Gyveno tokioj pekloj
Jau legenda tapęs Panevėžio lėlių vežimo teatras gyvena sukrėtimo dienas.
Išaiškėjo, kad seno pastato konstrukcijos taip nusidėvėjusios, kad namas gali bet kurią akimirką griūti ir prasmegti.
Pastato būklė tiesiog katastrofiška. Antrame aukšte esanti žiūrovų salė bet kurią akimirką galėjo nugarmėti į rūsį. Betoninės pirmo aukšto grindys atitrūkusios nuo jas laikančių metalinių sijų, pamato sienos skyla.
Rūsyje stovinčios metalo kolonos, ant kurių laikosi du aukštai, visiškai nurūdijusios.
Tik iš išorės pastatas atrodo išpuoselėtas, o ant kokių konstrukcijų jis laikosi, teatralai iki šios liepos nė nenutuokė.
Vanduo paplovė pamatus
„Nuo sausio mėnesio gyvenom tokioj pekloj“, – prisipažįsta teatro vadovas Antanas Markuckis.
Vis dėlto vadovas patikino, kad iš pradžių tikrojo pavojaus jie nesuprato, tai galutinai paaiškėjo tik pavasarį, po komisijos tikrinimo.
Du pastato aukštai, kuriuose ilgus metus veikė teatras, priklauso savivaldybei, o rūsys kažkokiu būdu yra tapęs dviejų gretimų daugiabučių namų gyventojų nuosavybe – po teatru įrengta 14 sandėliukų.
Taigi sausio gale gyventojai pamatė, kad jų podėliai apsemti. Išsikvietė avarinę tarnybą, toji vandenį išpumpavo. Ėmus aiškintis, kodėl jis kaupiasi, paaiškėjo, kad keli metrai nuo namo prakiuręs vandentiekio vamzdis. Vandentiekininkai vamzdį sulopė, bet po kiekvieno lietaus rūsyje vis tiek kaupėsi vanduo.
Namas nuo jo pastatymo neturėjo jokio drenažo.
„Rūsiu naudojomės tik tiek, kad nusirašydavom šilumos skaitiklio rodmenis, o pastaruoju metu ir to nedarėm, šilumininkai patys nusirašydavo“, – sako A.Markuckis.
Jis tikina nė nenutuokęs, kokia katastrofiška namo padėtis ir kad teatro patalpos kelia grėsmę žiūrovų bei darbuotojų gyvybei.
Kiek teatralas atsimena, rūsys visad buvo drėgnas, daug kas ten atrodė papuvę, bet kad jis ne teatro nuosavybė, tai ir nesuko galvos.
Praėjus kuriam laikui po potvynio, jau pavasarį, A.Markuckis pasakojo nusileidęs pažiūrėti, kokia situacija rūsyje. Vaizdas pribloškė: dalis sandėliukų buvo įgriuvę, cementinėse grindyse žiojėjo duobės.
„Grindys iš vos 5 centimetrų storio betono sluoksnio, tekantis vanduo iš po jų išplovė smėlį, skilo pamato siena ir sandėliukai susmego su durim ir pertvarom“, – pasakojo, ką pamatęs.
Bet ir tada, nebūdamas statybų specialistas, lėlininkas tvirtino negalėjęs suprasti tikrojo pavojaus masto.
Suramstė geležinėmis konstrukcijomis
Teatras dar pavasarį ruošėsi pirmame aukšte įrengti papildomus tualetus. Gegužę iš savivaldybės atėjo statybų specialistas pažiūrėti, kaip reikėtų išvedžioti vamzdžius.
„Kai profesionalo akimis jis pamatė, kas rūsyje dedasi, pranešė, kad bet kurią akimirką viršuje esančios patalpos gali nugarmėti žemyn, nes laikančiosios metalinės kolonos nupuvusios ir abu aukštai praktiškai kabo ore“, – pasakojo A.Markuckis.
Tada buvo dargi pastebėta, kad aktorių kambarių grindys sušokusios „pūslėmis“, klaiposi sienos.
