Lobius saugo ir dalijasi
Kultūros lobiai Aleksandravėlės Rokiškio rajone gyventojams yra svarbi gyvenimo dalis.
Taip tikino vietos bibliotekininkė Alma Mekšėnienė. Ji sakė, kad ne vien tik rajone, bet ir visoje šalyje kaimą garsina Degučių kapinės. Jos ypatingos dėl intriguojančių užrašų ant antkapių. Juos sugalvojo garsieji broliai Žukliai – darbais, idėjomis ir mintimis šiam kraštui reikalingi žmonės.
„Pratęsiu Almos mintį, kad šios kapinaitės yra mūsų Aleksandravėlės, anksčiau vadintos Pilene, istorija. Kaipgi be istorijos? Ji – visa ko pagrindas, kertinis akmuo. Istoriją rasi, kur bepasisuksi: štai namas, garsėjantis liūdnais prisiminimais, prūdas, į kurį Širvys įstūmė mušeiką priešininką“, – sutiko Vita Jonėnienė.
O Genovaitė Šajaukienė prašė nepamiršti bene svarbiausio kaimo pastato – bažnyčios ir joje kunigavusių kunigų švietėjų: Prano Savicko, Konstantino Šimašiaus.
Vilniuje gyvenantis ir dirbantis, o Aleksandravėlėje atostogaujantis istorikas Marius Tavoras antrino, kad svarbu ne tiktai saugoti istoriją, bet ir ja dalytis.
„Prieš dvejus metus buvo suburta feisbuko grupė aleksandravelesemuziejus. Joje per tūkstantį narių dalijasi nuotraukomis, dokumentais, vyksta daug diskusijų, netikėtų atradimų“, – šypsojosi vyras.
Bendruomenei vadovaujantis Alfredas Pučinskas apgailestavo, kad kaime daug tuščių namų. Gamta – kalvos ir ežerėliai – malonina akis, bet apsunkina ūkininkų darbą. Jam skaudžiausia dėl ąžuolų prie Ilgio ežero, nes juos vis apgraužia bebrai.
„Kai pamatau kamienus – lyg nudrožtus pieštukus, žinau: bebrai vėl grįžo“, – apgailestavo vyras. Patį galingiausią ąžuolą – daugiau nei 6 metrų apimties – jis aptvėrė viela.
A.Mekšėnienė sakė, kad būtina kalbėti ir apie poeto Pauliaus Širvio kūrybai skirtą šventę „Širvynė“ Degučiuose. Šis renginys – Aleksandravėlės tradicija!
Pakampiai atrodė bauginamai
Kuris iš įvardytųjų lobių pats svarbiausias? Atsakyti nelengva, todėl sutariame visi kartu aplankyti aleksandravėliečiams brangiausias vietas.
Važiuodami tuo pačiu keliuku pasiekiame net tris svarbius taškus: Žuklių gimtinę Lingavą, Degučių kapines ir P.Širvio tėviškę.
Lingavoje gyvenę mažažemiai Veronika ir Pranas Žukliai užaugino ir į mokslus išleido penkis sūnus. Iš jų trys – Leonas, Vladas, Albertas – tapo menininkais, Julius – medicinos mokslų daktaru, o Lionginas – biologijos mokslų daktaru.
Iš šios kartos šviesuolių nė vieno jau nebėra su mumis, bet sostinėje gyvenantis Leono Žuklio sūnus skulptorius, pedagogas Gediminas Žuklys su ilgesiu prisimena, kaip vasaromis giminė suvažiuodavo į Lingavą.
„Šilčiausi prisiminimai iš tų laikų – vakariniai pokalbiai apie dvasias, papročius, vaiduoklius, pranašiškus sapnus. Ypač mistiškai jie skambėdavo, kol nebuvo įvestos elektros. Tamsūs pakampiai man, vaikui, atrodė bauginamai, bet kartu paslaptingai“, – šypsojosi pašnekovas.
Dažnai atmintyje iškyla ir tokie paprasti, bet širdį paliečiantys dalykai, kaip Lingavoje valgytos šviežios virtos bulvės su raugintu pienu ar miegojimas ant šieno.
Įpildavo šviežio pieno
„Ir aš prisimenu, kaip Žukliai čia vasarodavo. Netoliese su mama laikydavome karves, o aš Gediminui įpildavau šviežio pieno. Net nepagalvodavau, kad kada nors pristatysiu jų kūrybą“, – malonūs prisiminimai užplūsta ir A.Mekšėnienę.
Mat mums lankantis Aleksandravėlės kultūros namų salėje kaip tik vyko Žuklių darbų paroda „Lingavos ąžuolai“.
