Nedraudžia net atsigulti į senovinę lovą
Suvainiškio mokykloje esantis muziejus yra bene vienintelis toks šalyje, kur gali ne tik apžiūrinėti eksponatus, bet ir kiekvieną jų paimti į rankas, išbandyti, prisimatuoti, net pasisupti atsigulus į senovinį lopšį, išsitiesti siaurutėlėje medinėje lovoje su senoviniu šiaudų čiužiniu.
Viena, kai naminio audimo rankšluostį matai kaip eksponatą per stiklą, ir visai kas kita, kai pirštais užčiuopi raštų gruoblėtumą, kai storą naminio audimo paklodę čia pat gali iškočioti mediniu kočėlu, pačiupinėti ketaus puodynę, žibalinę lempą, iš palovio išsitraukti sučiurusį lagaminą, iš vietos į vietą perkilnoti ūkio padargus ir daug dešimtmečių tarnavusius meistrų įrankius.
Muziejų prieš 27 metus įkūrė anuometis mokyklos direktorius Valdis Vaičėnas.
Paprašytas aprodyti muziejų ir papasakoti apie eksponatus, vyras kiek sutrinka, juk mokyklos jau 14 metų kaip nebėra. Dabar V.Vaičėnas vadovauja Juodupės darželiui. Ten kaupia ir naujus eksponatus. Darželio direktorius ant vienos sienos kabina visokius laik-rodžius, kolekcija nuolat pildosi.
O kaip muziejus mokykloje?
„Mokykla uždaryta, bet muziejus tebėra“, – ištaria.
Mokinių nebėra, o vis tiek vadina mokykla
Kelionė į Suvainiškį neartima, kaimas yra Latvijos pasienyje, šalis kaimynes skiria Neretos upė, o už jos – Neretos miestelis.
Buvusi mokykla dabar tapusi bendruomenės namais, čia atsikraustė ir biblioteka. Jokių kitokių įstaigų Suvainiškyje nebelikę. Tendencijos čia kaip visur: kaimas sensta ir mažėja, belikę tik apie 160 gyventojų.
Sutikto vyro klausiam, kaip nuvažiuoti į muziejų.
„O, tai jums reikia į mokyklą, ten visa mūsų kultūra“, – rodo į renovuotą dviaukštį pastatą.
Seniai nutilę vaikų balsai, o vietiniai tebevadina mokykla...
Už minutės kitos su pastato raktais atskuba ir V.Vaičėnas. Ne vienas – su buvusiu mokyklos ūkvedžiu Petru Raišiu ir buvusia fizinio lavinimo mokytoja Vita Gasparavičiene.
Vyras paaiškina, kad kadaise įkurtas muziejus yra ne jo vieno nuopelnas, stengėsi visas kolektyvas, o auksinių rankų ūkvedys visas mokyklos erdves išgražino, pritaikė prie etnografinio muziejaus stiliaus.
Mokyklos panaikinimas tebekelia graudulį
Lipam į antrą aukštą. Ant laiptų aikštelės sienos spalvingas piešinys, ant gretimos sienos tebekaba mokinių kūrinėliai. Palikta taip, kaip buvo gyvuojant mokyklai.
V.Gasparavičienės akyse tvenkiasi ašaros. V.Vaičėnas paaiškina, kad visi kiti Suvainiškyje dirbę pedagogai ypač jautriai reagavo į mokyklos panaikinimą.
Antro aukšto koridorius prasideda dideliu holu, jis atitvertas senoviniu būdu perpintų vytelių tvorele. Už tvorelės gausybė senovinių daiktų: komoda, buities ir ūkio rakandų prikimšta etažerė, grubiai sumeistrauta lentyna, kurioje matyti visai nudėvėta armonika, siuvimo mašina, indai, liktarnos.
Tarp baldų įsprausta sviesto muštuvė, už jos – lininėms paklodėms kočioti skirti įrankiai.
Pačiame kampe stovi kaimiška lova su austine kapa ir išgulėta pagalve. Pro nutįsusį paklodės kraštą palovyje matyti senas lagaminas, namų darbo kelioninė dėžė.
Šone glaudžiasi pageltusia skara užklotas lopšys. Vos priliestas linguoja lengvai ir be garso.
