Groja vamzdžiais ir trintuvėm
Pravėrus Rokiškio vaikų darželio „Nykštukas“ vartus į akis krinta keista pavėsinės siena ir iš paprasto rąsto gabalo sukonstruotas automobilis.
Pusė mūrinės pavėsinės paversta savotiška muzikos klase, prie sienos pritvirtinti įvairūs buities rakandai, atstojantys muzikos instrumentus, per juos mušant išgaunamas garsas.
Darželinukai vienas po kito retkarčiais pribėga prie jų, „pagroja“ ir vėl lekia žaisti.
Tą įdomų, jokioje kitoje vaikų darželio lauko žaidimo aikštelėje nematytą muzikos pasaulį sugalvojo meninio ugdymo mokytoja Dalia Kriaučiūnienė.
Jos paprašyti vaikų tėvai bei darželio darbuotojai sunešė, kas namie nebereikalinga. Į staliaus padarytus rėmus nutūpė trintuvė, mediniai buhalteriniai skaitytuvai, kanklės, senas būgnas, plastikinių vamzdžių galai, metalinės skardinės nuo aliejaus, senutėlė skalbimo lenta bei medinė kultuvė lininiams drabužiams lyginti, ažūru išpjaustytos geležinės lėkštės ir kitokie su muzika nesusiję daiktai.
Kiekvienas daiktas į jį sudavus skamba kitaip, D.Kriaučiūnienė vaikams aiškina ir rodo, kas skamba dusliai, o kas skardžiai, kaip „dainuoja“ paprasta medinė lentutė ir kaip aidi timptelėta kanklių styga. Vaikiukai padaužo per plastikinį vamzdį ir klauso, trinkteli skaitytuvų mediniais rutuliukais ir jau aišku, kad garsas visai kitoks.
„Lauko instrumentai brangūs, darželis negali jų įpirkt, tad mūsų mokytoja sumanė pigų ir mažiesiems labai patrauklų variantą. Vaikui juk jokio skirtumo, kaip garsą išgauti, svarbu, kad jis nuaidi per visą kiemą“, – sako darželio direktorė Jolita Žaliauskienė.
Ir nieko nekainuoja, ir saugot nereikia
Kol kalbamės, mažieji susigrūda į iš beržinių karčių sukonstruotą indėnišką palapinę, iš ten tuojau pat irgi pasigirsta muzika.
D.Kriaučiūnienė rodo visą dėžę tų muzikos instrumentų. Tai rankų darbo barškučiai, pagaminti iš plastikinių butelių, skardinių dėželių, senų metalinių saldainių dėžučių ir kitų nedužių talpyklų. Visi indai ko nors pripilti: smėlio, akmenukų, sėklelių, žievelių, riešutų kevalų ir plastikine juosta užsandarinti. Dar pridaryta instrumentų ir iš suvertų graikinių riešutų kevalų. Kiekvienas barškutis bilda vis kitaip.
„Ir nieko nekainuoja, ir saugot nereikia. Jei kuris barškutis „susigroja“, tuoj padarom naują“, – šypsosi išradingoji muzikos mokytoja.
Pedagogė paaiškina ir kam reikalinga palapinė. Vaikai dažnai nori atsiriboti, pabūti vieni, pasislėpti nuo svetimų. Būna, atsisėda vienas palapinėje, lyg asmeninėje muzikos klasėje, ir groja barškučiais, taip savotiškai nusiramina.
Dabar likusi tik viena palapinė, o vasarą jų darželio teritorijoje pristatoma daug.
Nuvedė į vabalų viešbutį
Darželis nedidelis, viso labo tik 6 grupės, tad ir vaikai vieni kitus pažįsta, ir auklėtojos – ne tik savus, bet ir kitų grupių darželinukus.
Didesnieji vaikai drąsūs, pasišauna parodyti darželio įdomybę – vabalų viešbučius. Jie stovi šalia didelių klevų, kitoje pusėje – mediniais rėmais apjuostos darželio lysvės su visokiais augalais.
Pavasarį vaikai patys beria sėkleles, paskui stebi, kas dygsta, per karščius laisto, rudenį nuima derlių.
Kamgi prireikė vabalų viešbučių?
