Replikų dėl gyvenamosios vietos nesulaukia
Kone pusė Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos moksleivių gyvena kaimiškose vietovėse.
Dar prieš dešimtmetį mokymo įstaigoje buvo atskiros klasės, kuriose mokėsi vadinamieji „kaimietukai“.
Kalno kaime gyvenančios 4 klasės gimnazistės Kamilė Staškevičiūtė ir Kotryna Barauskaitė vienbalsiai tvirtino, kad niekuomet nesulaukė pašaipų ar replikų dėl gyvenamosios vietovės.
Anksčiau Kalno kaime buvo tik pradinė mokykla, tad ją baigę vaikai mokslus galėjo tęsti už 5 kilometrų esančioje Pumpėnų gimnazijoje ar daugiau nei dvigubai toliau esančiame Pasvalyje.
Kadangi K.Barauskaitės mama dirbo Pasvalyje, o vyresnioji sesuo jau čia mokėsi, tėvai net negalvodami mergaitę užrašė į rajono centre esančią mokyklą.
Sveikinosi su visais praeiviais
O K.Staškevičiūtė džiaugėsi, kad tėvai nevaržė dešimtmetės pasirinkimo ir toliau leido mokytis kartu su geriausia drauge Pasvalyje.
„Turiu fantastiškus tėvus, jie primygtinai neperša savo nuomonės. Nepaisydami to, kad Pumpėnuose gyvena mano močiutė, mama ten dirbo, o brolis lankė Pumpėnų gimnaziją, man leido mokytis ten, kur aš pati norėjau“, – džiaugėsi Kamilė.
Jai susidariusi nuomonė, kad kaimo mokykloje lengviau mokytis, nes mokytojai mokiniams kelia mažesnius reikalavimus.
Abi gimnazistės kvatojasi prisimindamos pirmuosius mokslo mėnesius Pasvalyje.
„Kaime visi žmonės vieni kitus pažįsta, susitikę visuomet sveikinasi. Mes ir mieste eidamos gatve su visais praeiviais pasisveikindavome. Žmonės net atsisukę pasižiūrėdavo. Kartais ir dabar gatvėje pasisveikiname su nepažįstamaisiais, taip pakeldamos jiems nuotaiką ar priversdamos pasukti galvą, kieno šitos mergaitės“, – pasakojo mandagumo taisyklių besilaikančios merginos.
Vienintelė bėda – anksti keltis
Paskutinius metus gimnazijoje besimokančios moksleivės visuomet bendramoksliams pavydėjo tik vieno dalyko – kad jiems taip anksti nereikia keltis ir po pamokų iškart gali pareiti namo.
Kaime gyvenančios gimnazistės į mokymo įstaigą išvažiuoja truputis po 7 valandos ryto, kuomet mieste gyvenantys klasiokai dar tik keliasi. O pasibaigus pamokoms jos priverstos laiką leisti mokyklos bibliotekoje iki tol, kol Kotrynos mama baigs darbą ir jas parveš namo.
„Vyresnė sesuo pasakojo, kad anksčiau patyčių ir susiskirstymo pagal gyvenamąją vietą būdavo daugiau. „Miesčioniukai“ įsivaizduodavo esantys pranašesni, nors kaimo vaikai daug nuoširdesni ir draugiškesni“, – sesers žodžius prisiminė K.Barauskaitė.
Draugei antrino ir K.Staške-vičiūtė: „Mažas Pasvalio miestas ne daug kuo nuo kaimo ir skiriasi. Mūsų kaime nė vienas gyventojas nebelaiko karvių, nebeturi ir didelių daržų. Vos vieną kitą kiemą galima rasti, kur kudakuoja vištos. Todėl mes visai nesijaučiame kitokios.“
Su pavydu žvelgia į kaimą
Pasvalyje gyvenanti ir toje pačioje Petro Vileišio gimnazijoje besimokanti 3 klasės gimnazistė Ugnė Demenytė su pavydo gaidele žiūri į kaime gyvenančius bendramokslius.
„Neturiu kaime gyvenančių nei senelių, nei tetų su dėdėmis. Taip ir neteko smagiai praleisti vasarų kaime. Visada su pasimėgavimu klausausi draugų pasakojimų apie užmiesčio gyvenimą. Man atrodo, kad kaime gyvenimą lydi ne sunkus darbas, bet nuolat tvyranti romantika. Ne vienas draugas yra pasakojęs apie smagias bulviakasio talkas ar didelius giminių susibūrimus“, – kalbėjo U.Demenytė.
Mergina prisipažino, kad tarp jos draugų niekas neskirsto mokinių pagal gyvenamąją vietą. Kadangi gimnazijoje visi moksleiviai dėvi uniformas, tai ir išsiskirti iš aplinkinių prabangesne apranga nėra galimybių.
U.Demenytės klasėje yra nemažai bendramokslių, gyvenančių kaime.
Pasak veiklios pašnekovės, visi bendrauja draugiškai, tik kartais draugai apgailestauja, kad dėl sumažėjusių autobusų reisų tenka atsisakyti mėgstamų būrelių. Ne visi tėvai turi galimybes kiekvieną dieną savo atžalas vežioti namo.
Nelygybė išnyko pakeitus klasių formavimą
Petro Vileišio gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Loreta Liukpetrienė sakė, kad į šią mokymo įstaigą ateina jau pakankamai suaugę moksleiviai, tad ir patyčių pasitaiko gana retai.
„Neseniai gimnazijoje minėjome Tolerancijos dieną. Per etikos pamoką su mokiniais kalbėjomės apie toleranciją, patyčias, pagarbą. Kone visi mokiniai tvirtino, kad mokykloje patiria kur kas daugiau tolerancijos nei artimoje aplinkoje, mieste, gatvėje“, – tvirtino pedagogė.
L.Liukpetrienė neslėpė, kad anksčiau mokykloje buvo kur kas didesnis vaikų susiskirstymas. Atsisakius klasių formavimo pagal mokinių gyvenamąją vietą bei įvedus privalomą uniformų dėvėjimą, nelygybė išnyko.
Nors klasėse dar pasitaiko už kitus norinčių būti pranašesniais mokinių.
„Man susidarė nuomonė, kad kaimo vaikai į mokslus žiūri atsakingiau, jie yra darbštesni ir labiau užsispyrę. Jei kuris nors dalykas sekasi kiek prasčiau, tai jie atkakliai siekia išmokti ir neatsilikti nuo draugų. Paprašyti padėti, kaimo vaikai niekada neatsisakys, jie yra daug nuoširdesni bei ramesni“, – savo nuomonę išsakė pašnekovė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Gimnazistės po pamokų priverstos laukti Kotrynos mamos Neringos Barauskienės, kad ji merginas parvežtų namo.
2. Inga Staškevičienė neprieštaravo dukters Kamilės norui mokytis Pasvalyje.
3. K.Barauskaitei vienintelis nepatogumas, kad iškart po pamokų negali grįžti namo ir yra priversta laiką leisti bibliotekoje.
4. Petro Vileišio gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui L.Liukpetrienė įsitikinusi, kad kaime gyvenantys vaikai daug pareigingesni.
V.Savickienės nuotraukos