Dar pūpso keistas, beveik aklinai užpintas nenužievintų vytelių krepšys su labai maža anga, sudžiūvusių linų pėdas, suskilęs bestygis smuikelis, mediniai skaitliukai, ližė ir gausybė kitokių kažkada vietinių gyventojų naudotų buities daiktų.
Aiškinosi, ar nesąs perpus latvis
Kai kurie eksponatai net ne lietuviški, o latviški.
Pasak V.Vaičėno, gyvenant pasienyje maišėsi žmonės, jų gyvenimai, papročiai bei daiktai, daugelis suvainiškiečių ir abi kalbas moka.
Pašnekovo vardas Valdis grynai latviškas, bet vyras tikina neturįs nė lašelio latviško kraujo.
Iki mokyklos baigimo visur pasirašinėjo Valdu, bet kai reikėjo pasą išsiimti, teko remtis gimimo liudijimu ir vėl atvirsti į Valdį.
„Bandžiau aiškintis, smalsu buvo, o gal esu perpus latvis? Bet ne, pasirodo, rašant gimimo liudijimą darbuotoja paprasčiausiai suklydo“, – šypsosi.
Vyras netgi ne čia gimęs, o netoli Obelių, iš mažo kaimelio už Antanašės.
Į Suvainiškį atvyko prieš 37 metus, gavęs Pedagoginio instituto paskyrimą.
Padarė lyg senovinę kaimo trobą
Muziejų mokykloje pradėjo kurti jau laisvos Lietuvos metais. Iš pradžių eksponatus savo dirbtuvėje kaupė ūkvedys P.Raišys, paskui tos senienos iškeliavo į lietuvių kalbos kabinetą, mat lituanistė su mokiniais rengdavo ekspedicijas po kaimus ir nuolat parsinešdavo senų daiktų.
Paskui parinko erdvesnę patalpą. Labiausiai tam tiko dalis holo. Tą kampą apipavidalino lyg senovinės kaimo trobos vidų.
Tokiu pat stiliumi, tarsi tebebūtum muziejėlyje, P.Raišys įrengė ir mokyklos valgyklą, joje įkurdino ir kai kuriuos eksponatus: iš medinių vežimo ratų palubėje sukonstravo šviestuvą, o ant sienų pakabintose žibalinėse lempose įtaisė šiuolaikes elektros lemputes.
Didelė dalis muziejėlio eksponatų atvežta iš mokyklos vadovo tėvų namų, dalį sunešė mokyklos darbuotojai ir mokinių tėvai.
Smalsaudami – pro plyšius
Kad tėvų namuose ant aukšto guli visokių įdomybių, jis žinojo nuo mažumės, tik abiem su broliu ten kišti nosis buvo užginta.
„Tėtis buvo labai griežtas, neleisdavo niekur landžioti. Ant aukšto laikė traktoriaus dalis. Mums smalsu, bet lipti į palėpę nevalia. Kai tėtis į darbą, mes su broliu kabarojamės pro grūdų sandėlį ir spoksom į palėpę pro plyšius“, – juokiasi prisiminęs, kad anuomet baisiai masino tai, kas užginta.
Sumanęs visokius senus rakandus, liudijančius vietinių žmonių praeitį, išdėlioti mokykloje ir taip vaikus mokyti gyvai pažindintis su krašto istorija, V.Vaičėnas nutarė lobių paieškoti ir pas tėvus ant aukšto.
Tėvas jau buvo miręs, tad į palėpę užlipo kartu su mama. Viename užgriozdintame kampe ji ir parodė namų darbo medinį lopšį, kuriame abu su broliu ir užaugo.
„Dabar jau nebegaliu tiksliai pasakyti, koks daiktas iš kur atkeliavo. Toji gražioji komoda atvežta iš tos pačios gatvės gyventojos, radijo imtuvas „Rekord“ iš mano namų, verpimo ratelį ne vieną buvau atnešęs: jei tik kas atiduoda, vis paimu, man jie kažkodėl labai patiko“, – aiškina pašnekovas.
Austinius rankšluosčius ir nertas staltieses muziejui padovanojo anūkai, kai mirė močiutė Anelija Vajegienė.
Nepyko, net kai sugriaudavo
Per pertraukas mokiniai į senienų kampelį subėgdavo pažaisti, galėjo imti viską, ko tik nori.
