Ar tik ne giminaitis?
„Bendraudamas su žmonėmis nevalingai ieškau giminystės bruožų. Juk praeityje buvome labai artimai vieni su kitais susiję“, – šypsojosi 31 metų panevėžietis Vytenis Bagdonas.
Vaikinas yra biochemikas ir dirba mokslinėje laboratorijoje tyrėju „Roquette Amilina“ bendrovėje, bet nuo vaikystės jo aistra – genealogija. Jis priklauso šalies Genealogijos ir heraldikos draugijai, dalyvauja jos rengiamuose seminaruose ir konferencijose.
Šis pomėgis jaunuolį suvedė su kraštotyrininke ir knygų autore, mokytoja Stase Raudoniene.
Moteris papasakojo, kad ji, kaip ir Vytenis, stebi aplinkinius žmones. Išvydus bent šešėlį panašumo jai nevalingai šmėsteli mintis: „O gal tai mano giminaitis?“
Kartą su sutuoktiniu važiuodama į Vokietiją stabtelėjo automobilių remonto dirbtuvėje. Vyras, žvelgdamas į vieną meistrą, jos paklausė: „Žiūrėk, ar jis ne tavo giminaitis?“
Iš tiesų jis buvo labai panašus į S.Raudonienės giminę. Išsikalbėjo su tuo nepažįstamu vyriškiu. Ir kaip nustebo išgirdusi, kad jis – Rakovskių giminės! Juk jos močiutė taip pat Rakovska, kilusi iš Lenkijos bajorų.
Giminės čia ir už Atlanto
S.Raudonienė su tuo vyriškiu iki šiol palaiko ryšį, kalbasi telefonu, bet genetinių tyrimų nedarė, nes visą laiką dar užima darbai, rengiama monografija apie Naujamiestį. O štai Vytenis, domėdamasis genealogija, susirado giminaičių – ir čia pat, Pumpėnuose, ir už Atlanto.
Jeigu šie tyrimai parodo artimą genetinį sutapimą, vadinasi, būta tų pačių šaknų.
Bene labiausiai intriguojanti giminystė Vytenį sieja su bokso legenda Henriku Pilkausku, pasivadinusiu Edžio Babe Risko slapyvardžiu. Gimęs Jungtinėse Amerikos Valstijose, jis dukart tapo pasaulio čempionu. Bet palikuoniai manė turintys lenkiškų šaknų, todėl lietuviškai nemoka.
Šį garsų giminaitį Vytenis surado tyrinėdamas savo mamos – Daivos Pilkauskaitės-Bagdonienės giminės liniją.
Vytenis žinojo, kad už Atlanto gyvena giminaičiai Pilkauskai, per internetą susirado žymaus boksininko anūkę. Ji sutiko darytis DNR tyrimą ir paaiškėjo, kad nuojauta Vytenio neapgavo – jie yra giminės.
Giminystės ryšių Vytenis rado su keliais šimtais žmonių, apie kuriuos anksčiau nieko nežinojo.
Jis paaiškino, kad dažnas rimčiau besidomintis genealogija pasidaręs tokius tyrimus.
Internete yra svetainė, kurioje žmonės suveda savo bei protėvių vardus ir pavardes, vietoves, iš kur jie kilę. Jeigu sutampa faktai, aiškinasi, ar iš tikrųjų jie yra giminės.
Vytenio giminaitis pasirodė esąs ir partizanų, savanorių likimais besidomintis pumpėnietis Algimantas Stalilionis.
Kirilicos mokė močiutė
Vytenis prisiminė, kad nuo vaikystės domėjosi, kas buvo jo seneliai, proseneliai. Jo paties tėtis mirė, kai jam tebuvo trys mėnesiai. Galbūt kaip tik todėl, kad neteko pažinti tėvo, rūpėjo išsiaiškinti, kurgi ir kokios yra jo šaknys. O sakoma: gilyn į mišką, daugiau medžių.
Iš pradžių jis primygtinai klausinėjo mamą ir močiutę, ką žino apie praeitį, ką pamena, prašė pasakoti giminės istorijas. Kai šitos žinios išsisėmė, magėjo nerti dar giliau.