Ogi kai nupjovė papuvusius medžius, direktorė paprašė jų kamienų neišvežti. Iš dalies jų stalius sukonstravo mašiną: nužievino trinką, užtupdė ją ant medinio padėklo, pritaisė ratus ir tikrą automobilio vairą. Tas automobilis tuščias nestovi, ištisai kas nors sėdi ant rąsto ir vairuoja.
Kiti rąstai guli ant žolės. Vaikams tai sporto priemonė: mokosi pereiti nenugriūdami, didesni ir peršoka.
„Po jais gyvena sliekas“, – aiškina vienas mažius. Kitas prideda, kad per rąstą visokie vabaliukai ropoja. Štai jiems ir įrengti vabalų nameliai – viešbučiai. Iš lentelių padarytos sienos, stogelis, o pertvarėlės pripildytos žievių, tuščiavidurių augalų stiebelių, pjuvenų ir kitokių gamtoje randamų natūralių medžiagų.
Radę kokį vabalėlį ant žemės vaikai gink Dieve jo netraiško, atsargiai neša į viešbutį, o gyvis pagal poreikį įsirausia į jam patinkantį sluoksnį.
Ilgiau pastovėjus prie vabalų namelio netrunki pamatyti ir įvairių jo gyventojų.
Patys sėjo, patys rovė
Darželinukų daržas ne tik dėl gražumo ir pažinimo. Kai daržovės užauga, skelbiama „Salotų diena“, vaikai skina ką užauginę, patys pjausto, smulkina, maišo ir galiausiai ragauja.
„Žirnius lukštenant juda pirštukai, kai procese dirba smulkioji motorika, geriau vystosi protas ir kalba. Lukštendami žirnius natūraliai mokomės ir skaičiuoti“, – aiškina direktorės pavaduotoja Raimonda Palavinskienė.
Vaikai labai trokšta parodyti dar vieną įdomybę – po grupių langais stovinčias tikrų linų gubas.
Aiškina, kad buvo Rugsėjo pirmosios šventė, per kurią visi, su tėčiais, mamomis, močiutėmis ir seneliais, rovė linus ir dainavo liaudiškas dainas. Kaip teisingai surišti linų pėdus, mokė Rokiškio muziejaus darbuotojas.
Pavasarį tuos linus vaikai patys pasėjo, į auklėtojų supurentą žemę savom rankom bėrė sėmenis. Paskui labai atidžiai stebėjo, kaip šie auga, žydi, vėjyje siūruoja, rudeniop, kai melsvieji žiedeliai virsta sėkleles laikančias barškučiais, sugula. Tada aišku, kad jau atėjo linarūtė.
„Močiutės ir seneliai gal dar yra matę linus lauke augančius, o tėčiai ir mamos vargu ar prie lino yra prisilietę“, – J.Žaliauskienė mano, kad nauda buvo visoms kartoms.
Pamažėl žalią spalvą prarandantys linai tuoj bus sunešti į vidų ir žiemą panaudoti rankdarbiams.
Būtina, kad visi pirštukai judėtų
„Nykštuke“ laikomasi taisyklės – mokymo priemonėms naudoti kuo mažiau pirktinės, daugiau natūralios medžiagos. Taip ir taupoma, ir palaikomas glaudesnis ryšys su gamta.
Vaikai su auklėtojomis prisirenka gilių, kaštonų, kankorėžių, įvairiausių žolelių, lapų, šakelių, sėklelių ir vėliau iš jų prikuria visokių įdomybių.
Darželyje vyko ekologijos diena, per ją tėveliai ir seneliai iš visokių antrinių žaliavų konstravo mašinas, traktorius, lėktuvus. Vaikai matė, kad nebūtina pirkti brangų žaislą, jį galima pasidaryti iš paprasčiausios kartoninės dėžės.
J.Žaliauskienė pasakoja, jog darželio taryba nusprendė, kad vaikus ugdys be išmaniųjų įrenginių, čia nebus planšečių ir robotų. Kiti darželiai nusiperka net 3D spausdintuvus, o „Nykštukas“ pasuko kita – sveiko darželio kryptimi, daugiau vaikus lavina per gamtą.