Bibliotekininkė tęsia, kad garsieji rokiškėnai buvo labai malonūs ir paprasti – kaimo vaikams aprodydavo, ką kuria savo dirbtuvėse.
G.Žuklys apgailestauja, kad giminė Lingavoje retai besusirenka, bet jis su kraštiete žmona dailininke Jolanta Gegelevičiūte atvyksta per „Širvynę“. Žmonos dokumentuose nurodoma, kad gimė Aleksandravėlėje.
Senų obelų apsuptas namas dabar remontuojamas, netrukus jis pasipuoš nauju stogu.
G.Žuklys pasakoja, kad puoselėjama idėja čia įrengti jų giminei skirtą muziejų, o jame atiduoti duoklę ir P.Širviui – jo tėvo antros eilės pusbroliui.
Prisiminimai – su ašaromis
Sodyboje į akis krinta Motinos skulptūra, tai Vlado Žuklio kūrinys.
Priėjęs kaimynas Albinas Aržuolaitis tikina, kad Žukliai šią skulptūrą ne kartą yra perdažę.
O rokiškėnams bene žinomiausias kūrinys – tai Gedimino ir Leono Žuklių sukurta skulptūra „Arka“ Rokiškyje.
„Panevėžio krašto“ korespondentai maždaug prieš dešimtmetį lankėsi sostinėje pas Leoną ir Mariją Žuklius ir puikiai prisimena jų ypač šiltą priėmimą.
Tuomet kraštietis su ašaromis pasakojo, kad brolis Albertas jam ir Vladui praskynė kelią į meno mokslus. Jis gavo prezidento stipendiją ir abu brolius pas save pasikvietė.
Bet likimas buvo negailestingas – brolis sužadėtuvėms nupirko žiedus, o naktį susapnavo, kad jie surūdijo.
Bloga nelaimės nuojauta pasitvirtino – A.Žuklys susirgo ir mirė. Sužadėtinės Julijos seserys atvyko jau ne į linksmą pobūvį, o tiesiai į jos mylimojo laidotuves.
Likimai aprašyti antkapiuose
G.Žuklio tėvai ilsisi kapinėse Vilniuje, o jo seneliai, dėdės Albertas ir Lionginas atgulę Degučiuose. Čia jų giminę primena didelė betoninė skulptūra. Degučiuose palaidoti ir P.Širvio tėvai.
Šios kapinės išgarsėjusios ypatingais užrašais ant antkapių, nes juose apibūdinti į Anapilį išėję kaimynai ir pažįstami. G.Žuklys pasakoja, kad ši idėja kilo Lionginui Žukliui.
„Visi kartu prisimindavome pažinotus žmones, tardavomės, kaip taikliau juos apibūdinti. O dirbant dėdėms ir aš padėjau, kartu liejau pamatus“, – sako pašnekovas.
Pasukame šių kapinių link. Prieš praveriant vartus, A.Mekšėnienė kviečia užlipti ant kalnelio ir pasigrožėti atsiveriančiu vaizdu, Degučių ežeru. Kompasas akmenyje parodo, kurioje pusėje įsikūręs koks kaimas.
Kapinaitėse ilsisi apie 20 Anapilin išėjusių Degučių kaimo gyventojų, bet čia nerasi kičinių kapviečių su margaspalviais akmenukais, gėlių darželių, nesuskaičiuojamų žvakučių.
Skaitome užrašus ant antkapių. Sužinome, kad Petras Mekšėnas (1889–1956) buvo talentingas stalius, kryžių meistras, o Petras Stelemėkas (1892–1942) daug padėjo talkose, mėgo naminį alų. Nuokalnėje apačioje besiilsintis Vincas Žuklys (1857–1936) buvo linksmas, laisvamaniškų pažiūrų.
Aiškėja ir tragiški likimai. Reginai Žuklytei (1941–1941) skirti tokie žodžiai: „Be gyvenimo į amžinąjį“, o vos 11 metų Anapilin išėjusiai Aldonai Žuklytei (1928–1939): „Buvai labai miela.“
Jaunimui – šiuolaikiniai lobiai
Kuris užrašas, taigi ir likimas, labiausiai jaudinantis?
„Neišvydusi pasaulio iš jo išėjo“, – į korespondentės klausimą atsako V.Jonėnienė.
O M.Tavoras atskleidžia paslaptį, kurioje vietoje paslėptas kitoks lobis – toks, kuriam surasti jaunimas į mobiliuosius telefonus įsidiegia specialią programėlę, nusiskenuoja kodą ir – į žygį. Iš viso jų yra per 20 aleksandravėliečiams svarbiose vietose.
