Vaidybinio filmo debiutas
Vaikinas dirba sandėlyje Kaune, bet svajoja išvažiuoti į užsienį studijuoti menų. Jam tenka palikti savo draugus, merginą, artimą aplinką...
Tokio siužeto vaidybinę dramą „Plastikinių rūmų žmonės“ sukūrė 29-erių kino režisierius Vytautas Tinteris.
Tai pirmas pilnametražis vaidybinis filmas šio jauno režisieriaus biografijoje. Prieš dvi savaites jis buvo pristatytas ir vaikino gimtajame Panevėžyje.
Režisierius filme sukūrė ir pagrindinio herojaus Adomo vaidmenį, o filmą vadina beveik autobiografiniu.
„Kaip namų būna įvairiausių – nuo medinių, senų raudonų plytų ar apkaltų plastikinėmis lentelėmis, taip ir žmonių mentalitetas gana įvairus. Žmonės savo pamatines vertybes dažnai aukoja dėl netikrų plastikinių. Ši istorija – tipinė emigranto istorija, pasakojanti apie tai, kaip sunku ištrūkti iš provincialios Lietuvos. O kai jam tai pavyksta padaryti, paaiškėja, kad nebuvo verta aukoti viso gyvenimo dėl tos kelionės“, – pasakojo režisierius.
Prieš 4 metus įkūręs vaizdo produkcijos kompaniją „Screen Saviors“ („Ekrano gelbėtojai“) Estijoje, V.Tinteris yra laisvai samdomas operatorius, montuotojas, režisierius. Menininkas jau kūrė filmus, vaizdo klipus Paryžiuje, Londone, Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Jam rūpi Rytų Europos gyventojo identiteto problemos, o ypač trečiosios emigracijos bangos emigrantų, esančių viena koja užsienyje, kita Lietuvoje, gyvenimas.
Kitoks, netradicinis žvilgsnis į pasaulį garsina jaunąjį kūrėją. Dokumentiniai ir trumpametražiai vaidybiniai filmai jau sulaukė žiūrovų susidomėjimo „Kino pavasario“ ir Kauno kino festivaliuose.
Jei įdomu – ir už dyką
V.Tinteris ir dabar yra įsitikinęs, kad mažesniuose miestuose žmonių mąstymas labai ribotas ir sustabarėjęs, nes jie nemėgsta kitaip mąstančių, kitaip besirengiančių. Jaunam menininkui atrodo, kad tai lėmė persidavęs sovietinis mąstymas, nes ne visi sugebėjo iš jo išsivaduoti ir ta trauma matosi veiduose, ypač vyresnių žmonių.
Grįžęs iš užsienio vaikinas visada pasigenda atvirų šypsenų, bet jaunų žmonių veidai teikia vilties, jie tikrai jaučiasi laisvi. Jis prisipažįsta, kad, kaip ir daugelis, ištrūkęs į pasaulį patyrė abejonių ir nesėkmių.
„Esu iš tos kartos, kuri nebetapo vergais Anglijoje. Aš nedirbu fabrike, mėgstu keliauti su kamera, kad ir autostopu iš Paryžiaus į Vilnių“, – sakė pašnekovas.
Laisvas menininkas neapsiriboja vienu kino žanru, nes nemėgsta monotonijos. Kino filmų kūrimas – brangus užsiėmimas, tad reikia nuolat ieškoti išeities.
„Vaidybinį filmą kūriau neturėdamas daug pinigų, todėl ir pats vaidinau. Yra toks neformalus susitarimas – dirbantieji kino industrijoje tai žino: žmonės „pasirašo“ dirbti ir be pinigų, nes jiems įdomu. Aš irgi taip pat darau – jei patinka idėja, dirbu veltui. Deja, tenka kurti ir tai, kas nepatinka, jei už tai moka pinigus“, – kalbėjo režisierius.
