Vietoj teisės mokslų pasirinko karą
Advokatė Olena Avilova vylėsi, kad jos vienturtis sūnus Andrejus irgi taps advokatu, ir prikalbino jį studijuoti teisę. 2014 metais mokydamasis pirmame kurse jis netikėtai metė mokslus ir slapta išvyko kovoti prieš Donbaso separatistus, kuriuos Maskva suagitavo sukilti prieš Kijevą.
Sūnaus sprendimas mamai sukėlė didžiulį nerimą, ir ši gudrumu bei pažįstamų karininkų padedama 18-metį Andrejų sugebėjo po kelių savaičių parsivežti iš fronto ir prikalbino tęsti mokslus. Kadangi vaikinas ir toliau tvirtino, kad likdamas namuose ateityje jaus gėdą dėl neveiklumo karo metu, mama prikalbino jį frontui teikti kitokią pagalbą – rinkti lėšas ginklams, ekipuotei.
Baigęs teisės studijas Andrejus mamai pareiškė nejaučiąs potraukio jos įpirštai profesijai ir nuėjo dirbti į restoraną. Ten išbandė įvairias pareigas – nuo pagalbinio darbininko iki padavėjo, barmeno, menedžerio, ir mamai pareiškė, kad toks verslas jam patinka, ateityje kurs savo kavinę.
Kai 2022 metais Maskva pradėjo Ukrainos puolimą, 26-erių Andrejus savanoriu įstojo į šturmo brigadą „Kraken“.
„Sūnus tuo metu gyveno kitame bute su būsima savo žmona. Žinojau, kad jo sprendimo nepakeisiu, todėl nebandžiau perkalbėti, tik prašiau būti atsargų ir ėmiau melsti Dievo apsaugos“, – pasakojo mama Olena.
Moteriai įsiminė, kad mėgstamiausi sūnaus žaislai vaikystėje buvo ginklai, ir piešdavo dažniausiai karą, tarsi nujausdamas, kad teks kovoti.
„Andrejus nenorėjo, kad aš jaudinčiausi, todėl niekada nepasakojo apie išgyventus pavojus, o sakydavo, kad viskas jam gerai, kad visi draugai sveiki, nors iš tikrųjų jų šturmo būrys ėjo į pačias rizikingiausias užduotis, iš kurių dalis karių nebegrįždavo“, – pasakojo mama.
Įgyvendino sūnaus svajonę įkurti kavinę
Tai, kad jų būrys buvo pasiųstas vaduoti Balaklijos miestą, Olena sužinojo tada, kai jai buvo pranešta apie sūnaus žūtį. Vaikinas žuvo kartu su dviem bendražygiais akimirksniu, kai šalia sprogusios bombos skeveldros suvarpė jų kūnus.
Už greitą išvadavimą dėkingi Balaklijos gyventojai po pusmečio pastatė paminklą žuvusiesiems, jiems po mirties buvo suteikti apdovanojimai. Tačiau Olenos tai neguodžia.
„Kai Andrejus žuvo, pajutau, kad mano gyvenimas baigėsi, kad jokioje veikloje nebematau prasmės. Nustojau vaikščioti į cerkvę bei melstis, nes nusivyliau Dievu“, – kalbėjo moteris.
Po kiek laiko Olena prisiminė sūnaus svajonę turėti savo kavinę, ir nusprendė ją įgyvendinti.
Ji Charkovo centre atidarė nedidelę kavinę ir pavadino „Piligrimas“ („Polomnik“), mat tokiu slapyvardžiu fronte kovojo keliauti mėgęs Andrejus. Kavinės interjerui buvo panaudoti kariški reikmenys, o čia užėję kariai kavą gali išgerti nemokamai.
Olena ant sienos pakabino ne tik sūnaus, bet ir keliasdešimties žuvusių jo bendražygių nuotraukas.
„Po Andrejaus žūties jau praėjo metai, tačiau skausmas neatlėgo, kartais ašaros ima riedėti net darbe, per teismo procesą. Kavinė nėra pelninga, bet stengsiuosi ją išlaikyti, kad sūnaus bendražygiai bei žuvusių kovotojų artimieji turėtų kur rinktis, o kiti nepamirštų, kam turi būti dėkingi už tai, kad jų gyvenvietės buvo išvaduotos“, – kalbėjo Olena.
Grįžo iš Varšuvos ir išėjo į frontą
Praėjus savaitei po „Polomnik“ žūties krito kitas „Kraken“ būrio narys, 24 metų Volodymyras Haleckis, kovojęs slapyvardžiu „Varšuva“. Vaikinui toks slapyvardis buvo suteiktas, nes ginti tėvynės jis grįžo iš Lenkijos sostinės, kurioje kartu su dvejais metais jaunesniu broliu Janu studijavo mediciną.
„Kai kilo karas, aš širdyje didelio nerimo nejaučiau, nes abu sūnūs buvo saugūs Lenkijoje, tačiau netikėtas vyresniojo pareiškimas, kad vyks į frontą, man sukėlė kone isteriją“, – pasakojo Berdyčivo mieste gyvenanti Svetlana. Moteris sūnaus sprendimu negalėjo patikėti, nes Vova buvo labai taikingas ir meniškas, lėto būdo ir mažakalbis, lankė ne sporto treniruotes, bet muzikos mokyklą.
