Natiurmortui tiko ir auskarai į bambą
Iš mažo formato paveikslų sudėliota mozaika užima visą galerijos sieną.
Joje – patys netikėčiausi buitiniai natiurmortai su indais, žaislais, drabužiais, prekybos centrų maišeliais, kambariniais augalais, baldais, o kai kur ir iš pirmo žvilgsnio sunkiai atpažįstamais daiktais.
Ši mozaika labiausiai užkabina lankytojų akis „Galerijoje XX“ eksponuojamoje panevėžietės tapytojos Irinos Nosovos parodoje „Beribės tylos“.
„Čia – auskarai į bambą, o kas aname pakete ir pati nežinau“, – paslaptingai apie neaiškius objektus kalba autorė.
Viename paveiksle ant geltonai margo kilimo pakloti džinsai, kitame glazūra dengtas briedis, trečiame – į kampą sustumti kaktusai ir kitokios kambarinės gėlės, dar žalia sofa, trijų dalių veidrodis...
Prie tos žaismingos sienos lankytojai stoja fotografuotis. Vėliau mažuosius kūrinius jie atidžiai studijuoja.
„Sakiau, jei kuris žiūrovas suras savo daiktus, padovanosiu paveikslą“, – parodos lankytojus intriguoja menininkė.
Iš sąstingio pabudino rūpestis ukrainiečiais
I.Nosova paaiškina, kaip atsirado šioji natiurmortų serija.
Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą ir ėmus sprogdinti miestus bei žudyti taikius gyventojus, menininkė pakvietė Kijevo regione, Bila Cerkva mieste, gyvenusius giminaičius.
„Su ta gimine net nebuvau mačiusis – prieš metus iki karo pusseserė mane susirado feisbuke. Pirmą karo naktį pirmas mano žingsnis buvo sužinoti, kaip jie – ar gyvi?“ – pasakojo dailininkė.
Nepraėjus mėnesiui, bėgdamos nuo karo, Panevėžį pasiekė jos pusseserės duktė su anūke, vyras ukrainietis liko namie.
Atvykus viešnioms reikėjo pasirūpinti jų buitimi.
Panevėžietė ėmė žvalgytis, kur ką galima gauti, vaikui juk reikėjo ir drabužėlių, ir žaislų. Taip feisbuke aptiko grupę „Atiduotuvė Panevėžyje“. Žmonės ten kėlė įvairiausių dovanojamų daiktų nuotraukas.
Įsitraukė ir nebegalėjo sustoti
Taip sutapo, kad vasario 24-ąją, kai pasaulį apskriejo žinia apie karą, menininkė gavo pranešimą, jog jai skiriama kūrybinė stipendija.
Karas viską sustingdė, tarsi užšaldė mintis ir kūrybines galias, taip jautėsi dažnas menininkas.
„Juk karas. Kaip gyventi, ką daryti? Dar nepraėjęs ir sukrėtimas dėl karantino... Kaip ir daugelis, buvau sutrikusi“, – neslepia pašnekovė.
Kūrybinė stipendija įpareigojo imtis darbų.
Ir tuomet, peržiūrint atiduotuvėje pasirodančias nuotraukas, jai toptelėjo į galvą, kad tai gatavi natiurmortų eskizai.
„Ėmiau tas nuotraukas ir tapiau, tiek įsitraukiau, kad sunku buvo sustot“, – aiškina pašnekovė.
Ankstesnes pranašystes užtapė
Kelios didžiosios parodoje eksponuojamos I.Nosovos drobės yra su paslaptimis: po dabartiniais žiūrovui matomais vaizdais slypi ankstesni, uždažyti, sluoksniai.
Juos menininkė tapė prieš ketverius metus, tada rodė ir parodoje. Tie paveikslai buvo lyg negandų pranašai – su šūvių salvėm, povandeniniais laivais ir kitokia karų atributika.
„Nenoriu prisižaisti su pranašystėm...“ – tarsteli ji ir aiškina apie užtapytas drobes.
„Čia buvo povandeninis laivas. Dabar paveikslas skaidrus. Nesakau, kad nuskandinau tą laivą. Kuriu istoriją, kad išlydė metalą ir laivą perdirbo į vaikų žaidimo aikštelės įrenginius“, – aiškina.
Iš kito paveikslo, kuriame anksčiau buvo grėsmingas karo laivas, dabar likusi tik neryški vėliavėlė ir pavadinimas „Paradas“. Ankstesnį vaizdą menininkė panardino rūke.
Stabtelime prie darbo „Misija“.
„Čia buvo trys figūros, viena jų su pulteliu, lyg žaistų ribinį išgyvenimo žaidimą. Ką nuspaudus mygtuką paleidžia? Gal fejerverką, o gal raketą... Tada man buvo gražu ta trykštanti šviesa. Paskui galvojau: o Dieve, ką aš padariau! Nusiraminau tik, kai drobę uždažiau. Dabar ką norit, tą ir matykit, iš ankstesnio siužeto liko kometa“, – rodo į ugningą uodegą.
