Atkalbinėjimų nepaiso
„Keista, bet vos žmonės išgirsta, kad ketinu dirbti muzikos mokytoja, daugelis ima atkalbinėti. Ragina į mokyklą neiti, nes bus sunku. O aš galvoju: kodėl gi ne?“ – dėl aplinkinių baimės šypsojosi Kupiškio rajone, Virbališkiuose, gyvenanti 20-metė Dominyka Malinauskaitė.
Ji pasirinko muzikos pedagogikos specialybę, studijuoja buvusiame Edukologijos universitete sostinėje. Dabar tai Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija.
Dominyka nesipurto darbo su vaikais galbūt ir todėl, kad jos tėvas Sigitas Malinauskas yra dirbęs muzikos mokytoju. Taip pat ir mama Renata yra vaikus mokiusi istorijos.
3 metais jaunesnis brolis Severijus, paklaustas apie ateitį, prisipažino, kad jį labiausiai traukia istorija. Veikiausiai jis taip pat rinksis mokytojo kelią.
Raktu tapo ukulėlė
Dominyka atviravo, kad stodama į akademiją truputį nerimavo, ar darbas su vaikais jai seksis.
Mergina suprato, kad norėdama sudominti paauglius, turi surasti raktą į jų širdis. Ar pavyks sudrausminti? Ar su vaikais ras bendrą kalbą?
Jos abejonės išsisklaidė savanoriaujant Kupiškio parapijos vaikų stovykloje.
„Nusipirkau mažytę gitarėlę, vadinamą ukulėle. Išmokau kelis akordus ir dainelę. Vos tik stovykloje vaikai pamatė mano instrumentą, apsupo iš visų pusių prašydami leisti ir jiems pagroti“, – šypsojosi pašnekovė.
Pirmąsias akimirkas susvyravusi, ar vaikai netyčia nesugadins ukulėlės, vis dėlto mergina surizikavo. Vaikai su instrumentu elgėsi labai atsargiai ir greitai patys išmoko po kelis akordus.
Pavargusi, bet trykštanti džiaugsmu
„Paklausti, kas vasaros stovykloje labiausiai patinka, vaikai kone vienu balsu sakė, kad smagiausia groti ukulėle. Neberūpėjo jiems kitos veiklos, net sportinės estafetės. Vos tik radę laisvo laiko, ateidavo ir prašydavo duoti gitarėlę“, – džiaugėsi Dominyka, kad pavyko sudominti vaikus.
Ji prisiminė širdį suvirpinusias akimirkas, kai su stovyklautojais giedojo bažnyčioje giesmes. Repeticijos vyko ir anksčiau, o žodžių neišmokusieji gavo giesmių tekstus.
Iš Panevėžio atvyko keli giedotojai. Ir kai prie jų prisijungė dar maždaug 100 stovyklaujančių vaikų balsai, įspūdis buvo žodžiais nenusakomas.
Kad dukrai puikiai sekasi sutarti su vaikais, mato ir jos šeima.
„Dominyka iš stovyklos namo grįžta vėlai vakare, visai nuvargusi, bet laiminga, trykštanti džiaugsmu. Tai puiku, nes kitaip dirbti su vaikais būtų neįmanoma“, – dukters pasirinkimu džiaugėsi S.Malinauskas.
„Grosiu saksofonu, ir baigta“
S.Malinauskas didžiuojasi, kad Dominyka moka groti vyrišku laikomu instrumentu – saksofonu. Jis prisipažino, kad išgirdęs tokį dukters sumanymą, kai šioji mokėsi septintoje klasėje, bandė atkalbėti.
Tuomet tėvas klausė, kam jai, mergaitei, toks sunkus, fizinių jėgų reikalaujantis instrumentas? Gal verčiau išmokti groti, pavyzdžiui, fleita?
Ir Dominyka prisimena šiuos pokalbius.