„Mes lobius ne tik slepiame, bet norime ir kitiems parodyti“, – šypsosi vyriškis, atidarydamas dėžutę, kurioje – tušinukas ir užrašų knygelė.
Šį lobį radusieji gali joje aprašyti savo įspūdžius.
Bet pasitaiko, kad šios dėžutės dingsta. M.Tavoras spėlioja, galbūt radusieji jas panaudoja grybams susidėti, o gal sliekams – jos sandarios ir patvarios. V.Jonėnienė juokdamasi jam pritaria, esą kai žmogus randa lobį, taigi, savaime suprantama, nešasi namo.
Toks pat lobis buvo ir Širvynėje, po akmeniu, bet šienaujant žolę buvo sugadintas.
Einame Širvynės link.
Lietus suvaro po žaginiu
Širvynė – tai netoliese nuo kapinių esanti aikštelė, kurioje kadaise stovėjo P.Širvio tėvų namas. Daugiau nei dešimtmetį ten vyksta poetui skirtas renginys „Širvynė‘. Dalyviai prisimena kraštiečio poeziją, dainuoja, rodo spektaklius, kūrena laužą, dalijasi prisiminimais, arbata ir žuviene.
Aleksandravėliečiai juokiasi, kad kai tik „Širvynė“, nesvarbu, ar rugpjūčio pabaiga, ar pradžia, renginio dalyvius pašventina lietus. Šiemet jis gaivino šventei jau baigiantis.
Mums tik įžengus į aikštelę taip pat ima krapnoti. Pasislepiame po žaginiu, bet lietus smarkėja. O vos tik apžiūrėsime kitą kaimo lobį – bibliotekoje A.Mekšėnienės įrengtą idėjų laboratoriją – vėl pasirodys saulė!
Niekas iš pašnekovų negali atsakyti, ar istorija apie užsienyje gimusį poeto vaiką yra tiesa, ar pramanas.
Dar L.Žuklys mums pasakojo, kad P.Širvys buvo areštuotas ir išvežtas darbams į Vokietiją. Dirbo ūkininkui, bet nuolat galvoje ramybės nedavė mintis, kaip jis čia „fašistui dirba“. Nusprendė bėgti. Pagavo, labai mušė. Praranda sąmonę, baudėjai apipila jį vandeniu ir vėl daužo. Tas vaizdas sukrėtė šeimininko dukrą, ji įvertino P.Širvio ištvermę ir drąsą.
Jaunuoliai slapta įsimylėjo. Po kurio laiko paaiškėjo, kad mergina laukiasi.
„Privalai bėgti – kitaip tave tikrai užmuš“, – tai tarusi mergina parūpino P.Širviui žemėlapius, ir šis, vos nesušaudytas, pabėgo.
Po kelerių metų į giminaičio namus atėjęs laiškas. Šeimininkai, pamatę nežinoma kalba išmargintus lapus ir nenorėdami kokių nemalonumų, įmetė tą laišką krosnin ir sudegino.
Taip nutrūkęs bet koks ryšys su jį mylėjusia ir išgelbėjusia mergina. Visa tai jam, L.Žukliui, yra pasakojęs pats P.Širvys.
Pirmasis pavadinimas – Pilenė
V.Jonėnienė pritaria, kad kartais sunku atspėti, kiek pasakojimuose yra tiesos.
Visiems mums užlipus į Pilenės kalvą priešais bažnyčią, moteris ima intriguoti, kad, pavyzdžiui, taip ir likusi mįslė, kas iš tiesų buvo Aleksandras – Pilenės dvaro savininko italo Benedikto Marikonio ištikimas ūkvedys ar nesantuokinis sūnus. Kaip bebūtų, kai šis užsimušė, savo valdas grafas pavadino Aleksandrava. Vėliau pavadinimas pakito į Aleksandravėlę. Dvaro neišliko.
Aleksandravėlietė paaiškina, kad pirmasis kaimo pavadinimas buvo Pilenė. Datą rašytiniuose šaltiniuose lengva prisiminti – 1547 metai, kai buvo išleistas Martyno Mažvydo „Katekizmas“.
Šį kaimo pavadinimą primena „Pilenės“ paminklinis akmuo. Gyventojai jį puošia laukinių gėlių puokštėmis ir sodina augalus iš P raidės. Jau prigijo pivonijos, putinlapiai, pušelės, bet paparčiai nudžiūvo.
V.Jonėnienė prisimena, kaip kartą ant šios kalvos pradinukams pasakojo Aleksandravėlės istoriją ir klausinėjo, kokių augalų jie žino.