„Iš karto parašiau savivaldybei raštą ir pranešiau apie pastato būklę“, – prisiminė pašnekovas.
Netrukus iš savivaldybės prisistačiusi komisija, teatralas ją vedžiojęs po visas patalpas ir viską rodęs.
Iš karto buvo atsiųsti statybininkai ir visą rūsį suramstė metalinėmis konstrukcijomis.
Iš aktorių kambarių tuojau pat buvo išgabenti baldai.
Tuo metu teatre vyko paskutiniai spektakliai, lėlininkai jau ruošėsi gastrolėms, dar vaidino darželiuose.
„Man pasakė, kad bus atliekama ekspertizė, o liepos gale gavau jos išvadas. Jos griežtos: pastatas yra avarinės būklės, jame negali būti jokios veiklos, teatrui teks išsikraustyti“, – teatralas nurodė, kada oficialiai pripažinta apie pavojų.
Įgrūdo į belangį sandėlį
Birželio 30-ąją parodęs paskutinį spektaklį, liepą teatras visam laikui užvėrė duris.
Pasak A.Markuckio, antras mėnuo visi teatro darbuotojai dirba nuotoliniu būdu, vyksta tik išvažiuojamieji spektakliai.
Nuotaikos – lagamininės. Greit ir kieme neliks spalvotojo vežimo, kuriuo dardėta per gausybę miestelių ir kaimų, kiemą puošiančio raudono vagono ir pasakininko Hanso Kristiano Anderseno skulptūros.
O juk artėja svarbi data – Lėlių vežimo teatras kitąmet švęs gyvavimo 40-metį. Per tą laiką suvaidinta beveik 10 tūkstančių spektaklių, juos pamatė bemaž 700 tūkstančių žiūrovų.
Teatrą įkūrė pats A.Markuckis. Pirmuosius šešerius teatro gyvavimo metus lėlininkai neturėjo savų patalpų, repetuodavo profesinėse mokyklose.
Į Respublikos gatvę teatras atsikraustė jau šalies nepriklausomybei sugrįžus – prieš 34 metus. Tas namas buvo prekybos valdybos sandėlis, neturėjo nė vieno lango, buvo be vandentiekio, kanalizacijos ir radiatorių.
Gal kraustysis į rūmus
„Aptarinėjami du variantai, kur mus iškraustys: į laisvą Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklos korpusą Parko gatvėje arba į Santuokų rūmus“, – atskleidė A.Markuckis.
Teatro vadovo manymu, pirmas variantas ne itin tinkamas, ten lėlininkai galėtų gyventi tik porą metų, nes paskui prasidėtų pastato renovacija ir tektų vėl kraustytis.
Persikelti į Santuokų rūmus būtų idealu, rūsiuose būtų sočiai vietos dirbtuvėms ir dekoracijoms sandėliuoti, o didžiojoje salėje įrengti sceną ir vietas žiūrovams nebūtų sudėtinga.
Naujoji savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Daiva Svirelienė, šiuo metu pavaduojanti laikinąją administracijos vadovę Gintautę Atkočienę, neatsakė į redakcijos klausimus apie tai, kodėl buvo delsiama uždaryti teatrą, nors jau anksčiau buvo aišku, kad žmonėms pastate būti yra labai pavojinga.
Savivaldybės Kultūros ir meno skyriaus vedėja Asta Čeponienė apie galimas teatro patalpas kalbėti nesutiko.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Supratus pavojų, rūsys buvo suramstytas metalinėmis konstrukcijomis.
2. A.Markuckis jau metų pradžioje nusileidęs į rūsį pamatė baisų vaizdą.
3. Vandeniui išplovus smėlį, rūsio grindys įgriuvo.
4. Viršutinius aukštus laikanti geležinė atrama visiškai nurūdijusi.
5. Teatralai jau pakuoja daiktus, tik nežino, kur teks kraustytis.
A.Švelnos nuotraukos
