– Knygoje rašote, kad vaikystėje buvote normalus vaikas. Kada supratote, kad skiriaties nuo aplinkinių?
– Juokiuosi, kad visi storuliai turi tą lemtingąją nuotrauką, nulėmusią tolesnį gyvenimą. Maniškę mama parnešė iš fotoateljė. Tarp visų nuostabių įamžintų vasaros akimirkų buvo ir ta, kurioje aš, būdama dar tikrai mažas vaikas, siaučiausi rankšluostį po maudynių. Pamačiusi savo pilvą nutirpau – negi tikrai visi jį tokį matė?
– Iš karto ėmėtės veiksmų – puolėte ieškoti dietų, badauti?
– Oi ne, juk man tebuvo 11 metų! Bet mintis jau pasėta, auga, stiprėja. Ir, akivaizdu, paauglystėje pradėjo rodytis visomis spalvomis. Jaučiausi nepritampanti, nepilnavertė. Baisiausi būdavo apsilankymai drabužių parduotuvėse. Įsivaizduokit: nueini į drabužių parduotuvę, o ten nėra kuo aprengti tavo kūno. Jaučiausi, kad esu nepriimtina gyvenimui, visuomenei – defektuota.
Negana to, dar ir fiziniai nepatogumai. Nusipirkta liemenėlė pritrina žaizdas po krūtine, tokios pačios atsiranda kirkšnyse – juk vasarą nuo karščio drėgna oda trinasi. Atsimenu, buvau net sugalvojusi kasdien dėvėti korsetą. Kuo baigėsi? Dar daugiau žaizdų.
Jaučiausi lyg turiu taikytis prie pasaulio, nes jis mane tokią, kokia esu, stumia iš rato. Atsimenu, atsisėdu lėktuve prie lango, dar prieš sėsdama susikeliu koją ant kojos. Juk jei bandysiu jau skrydžio metu – nepavyks, kiek ten tos erdvės pigių skrydžių linijose. Greta atsisėda kitas keleivis, o aš bandau kuo tyliau kvėpuoti. Kad tik jis nepagalvotų, kad aš pūškuoju.
Jei į troleibusą pavėluodavau penkiomis sekundėmis – geriau jį praleisdavau. Juk įšokusi pro užsidarančias duris nebeturėčiau kur pasislėpti nuo visų keleivių, girdinčių mano šnopavimą. Juokingiausia, kad kuo labiau jaudindavausi, kad kiti pamatys mano fizinį silpnumą, tuo garsiau jis pasireikšdavo – juk jaudulys taip pat stiprina kvėpavimą.
Daugybė mano gyvenimo metų yra pažymėti būtent šiuo tikslu – amžinuoju tikslu numesti svorio. Sumažėti. Dabar žiūriu į paauglystės nuotraukas ir stebiuosi – buvau visiškai normalaus sudėjimo mergina. Visi taip sako: „Nesuprantu, kas dėjosi mano galvoje.“
– Įsivaizduoju – gyvenimas tapo nesibaigiančiu nepasitenkinimu savimi. Ar menat akimirką, kai supratot, kad taip gyventi nebegalit?
– Pasiekiau 100 kilogramų. Nors man labai nepatinka įvardyti tokį tikslų skaičių. Juk 100 mano kilogramų ir 100 kito žmogaus kilogramų gali parodyti labai skirtingą gyvenimą. Yra storų žmonių, bet jie bėga, lekia, lipa, šoka. O man į savo butą 5-ame aukšte jau reikėdavo užlipti su pertrauka. Paltas nebeužsisegė. Automobilio sėdynė sulūžo, nes ne taip į ją atsirėmiau. Tie 100 kilogramų buvo mano 100 procentų. Nenorėdavau eiti niekur, kur gali tekti ilgiau stovėti ar lipti į kokią kalvą.