Ilgai nerado savo kelio
Laisvės troškimo vedamas prieš 10 metų panevėžietis ištrūko iš gimtųjų namų. Tai buvo metas, kai jam norėjosi lėkti kuo tolyn, kur gyvenimas sukasi tarsi vaikiško žaislo kaleidoskopo stikliukai, sudarantys ryškiaspalves kombinacijas.
Jau nuo 12 metų V.Tinterį buvo užvaldęs pomėgis filmuoti. „Niekas šeimoje manęs per daug neskatino filmuoti. Na, gal brolis, nes jis tuo metu jau gyveno Vilniuje ir taip pat domėjosi kinu. Besimokydamas gimnazijoje kūriau filmukus, dalyvavau ne viename kino festivalyje“, – pasakojo V.Tinteris.
Tačiau jis pasuko į Vilniaus universitetą studijuoti filosofijos, po metų įstojo į Dailės akademiją mokytis meno istorijos. Dar po pusantrų metų metė, nes studijos nesudomino, jautė, kad istorijos ir architektūros šedevrus norisi paliesti pačiam, o ne vien žiūrėti į paveikslėlius.
Tada pasuko į Taliną – įstojo mokytis kino režisieriaus specialybės į Baltijos kino ir žiniasklaidos mokyklą. Per stojamuosius į vieną vietą pretendavo 7–8 žmonės, tačiau panevėžietis nesunkiai įveikė barjerą.
Gyveno hipių komunoje
Baigęs mokyklą Taline, ne iš karto puolė dirbti. Jaunam menininkui norėjosi pamatyti pasaulį, pajusti jo kvapus. Jis išvažiavo į Portugaliją ir Porto mieste apsigyveno hipių komunoje, o vėliau įsitraukė į jų bendruomenę Londone. Pasakodamas apie gyvenimą tarp hipių, V.Tinteris pabrėžia, kad nereikia įsivaizduoti hipių komunos tarsi kokios sektos, kurioje liejasi alkoholis ar narkotikai.
„Gyvenimas komunoje moko pagarbos įvairiausioms kultūroms, vienų kitiems. Man patinka hipių solidarumas, bendrystė neieškant sau naudos, siekiant būti laisviems. Hipiai organizuoja įvairius renginius, spektaklius, vakarienes – žmonės ateina, aukoja, o jie už tuos pinigus perka maistą komunos nariams“, – pasakojo kino režisierius.
Vaikinas negali vienoje vietoje būti ilgiau negu 3 mėnesius, nori keliauti, būti pasaulio piliečiu. Bet ir pats negali atsakyti, iš kur toks stiprus jo laisvės troškimas.
Nuvykęs į bet kurią šalį, V.Tinteris apsistoja pas draugus arba išsinuomoja būstą.
„Man nepatinka keliauti kaip turistui ir pabūti šalyje tik dvi savaites – apžvelgti šalį labai epizodiškai, kaip iš žurnalo. Man patinka pabūti 3 mėnesius, kad pažinčiau vietą, kurioje esu. Aš pats filmuoju ir montuoju, todėl man tas pats, kur dirbti“, – sakė pašnekovas.
Turėdamas darbo, jis ir ilgiau užsilaiko vienoje šalyje, Prancūzijoje ir Amerikoje, Los Andžele, jis gyveno beveik metus.
Panevėžy mato sąstingį
Kartais būti laisvam kaip vėjui irgi nusibosta, todėl į Lietuvą vaikinas grįžta norėdamas pailsėti. Čia, anot jo, „ramybė“, o tai reiškia, kad Vilnius, nors ir sostinė, bet vis tiek tylesnis už europinius didmiesčius.
„Lietuvoje matau sąstingį. Grįžti į Panevėžį, o čia 5 metai niekas nesikeičia, tos pačios problemos užsisukusios ratu. Giminės kalba apie tą patį, ką kalbėjo anksčiau. Na, bet jeigu niekas negerėja, tai bent jau gerai, kad neblogėja. Kita vertus, labai smagu pailsėti šioje ramybėje, namie jauku ir gera, tik gaila, kad daug draugų išvažiavę į užsienį, nėra su kuo pabendrauti“, – apgailestauja panevėžietis.