Sužinojo, kad bažnyčios turi metrikus – knygas su įrašais apie gimimus, santuokas, mirtis. Apie žmonių gyvenimą – tiktai po kokį sakinį.
Bet metrikai rašyti – senąja rusų kalba, kirilica. Į pagalbą jaunuoliui atėjo močiutė Stanislava Ramoškevičiūtė-Pilkauskienė. Ji buvo mokiusis Panevėžio gimnazijoje ir Kaune buhalterijos technikume, sukaupusi didelę knygų biblioteką.
Susėdo abu prie knygų ir kantriai mokėsi rusiško raidyno, po to – skaityti skaitmenimis.
„Rusiškai nesusikalbėčiau, bet parašyti kai ką gal ir galėčiau. Kam įdomi grožinė literatūra, o man – bažnyčių metrikai“, – juokėsi Vytenis.
Vytenį kirilicos išmokiusi močiutė balandį paliko šį pasaulį. Bet jaunuolis iš jos gavo vieną brangiausių dovanų gyvenime – žinių troškimą.
Lopšinei – Maironio eilės
Kas verčia biochemiją universitete baigusį ir mokslinį darbą dirbantį jaunuolį gilintis į praeitį, ieškoti žinių po kruopelytę?
„Pamenu, kaip vaikystėje mama prieš miegą deklamuodavo Maironio eilėraščius. Turbūt ir tai turėjo įtakos. Norisi sužinoti vis daugiau, viduje kirba detektyvo stimulas“, – šypsojosi Vytenis.
S.Raudonienė pritarė, kad jei būtų daug tokių smalsių jaunuolių, kaip jos bičiulis, pasaulis taptų daug šviesesnis.
Ir iš tiesų, jiedu vadina vienas kitą bičiuliais. Jiedu patikina, kad amžius nesvarbu, jeigu turi bendrą pomėgį – genealogiją.
Svečiuojantis korespondentei jiedu leidžiasi į diskusiją su vardais, pavardėmis, istorijomis ir faktais, klausimais. Belieka stebėti iš šalies, netrukdyti pokalbio.
„Galėtume šitaip kalbėti be pertraukos“, – galop ir viešnią prisimena S.Raudonienė.
Palėpėje ieškojo metrikų
Jiedu ir susipažino per genealogiją. Vilniaus archyve ir bažnytiniuose dokumentuose suradusi žinių apie savo giminės – Čiūrų ir Zopelių – istoriją, S.Raudonienė tai aprašė knygoje „Iš praeities dienų“.
Ši knyga prieš 5 metus pateko Vyteniui į rankas ir jis susidomėjo autorės nurodytuoju šaltinių sąrašu.
Vaikinas parašė S.Raudonienei laišką elektroniniu paštu, paaiškindamas, kad ir pats norėtų žvilgtelėti į bažnytinių metrikų knygas. Labiausiai jį dominantis Naujamiestis, kur ieško giminaičių pėdsakų.
„Manau, kad nuvažiavę į Naujamiestį bažnytinius metrikus surastume. Tik reikėtų palaukti, kol bus ilgesnės dienos ir archyve, beveik palėpėje, bus šviesiau“, – netrukus jam atsakė moteris.
Abu ir nuvažiavo ieškoti metrikų, taip prasidėjo jųdviejų draugystė.
Pašnekovai šypsojosi, kad nuvykę į miestą, miestelį, kaimą apsilanko kapinaitėse. Bet ne paminklus ir ne gėles apžiūrinėja, o pavardes ant antkapių.
Mat pavardės būna paplitusios tam tikrose vietose. Pavyzdžiui, Krekenavoje gyventa daug Plėsčių, bet šios pavardės nerasi Kupiškio rajono bažnyčių metrikuose. 18 ir 19 amžiuje daugiausia Zopelių gyventa Upytės ir Naujamiesčio apylinkėse.
Būdavo ir taip, kad žmones perkeldavo gyventi į jiems svetimas vietoves, jei savame kaime gyventi nebegalėdavo dėl karų ar epidemijų.