Tiesą pasakius, tas „daugiau negaliu“ atėjo drauge su tokia didele neviltimi. Nebetikėjau, kad man kas nors gali padėti. Bandžiau, taip rodėsi, milijoną dietų, sportą. Nevalgyti vieno, nevalgyti kito. Bet atrodė, kad esu pasmerkta amžinai būti stora. Kažkurią naktį parašiau keletą klausimų klinikai apie skrandžio mažinimo operacijas. Tuo metu rašiau tinklaraštį apie lieknėjimą ir nusprendžiau, kad nuvažiuoti pakalbinti tas operacijas atliekantį profesorių – mano pareiga. Juk visas išbandytas dietas taip pat aprašydavau savo skaitytojams.
– Kuo baigėsi tas interviu?
– Apsisprendžiau operacijai grįždama tą 100 kilometrų iš Kauno į Vilnių. Važiavau ir verkiau. 100 kilometrų su mano 100 kilogramų, jau virtusiais 100 procentų – labai daug šimtukų.
– Kaip jaučiasi žmogus po skrandžio mažinimo operacijos? Juk yra nemažai atvejų, kai jos nepasiseka, baigiasi komplikacijomis.
– Aš jaučiausi tikrai neblogai. Namie man pagalbos beveik nereikėjo. Tik juokindavau visus maisto porcijomis. Iš pradžių valgydavau tas vaikiškas tyreles po 20, 40 mililitrų per kartą. Po kelių savaičių jau grįžau į darbą ir nusinešiau maisto: salotos lapelį, pusę vyšninio pomidoriuko ir šaukštelį tuno. Suvalgiau per du kartus.
Pirmuosius keletą mėnesių buvo silpna – juk organizmas badauja – užtat svoris krito kaip pašėlęs. Jaučiausi lengvesnė, judresnė, galų gale – gražesnė. Įsivaizduokit, nueinu į drabužių parduotuvę, pasiimu drabužį iš eilės galo – kur sukabinti didžiausi dydžiai. Matuojuosi vieną – negražu. Kitą – negražu. Kol susivokiau, kad jie man tiesiog per dideli. Nebuvo tokios galimybės mano galvoje.
Iki savo mažiausio svorio numečiau gal 40 kilogramų. Milžiniškas pokytis. Tiek ant svarstyklių, tiek galvoje. Pradėjau jaustis priimta į visuomenę. Galėjau rengtis kaip visi, atrodyti kaip visi. Galėjau nepastebima sėdėti teatro eilėje, lėktuve, įeiti į kambarį ir neatkreipti niekieno dėmesio!
– Bet čia dar ne kelio pabaiga? Juk po operacijos reikia priprasti prie kitokio gyvenimo, mitybos režimo, maisto porcijų. O tai net labai nelengva.
– Maniau, kad jau pabaiga. Tuo metu jau rašiau knygą – ji nuo pirmos raidės iki spaustuvės keliavo penketą metų. Tuoj paaiškinsiu, kodėl taip ilgai. Rašiau knygą apie storumą, apie gyvenimą po operacijos. Perskaičiau dešimtis knygų, mokslinių straipsnių, tyrimų. Juk savo kailiu esu patyrusi, kaip greitai visi puola dalyti nepagrįstus patarimus, kiek daug sukčių, kurie pasikliaudami vien savo genetiškai lieknu kūnu bando padėti suliek-nėti kitiems, o iš tiesų pakenkia. Norėjau, kad mano knyga būtų patikimas leidinys. Toks, kuriuo galėčiau didžiuotis. Vienas iš svarbiausių interviu ten – Valgymo sutrikimų centre daugybę metų dirbančios psichiatrės. Su ja turėjome iš tiesų platų pokalbį apie sutrikimais sergančius pacientus: kaip sutrikimą atpažinti savyje, kituose, kaip sau ar jiems padėti.
Kažkuriuo metu gyvenau itin intensyvų laikotarpį darbe. Su kolege nuėjome papietauti. Užsisakiau pomidorinės ryžių sriubos. Atnešė tą tradicinę baltą dienos pietų sriubos lėkštelę su ąselėmis. Suvalgiau gal ketvirtį ir… persivalgiau, pykino, soti jaučiausi net 8 valandas. Sunerimau – taip neturėtų būti. Pradėjau save tikrinti ir pajutau, kad vis dažniau savo galvoje girdžiu „šaunuolė“, kai kažko nesuvalgau, palieku lėkštėje ar visai praleidžiu pietus, vakarienę.
