Iš šokių mokytojų – vyriausia
Apie vaikų liaudiškų šokių ansamblį „Grandinėlė“ ir suaugusiųjų kolektyvą „Linas“ sklando legendos. Būti jų nariais laikyta prestižu ir didele privilegija, mat nuo pat Sąjūdžio laikų jų šokėjai skersai išilgai maišė Europą, koncertuoti skrido ir į Ameriką.
Kolektyvų gyvavimo laikas irgi įspūdingas: vienas susikūrė prieš 45, kitas prieš 44 metus. Ir visą tą laiką jiems vadovavo ir tebevadovauja 69 metų Panevėžio kultūros centro choreografė, tų ansamblių įkūrėja Zita Rimkuvienė.
„Užsibuvusių scenoje ilgiau nei aš per visą šalį tikrai rastumėt, bet Panevėžyje už mane senesnės šokių mokytojos tikrai nėra“, – šypsosi energingoji vadovė.
Iki šiol veikia ir kiek jaunesni, tos pačios vadovės suburti šokių kolektyvai. „Spindulėliu“ besivadinantys Kazimiero Paltaroko gimnazijos šokėjai tebėra po Z.Rimkuvienės sparnu, o štai „Miestelėnus“ ji perleido jaunam kolegai Justui Nagrodskiui.
Muziejėlį teks iškraustyti
Prieš pokalbį Z.Rimkuvienė būtinai nori parodyti savo muziejų. Taip ji vadina ankštą kambarėlį Kultūros centre, nuo apačios iki viršaus prikimštą jos ilgametės veiklos ir pasiekimų liudytojų.
Šimtai pagyrimo raštų, prizų, suvenyrų, ženklelių, lankstinukų ir knygų. Parsivežti net iš Indijos, Japonijos, Argentinos, Kanarų salų, Kinijos, Urugvajaus, Amerikos. Portugalijoje gautas „Oskaras“ už nacionalinio šokio sklaidą pasaulyje, dar ir prestižinis mūsų šalies pripažinimas – „Aukso paukštė“.
Muziejėlyje telpa ir dalis sceninių kostiumų, puošnių karūnų.
Z.Rimkuvienė padejuoja, kad Panevėžio kultūros centras ruošiasi rekonstrukcijai ir šią patalpą teks atlaisvinti.
Kur viską teks dėti, neaišku.
Galėjo būti net puiki aktorė
Z.Rimkuvienė dabar yra susitelkusi į labai reikšmingą darbą: savo kolektyvus ruošia 100-mečio Dainų šventei. Veteranė pristatys net 5 šokėjų grupes.
Patyrusi vadovė vėl bus šventės baletmeisterė. Su kitais šokio specialistais yra atsakinga už kvapą gniaužiančius vaizdus aikštėje: iš anksto braižo planus, derina kolektyvų išsidėstymus, jų judėjimą.
„Buvau paprasta mergaitė iš mažo Žemaitijos kaimelio, šokių mokytoja būti nė nesvajojau“, – ima pasakoti apie profesinės veiklos kelią.
Bet mokykloje ji lankė gimnastikos būrelį ir treneriai ją atsiviliojo į Panevėžio internatą.
Žemaitukę čia patraukė ir teatras – įstojo į Juozo Miltinio dramos studiją.
„Jis mano žemaitišką šnektą perlaužė“, – mena legendinio režisieriaus tvirtumą.
Į Biržus taip ir nenuvyko
Panevėžyje neliko, nes čia neturėjo jokių giminių, o sesuo tuo metu mokėsi Klaipėdos konservatorijoje kanklių meno, pasikvietė stoti į choreografiją.
Per pirmąjį pusmetį teko šokių jau mokėjusius bendrakursius vytis, po paskaitų papildomai mokytis sudėtingos šokių abėcėlės, net 109 šokio junginių.
Gelbėjo darbštumas ir atkaklumas, po ketverių studijų metų jau turėjo diplomą. Pasirinko Biržus – atkampią vietovę, nes ten labiausiai trūko choreografų, bet tuo metu konservatorija gavo prašymą atsiųsti jauną specialistą į Panevėžį – Statybos tresto kultūros rūmus.
„Ten, Šermukšnių gatvėje 31, radau savo užkampio laimę“, – šypsosi prisiminusi savarankiško darbo pradžią.
Išskleidė Trispalvę Krokuvoje ir prisistatė lietuviais
„Pirmą kartą, 1989 metais, Sąjūdžio laikais, išvykom su „Linu“ į Krokuvą, ten aikštėje išskleidėm Trispalvę ir prisistatėm lietuviais – taip mano šokėjams atsivėrė keliai į Europą“, – prisimena pašnekovė pirmuosius laisvės metus.