Sugrįžęs namo jis neranda jokio kultūrinio gyvenimo, o juk ramybės laikas jo metams dar neatėjęs.
Tėvai su jo klajonėmis po pasaulį jau susitaikę, bet buvo metas ir smarkioms diskusijoms šeimoje, teko pakovoti už savo svajonę.
„Nepasakyčiau, kad būtų labai mane palaikę, bet ir didelių konfliktų nebuvo. Mama norėjo, kad būčiau daktaras, bankininkas arba sėdėčiau biure. Bet man patinka spontaniški dalykai, klajoklio gyvenimas“, – sakė Vytautas.
Jam patinka, kad užsienyje vyresni žmonės yra švytintys, nesusenę, jaučiasi laisvi, sportuoja, šoka.
Užkrečiantį pavyzdį vaikinas mato ir šalia: jo broliui Vaidotui jau per 40 metų, tačiau jis eina kartu į klubus ir šoka iki pat paryčių.
„Lietuvoje 30-mečiai sukuria šeimas ir dažnai susensta, niekur nenori eiti. O vyresniems žmonėms tiesiog nėra kur eiti, nėra sukurta tokių infrastruktūrų“, – mano pašnekovas.
Patriotė ir kosmopolitas
Režisieriaus motina Regina Tinterienė prisipažino buvusi nustebinta, kai jos jaunėlis pasuko ne į tiksliuosius, o į humanitarinius mokslus. Ji neslėpė nenorėjusi, kad sūnus taptų menininku, nes labai gerai baigęs gimnaziją galėjo įstoti į bet kurią prestižinę specialybę.
„Vytautą užkabino kinas. Po to, kai jis laimėjo pirmąją vietą respublikiniame mokinių trumpametražinių filmų festivalyje ir gavo filmavimo kamerą, išleidome į kūrybinę stovyklą Taline ir nuo to viskas prasidėjo. Sunkus menininko kelias, bet jis pats pasirinko ir dabar man belieka tik džiaugtis“, – pripažino R.Tinterienė.
Jai patinka, kad sūnus kuria kitokį kiną, eksperimentinį. O kai jaunėlis iškeliauja į pasaulį, ji, kaip ir visos mamos, negali nesijaudinti, kad jam nieko nenutiktų.
„Vytautas metus dirbo savanoriu Islandijoje ir tada pamačiau, kad jis labai susitupėjo. Jis tapo labai tolerantiškas ir „gerietis“, jam visų labai gaila. Suprantu, kad sūnus kosmopolitas ir mes dažnai dėl to ginčijamės, nes aš esu savos šalies patriotė“, – neslepia R.Tinterienė.
Moteris nesupranta, iš kur visuose trijuose vaikuose dega kūrybinė ugnelė, nors jie su amžinatilsį vyru – užkietėję matematikai. Vyriausias sūnus Vaidotas dirba architektu, duktė Laura dizainerė, o jaunėlis, pasak jos, pagimdytas laisvai Lietuvai, režisierius.
Dabar mama patenkinta, kad sūnus gyvena Vilniuje ir kuria dokumentinių filmų ciklą „Spalvos“.
Ko gera, jos džiaugsmas truks neilgai. Vytautas jau turi naujų projektų ir netrukus gali vėl pakelti sparnus į pasaulį.
Prierašai po nuotraukomis:
1. V.Tinteris sukūrė pagrindinio herojaus Adomo vaidmenį filme „Plastikinių rūmų žmonės“. Šalia aktorė Asma Ben Slama iš Tuniso.
2. V.Tinteris (iš dešinės) su mama Regina, broliu Vaidotu ir draugu prodiuseriu Benua iš Prancūzijos. Nuotr. iš asmeninio albumo
"Panevėžio kraštas", 2019 12 31