Dabartiniai vaikai jau nuo mažumės moka naudotis kompiuteriu, ištisai brauko piršteliu per išmanųjį telefoną, o tai jų raidai ne į naudą.
„Dabar vaikų gerai išlavintas tik vienas pirštas, kuriuo per ekraną brauko, o reikia, kad dirbtų visa rankelė, tada geriau vystosi ir greičiau išmoksta kalbėti“, – sako R.Palavinskienė.
Iš ilgametės darbo patirties pastebėjo, kad įsigalėjus naujosioms technologijoms ir tapus prieinamoms mažiems vaikams, gerokai išaugo logopedų poreikis.
„Mes geriau perkam „lego“ konstruktorius, o ne robotus, vaikui didesnė nauda, kai pirštukai juda“, – aiškina ji.
Ir popietės, ir rytmetėliai
Direktorė pasakoja, kad „Nykštukas“ nenori būti ta įstaiga, kur tėvai rytais palieka, o vakare pasiima vaikus. Čia į veiklą įtraukiamos kelios šeimų kartos, užduočių gauna ir tėvai, ir seneliai.
Prieš dvejus metus auklėtojos Genutė Medelskienė ir Gražina Savickienė sumanė rengti pasakų popietes, į darželį pasikvietė vaikų močiutes.
Močiutės sutarė, kad visos ateis pasidabinusios baltomis skarelėmis.
„Turim kompaniją iškalbingų močiučių, jos visose grupėse vienu metu seka pasakas, toji atrakcija vyksta antrus metus“, – pasakoja G.Savickienė.
Vienos močiutės skaito iš senų pasakų knygų, kitos atmintinai seka tai, ką vaikystėje pačios girdėjusios iš savo tėvų, dar prisimena mįsles, patarles ir priežodžius. Auklėtojos tas pasakas užrašo, kaupia tautosakinį lobyną.
Renginys senąją kartą tiek įtraukė, kad jam pasibaigus kai kurios močiutės pareiškė norą dažniau ateiti ir su darželinukais pabendrauti.
„Vaikams tų močiučių atėjimų labai reikia, nutarėme ne tik pasakų popietes daryti, bet ir rytmetėlius su močiučių dainelėmis“, – pasakojo auklėtoja G.Savickienė.
„Nykštuko“ darželis organizavo viso rajono šventę „Mes, mažieji lietuvaičiai“, kiekvienas kolektyvas parengė ir parodė po senovinį liaudies žaidimą, šokį, ratelį. Renginys gimė kaip glaudaus bendravimo su seneliais ir mokymosi iš jų rezultatas.
Vyko pas senelius ir į kaimus
Auklėtoja Dalia Staskonienė sumanė dar originaliau: vaikų grupės vyko pas senelius į kaimą.
„Važiavom ten, kur yra tikra duonkepė krosnis, kitą kartą į fermas pas karves, pažiūrėti, iš kur pienas bėga. Pasirenkam tokias ekskursijas, ko vaikai nėra matę ar nesupranta“, – aiškino auklėtoja.
Vaikams kyla klausimų, kodėl pienas baltas, o iš jo padarytas sviestas – geltonas. Viena mama atnešė į darželį šviežiai pamelžto pieno, močiutė atgabeno senovinę muštokę.
„Pieną nusigriebėm, gavom grietinę, paskui darėm varškę ir sūrį“, – pasakoja pedagogė.
Didžiausias stebuklas buvo, kai visi paeiliui mušė sviestą, stebėjo, kaip nuo intensyvaus plakimo susidaro mažos geltonos riebalų kruopelės, kaip jos sulimpa į vis didesnį gabalą.
„Kai pameta pirštinę, oi, kaip gaila vaikui būna! Tad važiavom pas aveles žiūrėti, iš ko tie vilnoniai siūlai pasidaro, iš kurių vėliau močiutės pirštinėlių primezga“, – pasakojo D.Staskonienė.
Po tos išvykos viena močiutė pasisiūlė parodyti vaikams, kaip vilna verpiama, į darželį atsinešė verpimo ratelį.