Tuometiniame festivalyje Lenkijoje buvo daug užsienio grupių, užsimezgė pažintys, pirmąjį kvietimą pasirodyti su lietuvių liaudies šokiais vadovė gavo iš prancūzų, po to pasirodymo pasipylė kvietimai į festivalius kitose šalyse.
„Už Atlanto buvom net 7-iose šventėse, pasirodėme Šiaurės bei Pietų Amerikoje, Kanadoje. Gausybė Panevėžio vaikų pamatė nemažai pasaulio“, – džiaugėsi Z.Rimkuvienė.
Z.Rimkuvienė turi svajonę šokėjus dar nuvežti į Braziliją ir Australiją, nes ten yra lietuvių bendruomenės.
Nebus taip, kad nešoktų
„Pasėtas grūdas sudygo, net dvylika buvusių šokėjų pasirinko choreografo profesiją, keturios dirba Panevėžyje“, – laiminga vadovė.
Kelios buvusios šokėjos gyvena užsienyje, Anglijos, Škotijos ir Amerikos lietuvių bendruomenėse yra subūrusios lietuvių liaudies šokių kolektyvus.
„Jos šokius stato pačios, bet su manimi palaiko ryšį, konsultuojasi“, – džiaugiasi šokių mokytoja.
Po 46 metų triūso ji nekalba apie tai, kad galėtų ilsėtis.
Per ilgus darbo metus buvo tik vienas kartas, kai ji kelis mėnesius negalėjo šokti.
Prieš šešerius metus rodydama šokio žingsnelį Z.Rimkuvienė griuvo. Skilo stuburo slankstelis, teko ilgai gydytis. Traumos pasek-mes jaučia iki šiol, kai kuriuos judesius turi rodyti atsargiau.
„Saugausi, kai ką šokėjams nupasakoju žodžiais, kai ką parodau nepašokdama, o rankų judesiais. Ar bus toks laikas kai nebešoksiu? Ką jūs! Kai nebepajėgsiu kitų mokyti, pati eisiu šokti į pagyvenusių žmonių kolektyvą „Miestelėnai“, ten gali būti iki begalybės. Vienas šoko iki mirties“.
Į šokį telpa ir meilė tėvynei
Šiandien „Grandinėlę“ sudaro 4-ios šokėjų grupės, iš viso apie 80 vaikų. Šoka daugiau berniukų nei mergaičių.
„Liną“ lanko per 40 šokėjų, o „Spindulėlį“ – 30 mokinių.
Bet reikia ir vadovei pripažinti, kad susidomėjimas tautiniais šokiais blėsta.
Jos pačios vaikai, Margarita ir Mindaugas, „Grandinėlėje“ šoko nuo pat mažų dienų. Choreografų specialybės nesirinko, bet šokio nepametė net ir gyvendami užsienyje. Šoka ir visi keturi Z.Rimkuvienės anūkai.
„Dainų šventės laukiu su dvigubu džiugesiu, juk duktė, net 7 metus nebuvusi gimtinėje, su pasaulio lietuviais atskris šokti į dainų šventę ne viena – su 17-mečiu sūnumi Nojumi. Turiu vilčių, kad anūkas liks studijuoti Vilniaus universitete“, – nenustygsta iš džiaugsmo pašnekovė.
Pas artimuosius – paviešėti
Sulaukti artimųjų jai didelis džiaugsmas, mat jau daug metų ji gyvena viena. Prieš du dešimtmečius jos vyrą pasiglemžė onkologinė liga.
Ji nesvarsto variantų, kad galėtų išvažiuoti gyventi pas vaikus. Vieši pas juos mielai, bet visam laikui – nė už ką.
Gyvenime ne kartą buvo progų likti užsienyje, bet choreografė jomis nepasinaudojo.
„Kaipgi aš savo šokėjus paliksiu? Iš Kultūros centro išeinu paskutinė, esu ne tik šokių mokytoja, bet ir režisierė, kostiumerė, visus šokėjus myliu kaip savo vaikus. Kai pamatau, kad vaikas jau perprato šokio brėžinį, kad įvyko lūžis ir jis tikrai šoks, tokia palaima apima!“ – sako.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Z.Rimkuvienės suburtas šokių kolektyvas „Linas“ gyvuoja jau penktą dešimtmetį.
2–6. Z.Rimkuvienė kadaise į Panevėžį parvežė „Aukso paukštę“, jos vadovaujami įvairaus amžiaus šokių kolektyvai žinomi ir toli už Lietuvos ribų, gausybė suvenyrų liudija, kur lietuvaičiai šoko.
Asmeninio albumo nuotraukos