„Ir į lopšį gulė, ir ant lovos sėdėjo. Būdavo, ir išgriauna viską, bet mes, mokytojai, nepykom“, – šypsosi buvęs mokyklos direktorius.
Pasak jo, iš visų pakampių į mokyklą sunešti senoviniai, buityje ir ūkyje nebenaudojami daiktai pakeitė ne tik mokyklos vidų, bet ir veiklą.
„Atsirado labai daug renginių etninės kultūros temomis, kvietėme močiutes iš kaimų, kad papasakotų, kaip linus augino, drobes audė, duoną kepė“, – sako jis.
Pasakojimai apie senovę nebuvę vien žodiniai, čia pat po ranka lino pėdas, išaugintas mokytojos V.Gasparavičienės laukuose, etažerėje guli ir įrankiai linams šukuoti, ir lenktas pjautuvas.
Paaiškinti, kaip gaunamas naminis sviestas, irgi paprasta – muziejėlyje yra sviesto muštokė, o kaip suvainiškiečiai gyveno be elektros visiems aišku – šitiek žibalinių lempų prinešta.
Pasak buvusio vadovo, prasidėjusi nuo etnografinių ekspedicijų po gretimus kaimus, susiklostė tradicija ir toliau pakeliauti. Mokykla turėjo autobusiuką, tad mokiniai turėjo galimybę išmaišyti visą Lietuvą.
„Klausiat, kaip iš nerakinto muziejaus niekas nieko neišnešė, nesulaužė? Ogi kad visi tą muziejų kūrė, visiems rūpėjo kaip savas. Buvę mokiniai jau užaugę, kai kas savo vaikų turi, juos į šitą muziejėlį atveda“, – pasakoja įkūrėjas.
Ne baigiasi, o prasideda
Betgi mokykla uždaryta...
„O kaipgi tokį dalyką panaikinsi? Dažnas suvainiškietis prisidėjo. Manau, kad neatsirastų nė vieno jo išsižadančio“, – paaiškina P.Raišys.
Muziejėlis nestovi tuščias, jį kasdien lanko ateinantys į biblioteką žmonės. Pastatu dabar naudojasi bendruomenė, tad per kiekvieną renginį muziejus vėl atsiduria dėmesio centre, seni daiktai sužadina prisiminimus. Žiūrėk, vienos moterys prisimena plokštelių melodijas, skambėjusias iš seno patefono, kitos vėl ir vėl aptaria lakuotos odos ridikiulius, nešiotus kažkurios kaimo modistės.
Ūkvedys tik apgailestauja, kad pastate ne viskas liko taip, kaip mokyklos gyvavimo laikais. Anot jo, duryse buvo V.Vaičėno sukurti vitražai, pirmame aukšte įrengtas tikras krioklys su baseinėliu, bet dabar per renovaciją tas grožybes teko panaikinti.
Atsisveikinant muziejaus įkūrėjas tarsteli: „Pas mus važiuoja kaip į užkampį, išlindus iš miško tenka dar riedėt žvyrkeliu, mano, kad bus pati juodžiausia gūduma, vieta, kur baigiasi Lietuva. O atvykę randa šviesų kraštą ir šiltus žmones. Tada paaiškinu, kad viskas priklauso, kaip pažiūrėsi – čia ne baigiasi, o prasideda Lietuva.“
Prierašai po nuotraukomis:
1. P.Raišys talkino ir eksponatus renkant, ir muziejaus erdves apipavidalinant.
2, 3, 4 ir 5. Vieni eksponatai atkeliavo iš suvainiškiečių namų, kiti gauti ekspedicijų po gretimus kaimus metu.
6. Lopšyje, kuriame augo mokyklos direktorius, mėgo pasisupti ir mokiniai.
7. Buvusi fizinio lavinimo mokytoja V.Gasparavičienė linus muziejui užaugino savo laukuose.
8. Ūkvedžio P.Raišio į muziejų atneštas medinis grėblys jaunajai kartai jau yra egzotika.
9. Šioje geldoje kadaise duoną minkė.
10. Viena Suvainiškio gyventoja atidavė kelių kartų naudotą medinę komodą.
11. A.Vajegienės austus rankšluosčius muziejui padovanojo jos anūkai.
A.Švelnos nuotraukos