Protėvis – mergišius ponas
Vytenis aiškino, kad vienas įrašas neką pasako. Užsikabinus už pavardės, vietovės, datų reikia toliau gilintis, ieškoti kitų faktų. Tuomet juos tikrina, bando susieti, kad ryškėtų įvykių seka.
Taip, tyrinėdamas giminės istoriją, jis nusikapstė iki 17 amžiaus pabaigos.
„Narpliojau istoriją apie Žydelių kaimą. Šalia jo dvarą turėjo toks mergišius ponas Bytautas. Knygelėje jis buvo užsirašęs, kad turi 99 nesantuokinius vaikus“, – pradėjo pasakojimą Vytenis.
O Vytenio proprosenelis, gimęs 1847 metais, buvo nesantuokinis Magdalenos, gyvenusios Žydelių kaime, vaikas. Jos sesuo taip pat turėjo nesantuokinį vaiką. Kaimo gyventojai tarnavo Bytauto dvare.
Lygindamas datas, panevėžietis išsiaiškino, kad Magdalena ir Bytautas buvo panašaus amžiaus.
„Viskas krypsta į Bytautą. Žmonos jis neturėjo, o gimusiems vaikams dalijo po hektarą žemės“, – pasakojo Vytenis.
„Duonos neduok, o duok tokių istorijų“, – šypsojosi S.Raudonienė.
Tuo įdomiau, kaip pats atsiradai
Bet būta ir skaudžių giminės istorijų. Pagal metrikus Vytenis išsiaiškino, kad bajorai giminaičiai kas dvejus metus kėlėsi vis į kitą vietą. Gyveno Krekenavoje, Naujamiestyje, Upytėje. Kodėl? Vytenis to nežino.
Bet 1841 metų įrašuose jis perskaitė, kad vyras, jo protėvis, turėjo pirmą žmoną. Ji mirė. Į aną pasaulį tą patį mėnesį išėjo ir keturi jų vaikai. Turbūt nuo siautusių tuo laiku ligų.
Vyriškis liko su dviem sūnumis. Vedė kitą žmoną, vaikai vėl pasipylė.
Kita giminės tragedija – vyras mirė, o žmona liko su bene 13 vaikų. Vyriausiam – 24 metai, mažyliui – 3 metai.
Kaip reikėjo išgyventi, apsisaugoti ligų, išvengti bado?
S.Raudonienė atvirauja, kiek visko tenka prisiskaityti apie sudėtingus, skaudžius žmonių likimus.
Viena yra knygose skaityti, kaip sunkiai gyveno protėviai, o kita sužinoti, ką teko iškentėti tavo giminaičiams.
Ar minčių karuselė galvoje nesisuka apie nepriteklius, ligas, mirtis, palietusias ne šiaip sau žmones, o tau artimus?
„Jautiesi sukrėstas. Nuolat apie tai galvoji, negali likti abejingas. Ir tuo įdomiau, kaip pats atsiradai šiame pasaulyje“,– prisipažino Vytenis.
Seniausia linija, kurią pavyko jam apčiuopti, Bagdonavičių, žemaičių bajorų.
Metrikai, kur žiurkės veisėsi
Vytenis suskaitmenino Upytės, Krekenavos, Smilgių, Naujamiesčio, Vadaktėlių, Subačiaus, Karsakiškio, Geležių bažnytines knygas.
Viskas prasidėjo nuo Krekenavos metrikų.
Iš pradžių nieko naujo juose neaptikęs, jaunuolis niekaip nenurimo, grįžo pas kleboną Gediminą Jankūną su tuo pačiu prašymu leisti peržiūrėti knygas.
„Reikia jas išsaugoti, pabandyk skenuoti“, – išgirdo siūlymą.
Į telefoną atsisiuntęs specialią programėlę Vytenis pradėjo darbą – fotografavo kiekvieną puslapį. Dirbo po tris penkias valandas, dažniausiai vakarais. Sugaišo daug, bet rado jį dominančių įrašų.
Subačiuje irgi buvo tokių vietų, kur metrikai sudėti buvo, o šalia žiurkės veisėsi.