Žinot, dar prieš operaciją man gydytojas pasakė: operuosim skrandį, ne smegenis. Su galva turėjau tvarkytis pati. Turiu labai sveiką požiūrį į psichikos sveikatą. Kaip dantų higiena būtina, taip ir emocinės sveikatos. Pajutusi šiuos ženklus iš karto kreipiausi į specialistę, prieš tai porą savaičių fotografavau savo mitybą. Jau rinkdama tas nuotraukas supratau, kad nieko gero.
Jau buvau išmokusi, kad blogo maisto nėra. Sveikoje subalansuotoje mityboje vietą randa ir cepelinas, ir salota, ir ledai. Bet dariau atvirkščiai. Pusryčių nevalgydavau, maistą į darbą iš namų pietums dėdavau tik į mažutę, 200 ml dydžio dėžutę, ir tai prikraudavau tik pusę jos. O dar pusę palikdavau rytojui, kad nereikėtų vėl gamintis.
Specialistė, gavusi tas nuotraukas, prie kiekvienos dienos surašė numanomą kalorijų skaičių: 800, 500, 1000, 1200. Žiūrėjau į tą 1200 kcal ir galvojau: kaip taip nesusivaldžiau ir tiek daug suvalgiau? Kai tuo tarpu vien mano metabolizmui palaikyti reikėjo apie 2000 kcal.
– Tai jau beveik riba tarp gyvenimo ir atsisveikinimo. Būna, kad merginos jau nebegali sustoti, ir tai baigiasi tragiškai. Jūs esate tikrai išmintinga ir valinga, jei sugebėjote ties ta riba sustoti ir apsisukti. Bet kas nors vis tiek turėjo jums padėti?
– Supratau, kad pagalba – būtina. Pasiprašiau siuntimo į Valgymo sutrikimų centrą Vasaros g. 5 Vilniaus psichikos sveikatos centre. Liaudiškai – psichūškė. Realybėje – fantastiška vieta, kurioje dirba aukščiausio lygio profesionalai. Ten mane konsultavusi psichiatrė neslėpė: „Girdžiu anoreksiką, matau sveiką žmogų.“ Mane nusiuntė pas centre dirbančią dietologę, ir ji įvertino: „didelis mitybos nepakankamumas“, bet laisvos vietos skyriuje nebuvo.
Man liepė į darbą neiti pėsčiomis, tik važiuoti. Nesimalti po kalėdiškai pasipuošusius prekybos centrus. Žodžiu, neeikvoti energijos, nes organizmui jos reikia išgyventi. Sausio mėnesį sulaukiau skambučio: „Skyriuje atsilaisvino vieta.“
– Kaip atrodo gyvenimas Valgymo sutrikimų skyriuje? Ko jus ten išmokė, kaip padrąsino?
– Taisyklių ten nedaug, bet jos – itin griežtos. Svarbiausia ir vienoda visiems: privalai suvalgyti viską, kas yra tavo lėkštėje. Viską.
Neužsitepei sviesto ant duonos? Vėliau valgysi šaukšteliu. Ir tai galioja tiek nutukusiems žmonėms, tiek tiems, kurie atvažiavo su per mažu kūno svoriu. Negana to – užkandžiauti irgi vienodai leidžiama visiems. Keista, ar ne, lyg būtų įprasta manyti, kad storam žmogui turi riboti maistą, drausti. O tikroji logika tokia: jei valgau pakankamai, man nebus noro persivalgyti. Jei esu soti, niekada neturėsiu poreikio stačiais kąsniais suryti viso torto. Man jo užteks gabalėlio – dėl skonio.
Į persivalgymą visada atveda ribojimas. O į valgymo sutrikimą – dieta.
Centre daug kalbama ir apie natūralų kūno svorį – tą, su kuriuo kaip su pėdos dydžiu atėjome į gyvenimą. Vienam mano ūgio žmogui jis bus 60 kilogramų, kitam – 80 kilogramų. Ir abu jie galėtų gyventi sveiką ir laimingą gyvenimą.