„Mano tėvas buvo kariškis, iš jo pasakojimų žinojau apie karo pavojus ir baisumus, todėl nenorėjau, kad sūnūs eitų senelio pėdomis. Vaikystėje jiems ne tik nepirkau žaislinių ginklų, bet ir draudžiau žaisti karus“, – pasakojo mama.
Po Volodymyro žūties Svetlana peržiūrėjo jo vaikystės daiktus ir rado užslėptą sąsiuvinį, kuriame šis mamai nežinant piešė ginklus, karo mūšius.
Kovos draugai saugojo
Į „Kraken“ šturmo brigadą vaikinas pasiprašė, nes brigados vėliavoje ir emblemose yra daug skandinavų mitologijos, kuria jis labai žavėjosi. Per laidotuves mama iš sūnaus kovos draugų sužinojo, kad šis po karo planavo stoti į Prancūzijos legioną ir pratęsti pavojingą tarnybą.
„Kadangi medikų fronte trūksta, kovos draugai labai saugojo Volodymyrą, visada liepdavo eiti būrio viduryje. Šis mane ramindavo, kad nieko blogo nenutiks, nes jis nieko nežudo, o vien gelbėja“, – pasakojo mama.
Vaikinas žinojo, kad per kiek-vieną mūšį dalis jo bendražygių žūva, ir net nujautė savo mirtį, nes likus kelioms dienoms iki jos vienam bičiuliui pasakė: „Karo pabaigos man nebus lemta sulaukti.“
Karys žuvo vaduojant Iziumą nuo bombos skeveldros praėjus keturiems mėnesiams po to, kai grįžo padėti tėvynei.
Per laidotuves sūnaus bendražygiai papasakojo, kad Volodymyras fronte buvo įgijęs „Taikytojo“ pravardę, nes nemėgo konfliktų ir visus besiginčijančius sutaikydavo. Be to, buvo labai pareigingas – net po mūšių pavargusius karius vertė mokytis pirmosios medicininės pagalbos pradmenų, kad sugebėtų išgelbėti draugų gyvybę.
Kraupi žinia atskriejo į Ispaniją
Apie Volodymyro žūtį mama sužinojo poilsiaudama su jaunesniu sūnumi Ispanijoje, kai paskambinęs vyras pranešė siaubingą žinią.
„Aš išgyvenau tokią neviltį, kad nesugebėjau pastovėti ant kojų ir oro uoste mane gavo vežti neįgaliojo vežimėlyje“, – liūdnai kalbėjo mama.
Moteris prisipažįsta ilgai negalėjusi patikėti, kad sūnaus nebėra, esą jautė, kad jis stovi šalia už nugaros, tik ji nesugeba taip greitai atsisukti, kad sūnų pamatytų. „Motinai prarasti sūnų tai tas pats, kas netekti dalies savęs. Palaidojusi savąjį supratau, kad nebebijau mirti ir pati“, – taip skausmą nupasakojo Svetlana.
Sūnų mama sapnuoja retai, bet reginius labai gerai įsimena.
„Paskutinį kartą sapnavau, kad su Volodymyru šoku tango, jis toks šviesus ir linksmas, o aš verkiu. Jis klausia: ko tu verki, aš juk tuoj grįšiu, ir išnyko, o aš prabudau visa apsipylusi ašaromis“, – pasakojo mama.
Tėvas paramą į frontą tebeveža
„Aš vis dar pravirkstu bet kokiu momentu ir bet kokioje vietoje, vyras rauda pasislėpęs, kad nematyčiau, jaunesnis sūnus iš nepasėdos tapo tylus ir užsidaręs, o senelis, kurį Volodymyras labai mylėjo ir baigęs medicinos mokslus žadėjo išgydyti nuo visų ligų, ima ašaroti vos išgirdęs jo vardą“, – pokalbį užbaigė Svetlana.
Berdyčevo merija nusprendė vienai miesto gatvei suteikti Volodymyro Haleckio pavadinimą.
Vaikino tėvas Genadijus, vienos maisto gamybos įmonės vadovas, sūnui tapus kariu ėmė į frontą vežti paramą, tai daro ir Volodymyrui žuvus.
Ant kario kapo nuolat miega viena benamė katė. Mama galvoja ją jaučiant, kad gyvas būdamas sūnus labai mylėjo tuos gyvūnus.
Prierašai po nuotraukomis:
1. O.Avilova Charkove įkūrė kavinę „Piligrimas“ („Polomnik“), kad įamžintų žuvusio sūnaus Andrejaus atminimą. Kavinėje kabo žuvusių „Kraken“ būrio karių nuotraukos.
2. Svetlana Halecka mėgo keliauti su sūnumi Volodymyru.
3. Tėvų bei draugų širdyse Volodymyras išliks kaip labai taikingas, geraširdis ir tėvynę mylintis vaikinas.
E.Butrimo nuotraukos
_sk0.jpg)
