal, viską daryčiau taip pat. Į armiją įstojau 2016 metais, kad kovočiau su okupantais – tai buvo asmeninis apsisprendimas, pajutau, kad privalau įsitraukti į kovą“, – sakė vyriškis.

Pagal profesiją A.Ševcovas yra autošaltkalvis, iki karo dirbo Barabašovo turgaus statyboje Charkive. Vėliau įstojo į armiją ir tapo profesionaliu kariu. Kontraktas su armija baigėsi karo išvakarėse, todėl teko skubai tarnybą pratęsti.

„Gyniau gimtąjį miestą, po to vadavome Kupianską, kovojome Bachmute. Kupianske du kartus skeveldros mane perskrodė, bet nepalietė gyvybiškai svarbių organų, tad išsikapanojau. Per trečią sužeidimą Bachmute keliose vietose lūžo pėdos ir kelio kaulai“, – sakė karys.

A.Ševcovas kovojo 92-ojoje brigadoje slapyvardžiu Barzda. Sunkiausi momentai vaikinui buvo regėti draugų žūtis bei laukti evakuacijos iš priekinės linijos. Mat priešas specialiai „medžioja“ rotacinius karių susibūrimus ir smarkiai apšaudo, todėl per evakavimą dažnai neišvengiama aukų.

„Nelengva buvo pusantrų metų nematyti žmonos bei dukters. Tėvų neturiu, o žmoną ir dukterį labai myliu, dėl mažosios ateities ir kovojau – noriu, kad jos vaikams, mano anūkams, tokio košmaro nebetektų patirti“, – sakė karys.

Miestelio centre – prieštankinės minos

„Perduok padėką savo tautiečiams, jūsų šalis nedidelė, tačiau procentiškai Ukrainai padedate labiausiai iš visų. Mūsų seniūnijoje lietuviai parėmė gyvūnų prieglaudą, atsiuntė drabužių, o medikai iš organizacijos „Blue/Yelow“ kelis kartus nemokamai gydė bei dalijo vaistus“, – kalbėjo karo komendanto pavaduotojas Igoris Kuzmenka. Šis 46 metų vyriškis su šeima stebuklingai išsigelbėjo 2014 metais, kai bėgo iš Rusijos separatistų užimtos Gorlivkos šalia Donecko. Vaikų akivaizdoje separatistai tada sušaudė kitos mašinos keleivius, tačiau jo pasigailėjo, nors jau buvo pastatę prie sienos sušaudyti.

I.Kuzmenka po Cirkūnų išvadavimo surengė gyventojų susiėjimą tvarkyti miestelio centrą, tačiau talką teko nutraukti, mat pakraupo pamatęs, kad šiukšles renkantys suaugusieji ir vaikai neša į krūvą priešo išmėtytas prieštankines minas. Šių buvo tokia daugybė, kad kai kuriuose kaimuose ir dabar draudžiama dirbti daržuose bei eiti į pievas, miškus.

„Mes viską atkursime ir atstatysime, dabar svarbiausia padėti armijai. Ryžto kovoti ir laimėti neprarado nei kariškiai, nei civiliai, svarbu, kad jūs Vakaruose tesėtumėte žodį mums padėti“, – sakė I.Kuzmenka.

Prierašai po nuotraukomis:

1. Cirkūnų komendantas Mikola Sikalenka net ir gąsdinamas sušaudyti nesutiko dirbti okupantams.

2. Neįgaliu tapęs karys A.Ševcovas nesigaili savanoriu išėjęs ginti tėvynės, vėl pasielgtų taip pat.

3. Sušaudymo 2014 metais išvengęs komendanto pavaduotojas Igoris Kuzmenka rodo raketą, sugriovusią kaimynų namą.

E.Butrimo nuotraukos