Pradėjus valgyti pakankamai, organizmas grįžta į tą jam patogiausią, sveikiausią skaičių. Dėl to valgydami vienodai vieni lengvėja, o kiti priauga svorio. Ir su tuo viskas gerai – svarbiausia duoti organizmui būtinųjų medžiagų.
– Atrodo, sunku patikėti, kad svoriui reguliuoti nebūtinos dietos.
– Jos net kenkia. Mokslas sako, kad 96 procentai dietų – neveiksmingos. Tam, kad jos būtų laikomos veiksmingomis, numetęs svorį žmogus turėtų išlaikyti rezultatą bent keletą metų. Ar pažįstate nors vieną tokį? Dažniausiai kitos dietos prisireikia jau po kelių mėnesių, kai sugrįžta numesti kilogramai. Ir dar su kompanija.
Didžiausia bėda, kad nors dietos kaip sistema yra neveiksminga, visada kaltiname save.
Įsivaizduokite, Valgymo sutrikimų centras. Meka. Vieta, kur tave mokina valgyti. Spėkite, kelintą valandą paskutinį kartą valgoma? Ne, ne 18 val., kaip įprasta dietų kultūroje. Valgome 21.30 val. Žinote, ką? Saldintą jogurtą su skoniu (ne tą baltą) ir cukruotą cinamoninę bandelę. Tikrai. Kai kuriems būna šokas: juk visą gyvenimą man sakė, kad taip negalima. Pasirodo – galima. Nes sveikoje subalansuotoje mityboje vietos yra visokiam maistui. Jei nuspręsime dramatiškai riboti saldumynus, tik to uždrausto vaisiaus – saldainio ar šokolado – ir norėsime.
– Knygoje rašote, kad valgymo sutrikimų buvo ne vienas.
– Taip, netipinė anoreksija buvo jau paskutinis laiptelis. Su specialiste atsekėme, kad anksčiau sirgau persivalgymo sutrikimu, bulimija. Man atrodė normalu, kad kartais persivalgau iki tiek, kad apsivemiu. Pasirodo – nenormalu. Tokie suplanuoti persivalgymai, kai nuėjus į parduotuvę prisikraunama daug itin kaloringo maisto ir su visu maišu atsisėdama prie televizoriaus valgyti – nesveika. Tokie persivalgymo priepuoliai visuomenėje vis dar įvardijami paprastai: apsileidimu, tinginyste, ėdimu. O už jų slepiasi be galo svarbios priežastys. Visada reikia klausti, kodėl žmogus tiek valgo. Ir priežastis beveik visuomet slypi galvoje.
– Jūsų knyga knygynų ir parduotuvių lentynose – jau pusę metų. Kokių atsiliepimų sulaukiate? Jaučiu, pirmiausia atsiliepia tie, kurie patys tai patyrė, kuriems tikrai dar reikia pagalbos?
Dažnai – itin skaudžių, atvirų. Kartais – be galo įkvepiančių.
Kai Vilniaus knygų mugėje su viena mergina prakalbėjome gal pusvalandį, ji pasiryžo kreiptis į Valgymo sutrikimų centrą. Kitos paauglės mama parašė supratusi, kad paslėpti saldainių popieriukai nereiškia, jog vaikas tiesiog mėgsta saldumynus, ir jau kreipėsi pagalbos.
Tokiomis akimirkomis suprantu, kad taip apsinuoginau ne veltui – galiu ir kitiems padėti.
Be galo laiminga jaučiuosi susitikdama su žmonėmis bibliotekose, ten daug kas pasidalija savo istorijomis.
Didžiausiu komplimentu laikau gydytojų atsiliepimus. Nueinu į Santaros klinikas pas gydytoją dietologę konsultacijai. Jos pabaigoje užmetu akį į lentyną kabinete. Greta visų medicininių žinynų, svarbių leidinių – mano knyga.
„Aš ją rekomenduoju savo pacientams“, – sako gydytoja.
Ko daugiau galima norėti?