Auklėtoja pasistengia, kad į vaikiškus darbus įsitrauktų ir seneliai. Štai prisirinko kaštonų ir gilių, žiemą galės daryti arkliukus ir žmogeliukus, bet reikia, jog seneliai su yla skylučių pribedžiotų, kad būtų galima iš dantų krapštukų kojas padaryti.
„Turim teritorijoje savą klevų gojelį, tad vienas senelis pavasarį vaikus pamokė, kaip teisingai leisti sulą. Kitas senelis mums padaro inkilėlių“, – pridėjo darželio vadovė.
Daugelis močiučių ir senelių dar dirba, ne pensininkai. Kaip juos, pakankamai užimtus, į darželio veiklą įtraukti?
„Reikia „užnorinti“, – juokiasi išmoninga auklėtoja. Suprask, padaryti taip, kad ir jie patys susidomėtų, užsinorėtų.
Tėvai vaidino, seneliai lėles siuvo
„Nykštukas“ – seniausias Rokiškio darželis, jam daugiau nei pusšimtis metų, šį darželį lankė ir ne vienas dabartinio darželinuko senelis ar močiutė.
Tad „Nykštuke“ vyksta vakaronės ne tik su seneliais, bet ir su proseneliais.
Vienos metu buvo surengtas polkos šokimo konkursas, gražiausiai šokančius rinko vaikai.
Balsus atidavė už tuos, kurie šokdami garsiausiai trepsėjo.
Per kitą vakaronę vaikai mokėsi austi juostas. Pirmąjį rankdarbį parodė muziejininkė, o paskui mažieji audė ir rišo jau su močiutėmis.
„Dar turim ir „Nykštuko Pykštuko“ teatrą, jam su seneliais ir močiutėm siuvam lėles“, – direktorė priminė, kad netrukus, ruošiantis Kalėdoms, ir šiemet bus atidarytos lėlių siuvimo dirbtuvėlės.
O šventiniame darželio spektaklyje tradiciškai vaidina tėvai. Kiekvienos grupės atstovai pastato po spektaklį.
Namų užduotis darželinukų šeimos gali pradėti daryti jau dabar, kasmet darželyje vyksta advento kalendorių paroda, kur tėvai ir seneliai rodo, ką namie su vaikais sukūrė.
Rudens šventė darželyje – irgi su seneliais, jie susineša iš namų daržo ir sodo gėrybes, ta tema surengia parodą, o paskui kartu su vaikais iš daržovių ir vaisių gamina sveikatą stiprinančius patiekalus.
„Dar rengiam pyragų dieną, kur mamos ir močiutės prikepa sveikų gardumynų, visi prie bendro stalo ragaujam. Pernai suabejojom, ar bereikia tos pyragų dienos, bet močiutės sukilo: reikia!“ – juokiasi auklėtoja G.Medelskienė.
Autografas
„Dauguma senelių ir močiučių dar dirba, kad dalyvautų darželio veikloje, juos reikia „užnorinti“. (D.Staskonienė)
„Vaikams tų močiučių atėjimų labai reikia, tad darom su jom ir rytmetėlius, ir popietes.“ (G.Savickienė)
Prierašai po nuotraukomis:
1. Koks didelis buvo mažųjų džiaugsmas, kai grupėje pasakas sekė baltomis skarelėmis pasidabinusios močiutės!
2. Iš keisčiausių buities rakandų įrengta muzikos pavėsinė darželinukams labai patinka, vaikai mėgsta barškinti ir klausytis įvairių garsų.
3. Į darželinukų sėtų ir visą vasarą prižiūrėtų linų rovimo šventę susirinko kelios kartos, buvo net tą patį darželį vaikystėje lankiusių močiučių.
4. D.Kriaučiūnienė įsitikinusi, kad mokytis skirti garsų skambesį vaikai gali ir be brangių muzikos instrumentų.
5. G.Medelskienė buvo viena iš iniciatorių kviesti močiutes į darželį sekti pasakų.
6. „Nykštuko“ auklėtiniai puikiai pasirodė rajono šventėje „Mes, mažieji lietuvaičiai“.
7. D.Staskonienė.
8. G.Savickienė.
Feisbuko ir A.Švelnos nuotr.
"Panevėžio kraštas", 2019 09 17