Ramybė ir tyla – ne tas pats
Pasak I.Nosovos, kad galėtų kurti, jai reikia tylos, tačiau tyla – ne tas pats, kas ramybė.
„Esu tylos žmogus. Tyla man – tam tikras atsijungimas nuo informacijos srautų, kad po stresinio sąstingio galėtum viduje nurimti ir pajėgtum ką nors daryti. Tyloje nurimo ir nusėdo karo sukeltos emocijos, bet tai nėra ramybė. Norėjau, kad parodai skirti kūriniai atrodytų pilni tylos, bet gyvenimas neleido – man taip nepavyksta, labai ten visko daug jų viduje“, – kalba autorė.
Drobė „Rytas“ – lyg parodos akis, ji ryški ir su aiškiu siužetu – lengvai atpažįstamu kažkokio kambario vaizdu. Violetinės šviesos užlieta patalpa, regis, net spengia nuo tylos.
„Atominė šviesa“, – autorė įvardija tą neramią spalvą.
Šį paveikslą jau įsigijo Prancūzijoje gyvenanti buvusi I.Nosovos mokinė. Naujausios menininkės drobės gal vėl su ateities įžvalgom?
Kažką džiugiai šaukianti mergina, šviesomis mirguliuojanti žmonių procesija, žalias slėnis su sodyba, kurios šuliny atsispindi dangus…
„Tikėkim, kad taip ir bus: šviesos ir džiaugsmo eisenos, gamta sužaliuos ir šuliniai bus švarūs...“ – sako menininkė.
Dailininkės žinia jums
Idilė, išgelbėjus pasmerktą sodybą
Kalbėti apie tai, kokią žinią žiūrovui neša „Rytas“, I.Nosova nelinkusi.
„Žodžiais nupasakoti viską, ką nutapei, nėra gerai. Man smagiau, kai kiekvienas žiūrovas mato skirtingai, juk to nebūtų, jei žinią įdėčiau į burną sukramtytą kaip obuolį“, – nusako savo poziciją.
Vis dėlto leidžiamės paveikslo atsiradimo istorijos žygin.
„Ten mano kaimas – Burveliai už Krekenavos, šimtametė sodyba. Nutapiau krosnį, stalą, suolelį, langą, draugės šuniuką, duris“, – aiškina, kas papuolė į jos akies „kadrą“.
I.Nosova – gryna panevėžietė, čia gimė ir augo, po studijų grįžo gimtinėn, realiai jokio kaimo nei ji, nei jos giminė neturėjo.
„Čia jaunystėj išgelbėta sodyba“, – paaiškina.
Taip nutiko, kad ji su draugais grožėdamiesi apylinkėmis Isos slėnyje išgirdo, jog tuščią, kelioms kartoms tarnavusį namą ketinama nugriauti, medieną panaudoti malkoms.
„Pirkom susidėję keturiese prieš 35 metus, tada dar nebuvo mados turėti sodybas. Tik tam, kad jos nenugriautų. Neremontavom, nes tam pinigų neturėjom. Ir dabar nė vienas neturim lėšų už ką atstatyti. Ir tuo dabar visi džiaugiamės, nes namas išliko autentiškas, laimė, kad nepadaryta euroremontų“, – pasakoja apie unikalią poilsiavietę.
I.Nosova sako, kad ji ir sodybos bendraturčiai tą vietą tiesiog įsimylėjo, dažnai sodyboje vasaroja. Pasidomėjo ir jos praeitimi. Antrą šimtą metų skaičiuojanti gryčia statyta 1893 metais, pagal to laiko standartus darbai buvę atlikti gana kokybiškai, mat iš Amerikos grįžęs šeimininkas negailėjo lėšų.
„Sodyboje vasarodama aš netapau, negaliu to daryti gamtoje, man reikia uždaros erdvės“, – dar patikslina autorė.
„Rytą“ pagal vaizduotėje parsivežtą įspūdį ji nutapė savo studijoje.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Naujausios I.Nosovos drobės, jei jose ieškotume pranašysčių, žada viltį, gėrį ir džiaugsmo paradus.
2. Vietoj šios akiai malonios spalvų dermės anksčiau drobėje buvo pavaizduotas karinis laivas, I.Nosova jį tiesiog užtapė.
3. Paveiksle „Paradas“ dar galima įžiūrėti povandeninio karinio laivo kontūrus, bet toji grėsmė paskandinta rūke, tarsi nebeegzistuojanti.
4. 5. Šiuos natiurmortus I.Nosova tapė pagal atiduotuvėje žmonių sukeltas dovanojamų daiktų nuotraukas.
6. Siena, sudėliota iš buitinių natiurmortų, parodoje populiariausia, beveik visi lankytojai stoja prie jos fotografuotis.
7. Iš buvusios baugiai pranašiškos „Misijos“ menininkė paliko tik ryškią kometos uodegą.
8. Paveikslas „Rytas“, kuriame nutapytas vaizdas iš šimtametės sodybos vidaus, po parodos iškeliaus į Prancūziją.
A.Švelnos nuotraukos