„Užsispyriau, kad grosiu saksofonu, ir kalba baigta. Norėjau tokio instrumento, kuris nebūtų Kupiškyje labai populiarus, kad būčiau išskirtinė. Kodėl mergaitė negali groti vyrišku instrumentu?“ – šypsojosi mergina.
Ji prisipažino realiai įvertinusi situaciją: rajone yra daug puikių dainininkų, tad vargu ar ji taptų už juos geresnė. Mama siūlė bandyti griežti smuiku, bet smuikininkai mokosi nuo pat mažens, nes griežimo technika labai sudėtinga. Taigi laikas smuikui buvo jau praėjęs.
Mokėsi ne dienomis, o valandomis
Dominyka prisiminė, kaip pasikalbėjusi su drauge apie ketinimus mokytis groti saksofonu, labai nustebo išgirdusi, kad ji ir dar vienas berniukas jau mokosi.
Iš pradžių pajuto nusivylimą: vadinasi, nebebus vienintelė. Bet vėliau buvo smagu ir trise pagroti.
Pirmus metus Dominyka labai stengėsi, kasdien grodavo po porą valandų.
Sekėsi, nes natas mokėjo, klausė pučiamųjų instrumentų mokytojo Vytauto Muliarčiko patarimų. Daug dirbo savarankiškai.
Ir po 2 ar 3 mėnesių jau dalyvavo koncertuose, nors paprastai muzikos besimokantys vaikai į sceną lipa po 3 ar 4 metų.
S.Malinauskas šypsojosi, kad duktė mokėsi ne dienomis, o valandomis.
Prieš 5 metus ji pradėjo koncertuoti kartu su tėvu.
„Kol įpratau, nebuvo lengva. O paskui atsipalaidavau, ėmiau savimi pasitikėti. Kad būtų įdomiau, scenoje grodama dar ir pašoku“, – pasakojo.
Ir brolį dainuoti „privertė“
Iš pradžių S.Malinauskas dainuodavo, o Dominyka grodavo. Vėliau Kupiškio meno mokykloje dukrai buvo vokalo pamokos, po jų tėvas pasiūlė dainuoti kartu.
Dominyka šypsojosi, kad šiemet „privertė“ dainuoti ir brolį Severijų.
Pavasarį Kupiškyje vyko šeimų šventė, Dominyka su tėvu gavo kvietimą joje dalyvauti.
Sutiko, įrašė dainą. Perklausė ir pagalvojo, o kodėl negalėtų prisijungti ir Severijus?
Vaikinas bandė spyriotis: „Ne ne, nenoriu...“
Bet tėvas su Dominyka buvo atkaklesni, ir Severijus sutiko.
Tokia pat istorija kartojosi, kai šventei Virbališkiuose dainą reikėjo parengti – ir įrašą, ir vaizdo klipą – per dieną.
„Pasiūliau įdainuoti dainą „Vaikai po lelijom“. Tėtis sako: „Nespėsime.“ Aš pasakiau: „Padarysime.“ Įdainavome, sakome, o gal ir brolį imame? Brolis vėl: „Nenoriu, ne ne ne.“ Bet privertėme“, – kvatojosi mergina.
Vaizdo įrašą šeima sukūrė Unės Babickaitės muziejuje Laukminiškyje. Filmavo, kaip visada, mama R.Malinauskienė.
Į Meno mokyklą – ne rytoj, o dabar
Ar smagu dainuoti su šeima? To paklaustas, Severijus patikino, kad muzika juos visus vienija.
Vaikinas lanko Kupiškio meno mokyklą, dainuoja ansamblyje ir groja fortepijonu.
Bičiulių pakviestas įrašyti kokią nors dainą, jis taip pat neatsisakytų, bet patikino, kad su šeima smagiau.
Muziką mėgstantis vaikinas prisipažino, kad labiausiai jam prie širdies – rokas.
Ar lankyti Meno mokyklą tėvai jį taip pat „privertė“?
„Paragino“, – juokėsi Severijus.
O emocingoji Dominyka į šią mokyklą kone išsireikalavo.