Praėjus keleriems metams po skaitmeninimo, tas pats darbas buvo atliekamas valstybės lėšomis. Vytenis padėjo susitarti su dvasininkais, kad patikėtų specialistams bažnyčios metrikus.
S.Raudonienė gelbėjo knygas, kurias apgadino liepsnos per gaisrą Naujamiesčio bažnyčioje. Ją į pagalbą pakvietė kunigo Algirdo Dauknio mama.
„Susidėjau į maišelį dvi dešimtis bažnyčios knygų, Čia, ant rašomojo stalo, verčiau puslapis po puslapio, kiekvieną valiau vištos plunksna“, – prisiminė S.Raudonienė.
Tų knygų ji nesuskaitmenino, bet nufotografavo. Peržiūrėjo kiekvieną įrašą – juk jose slypėjo dalis Naujamiesčio krašto istorijos. Netrukus knygas grąžino į bažnytinį archyvą.
Sutvarkė protėvių kapus
Vytenio mama D.Pilkauskaitė-Bagdonienė tikino nieko specialiai nedariusi, kad sūnus taip giliai domėtųsi istorija.
„Tiesiog smalsus užaugo, gal užkoduota genuose? O gal ir aukštesnių jėgų nulemta, nes gimęs per Kūčias. Galbūt tokia jo gyvenimo užduotis“, – nusišypsojo moteris.
Jai pačiai visuomet buvo svarbūs giminės susibūrimai nuo mažiausio iki vyriausio ir duoklė protėviams. Vairuojantieji automobilius susisodina dėdes, tetas, močiutes, senelius, ir vilkstinė mašinų drauge keliauja į atlaidus. Didžiausią dėmesį jie skiria vienišiems garbaus amžiaus giminaičiams.
Surinkę pinigų, giminaičiai surado protėvių iki penktos šeštos kartos kapus ir juos sutvarkė.
Vytenis taip pat ieškojo giminaičių, kad patvirtintų, kieno tai kapas, jei nelikę nei užrašų, nei antkapių.
„Gerumas ant širdies, kai viskas sutvarkyta“, – prisipažino D.Pilkauskaitė-Bagdonienė.
Pašnekovė sakė, kad tas artumo jausmas jai labai svarbus. Matyt, tai perėmė ir Vytenis.
Iškart pajuto trauką
D.Pilkauskaitė-Bagdonienė pasakojo, kad pernai vasarą iš Amerikos buvo atvykęs H.Pilkausko palikuonis, vardu Bilis. Jis moteriai yra kažkelintos eilės pusbrolis. Iš pradžių jautęsis nelabai smagiai, nes giminaičiai – nepažįstami ir tolimi. Bet Vytenis jam aprodė ne tik gražiausias šalies vietas, bet nuvežė į Stračnių kaimą Kupiškio rajone, kur yra šitos giminės šaknys. Svečias buvo sužavėtas.
Moteris ir pati įsitikino, koks stiprus yra kraujo šauksmas. Su vyru Gintaru Taujansku ji ryžosi ūkininkauti ir su šeima ieškojo sodybos kaime. Nuvyko į Tiltagalius ir širdis suspurdėjo.
„Jaučiau kažkokią neapsakomą šilumą šiai vietai, trauką“, – šypsojosi pašnekovė.
Po kurio laiko Vytenis išsiaiškino, kad iš pirmo žvilgsnio jų pamilta sodyba – tai mamos proprosenelės gimtos vietos.
Autografas
„Jei ieškosi, gilinsies ir nenurimsi, protėvių likimai po kruopelytę atsiskleis. Galbūt tuomet suprasi, kodėl atsiradai šiame pasaulyje.“ (V.Bagdonas)
Prierašai po nuotraukomis:
1. Taip atrodo Vytenio pieštas Bagdonų giminės genealoginis medis.
2. S.Ramoškevičiūtė-Pilkauskienė anūką išmokė kirilicos.
3. Visa šeima – G.Taujanskas, seserys Rūta ir Rugilė, mama D.Pilkauskaitė-Bagdonienė – palaiko Vytenio domėjimąsi protėvių likimais.
4. V.Bagdonas. Nuotr. iš asmeninio albumo
"Panevėžio kraštas", 2020 11 17