„Buvo karšta diena. Jie saujose centus barškina, nori ledų, o mes kaime neturime parduotuvės. Visi vardija, kokius augalus iš P raidės prisimena, o vienas nekantrus berniukas staiga išpyškina: „Pasistatykit parduotuvę“, – ir mus prajuokina moteris.
Pastato praeitis baugina
Bet nuo kalvos matyti pastatas, turintis istoriją, kuri ne tiktai nejuokina, bet netgi baugina.
Jame veikė pirmoji kaimo biblioteka, parduotuvė, bet daugelio atmintyje pastatas susijęs su tais laikais, kai jame buvo stribų būstinė.
Vėliau name buvo apgyvendinami į kaimą atvykstantys jauni specialistai.
A.Mekšėnienė paatvirauja, kad ir jai yra tekę jame gyventi.
„Daug kas klausdavo, ar aš nebijau, juk tiek kančių, kraujo šis namas mena. Kartą buvo toks nutikimas: vyras grįžo po naktinės pamainos, o rytą man pasakoja, kad matė gale kojų stovinčius tris vyrus. Sakė jų nepažinojęs. Tie vyrai pastovėjo kurį laiką ir išėjo kiaurai sieną“, – pasakoja ji.
Vyras ją įtikinėjo, kad tai tikrai nebuvo sapnas.
O ir A.Mekšėnienė girdėdavo neįprastų garsų, keistų stuksenimų. Bet, sako, nereikia baimintis tokių dalykų, geriau tiesiog susigyventi su logiškai nepaaiškinamomis keistenybėmis.
Staiga išgirdo bammm!
Per dangų garsiai nudarda smarkus griaustinis, bet G.Šajaukienė siūlo dar nesiskirstyti. Juk negalima nepamiršti dar vieno lobio – Šv. Pranciškaus Serafiškojo bažnyčios su 14 Kryžiaus kelio stočių, dviem varpinėmis ir puikiais vargonais.
Pašnekovė mena vieną ankstyvą rytą maždaug prieš ketvirtį amžiaus. Tuomet grįždama iš pieninės pakėlė akis į varpinę ir nustėro pamačiusi, kad ji tuščia – dingo varpas. Žinia kaipmat aplėkė miestelį, sukrėsti gyventojai spėliojo, kaipgi įmanoma pavogti tokią sunkenybę. Bet atsakymo nebuvo, varpas dingo kaip į vandenį.
G.Šajaukienė pasakoja, kad gyventojus prislėgė kaime įsivyravusi tyla – nebuvo kuo skambinti net išlydint mirusįjį. Todėl pradėjus rinkti aukas, parapijiečiai buvo kaip niekad dosnūs.
O daugiau nei prieš dešimtmetį, žmonėms susirinkus į bažnyčią, staiga bammm suskambo varpas! Iš vietų pašokę žmonės verkė iš džiaugsmo.
G.Šajaukienei buvo labai svarbu įamžinti čia kunigavusio P.Savicko atminimą. Jis – vienas pirmųjų lietuviškai rašęs poetas. Gyventojai pasodino medelį.
Paskutinį rugpjūčio sekmadienį Aleksandravėlės bažnyčioje vyksta Švč. Mergelės Marijos paguodos atlaidai.
Taigi kuris lobis pats svariausias? To vėl paklausti korespondentės, pašnekovai atvirauja, kad apsispręsti labai sunku. Bet sutinka, kad šiuo metu daugiausia šiltų jausmų sukelia „Širvynė“ – šventės įspūdžiai vis dar neišblėsę.
Filmą apie Aleksandravėlę žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.
Prierašai po nuotraukomis:
1. A.Pučinskas nuogąstavo dėl bebrų naikinamų ąžuolų prie Ilgio ežero.
2. A.Mekšėnienė rodė, kokių piešinių lieka po tradicinės „Širvynės“.
3. Marija Sinkevičienė sutiko, kad nevalia pravažiuoti pro Degučius neaplankius jų išskirtinių kapinių.
4. Jolanta ir Gediminas Žukliai, net būdami toli nuo Lingavos, dažnai apie ją prisimena.
5. M.Tavoras šypsojosi, kad vietos gyventojai lobius ne tiktai slapsto, bet ir nori juos kitiems parodyti.
6. Aleksandravėlės kultūros namuose – Žuklių darbų paroda „Lingavos ąžuolai“.
7. Kol lankantis P.Širvio tėviškėje nepradeda kapsėti lietus, skubame fotografuotis prie simbolinės langinės.
8. A.Aržuolaitis prisiminė, kad Žukliai ne kartą yra perdažę Motinos paminklą.
9. Ar pavyks įgyvendinti idėją Žuklių name įrengti jiems skirtą muziejų?
A.Švelnos nuotraukos