Pašnekovė pasakojo, kad tėvai buvo nusprendę neskubėti jos leisti į Meno mokyklą. Bet kartą ji nugirdo pokalbį telefonu, kai šios mokyklos mokytojai tėvus paprašė neatidėlioti.
„Išgirdau, kad mane kviečia! Pasakiau: aš noriu. Ką, ne dabar? Dabar važiuokime!“ – prisiminė savo reakciją.
Tėvai ragino eiti pirmyn
„Buvau labai judrus vaikas, visur troškau dalyvauti. Tuo labiau kad nelankiau darželio. Kai tėvai dirbdavo, prižiūrėdavo močiutė. Užtat, kai tėtis važiuodavo į kultūros centrą, nes dirbo meno vadovu, ir aš kartu lėkdavau“, – prisiminė Dominyka.
R.Malinauskienė irgi dažniausiai palaikydavo draugiją.
O kai Dominyka su tėvu kviečiami groti per asmenines šventes, ji filmuoja.
„Jei tėtis nebūtų muzikantas, o mama nebūtų raginusi eiti tik pirmyn, nežinau, ar būčiau ateitį susiejusi su muzika“, – prisipažino mergina.
Bet S.Malinauskas įsitikinęs, kad muzikalumas gyvenime bet kam labai praverčia. Galbūt Severijus netaps muzikantu, betgi jokio mokslo ant pečių nenešioji. O muzika praskaidrina buitį, kelia nuotaiką.
Tuo jis įsitikino dirbdamas socialinės globos namuose su neįgaliaisiais.
Muzika gena tolyn niūrias mintis, tuomet žmogus jaučiasi laimingesnis ir sveikesnis.
Malonu, kai giria dukrą
S.Malinauskas jau 35 metus groja ir dainuoja žmonių pakviestas į jų šventes – krikštynas, vestuves. Anksčiau tai darydavo su kolegomis, o dabar kartu vyksta su dukra.
„Tokio gero saksofonininko kaip Dominyka nesu turėjęs. Smagu, kad seka mano pėdomis. Labiausiai džiaugiuosi, kai kas nors prieina ir sako: „Tėtis kaip tėtis, bet kokia šauni dukra!“ Tas labai pamalonina“, – šypsojosi.
Jis groja daugybe instrumentų, o pirmą vaikišką armonikėlę tėvai nupirko, kai buvo 3 metų. Motina dainuodavo, o vaikis „grodavo“.
Taip pamažu išmoko gaudyti melodiją. Viena labiausiai į atmintį įstrigusių dainų – „Ne, ne, ne, nereikia ašarų“.
Kupiškėnas sakė, kad niekada nepagalvojo mesti muzikos. Nes muzika ne tik linksmina, bet ir guodžia. Tuo jis įsitikina giedodamas laidotuvėse. Gyvenime kartu eina džiaugsmas ir liūdesys.
Dainuodami ir bulves pardavinės
„Mūsų šeima kartu ne tik muzikuodama, bet ir kasdieniuose dalykuose“, – tikino S.Malinauskas.
Šeima užsiaugina visų, kokių tiktai įmanoma, daržovių, uogų. Skanauja savas braškes, valgo pomidorus, kasa bulves... Sodina medžius.
Viską prižiūrėti reikia, ravėti, laistyti. Kas tai darys, nekyla ginčų, nes dirba keturiese.
Ar dainuodami?
„Žinoma, dainuodami. Šiemet bulvių tiek prisiauginome, kad turbūt dainuodami pardavinėsime“, – šmaikštavo S.Malinauskas.
Jis tikino darbštumo ir fotografuoti išmokęs iš savo tėvo. Gerą fotoaparatą tėvas nupirko, kai jam buvo 6 metai.
Prierašai po nuotraukomis:
1. D.Malinauskaitė spinduliuoja džiaugsmą, kai rankose laiko saksofoną. Asmeninio albumo nuotr.
2. „Juokas – geriausias vaistas.“ D.Malinauskaitė
"Panevėžio kraštas", 2021 08 07