Trainiotis po girią man patinka. Tikrai ten neatlieku jokių ritualų, neaukoju ožių, o ir mėnulio būgnu grojau tik kartą, iš smalsumo. Slampinėdama tiesiog stebiu gyvastį ir mokausi gyvenimo. Na, ir mirties.
Impulsas šiemet sukurti miško mandalą buvo pasiilgtas – labai laukiau Tos atostogų dienos, kada galėsiu sprukt ir pasidaryt ją.
Ji nebe pirma. Pernykštės likučiai dar į samanas nesusigėrė, bet ir briedžių nebuvo išnešioti.
Ryte miške daug žmonių – dygsta grybai. Ir vabzdžių begalybė. Tokių didelių, bimbiančių ir skaudžiai geliančių. Nardyt duobėtais ir vandens klanuose skęstančiais miško keliukais ne kažkas. Bet radau vietą, kur buvo ramu ir augo viskas, ko norėjau.
Karpiau paparčius, smilgas ir bitkrėsles, nešiausi po pažasčia iki samanotos laukymės... Atrodė, tiek daug prisirinkau, tačiau akį užmetus peizažas nepasikeitė. Miške gausa gyvybės. Nenugalimos, nepaimamos.
PAMOKA Nr. 1: gamtoje visko apstu, adekvatiems poreikiams patenkinti – ji neišsenkanti.
PAMOKA Nr. 2: tai, kas gamtos, turi likti gamtai.
Ir va čia aš užstrigau – pasidariau sau grožį, susiklojau harmonijos ratą, daugiau nei porą valandų tupinėjau, kol sudėjau. Ir... viską palikti reikia. Nes gyliai pjauna, prakaitas varva, smagu būtų kavos...
VISKĄ PALIKT REIKIA.
Palieku tą mandalą su šiokiu tokiu liūdesiu. Nes visus gražius dalykus norisi turėti šalia. Bet nepavyksta. Nesu Biblijos žinovė, bet pamenu, kad kažkurioje vietoje man buvo visada labai žiauriai skambantis turinys apie tai, kaip būtina palikti, neprisirišti nei prie savo tėvų, nei prie mylimųjų, nei prie vaikų, o juolab prie materialaus turto. Bet prigimtis mūsų – prieraiši. Na, bent jau mano. Iš čia ir kontrolė, ir nerimas, ir kiti „žemiški“ rūpesčiai.
Taigi išvažiuoju iš girios rankiodama plaukuose erkes, saulė plieskia į purvu apdrabstytą mašinos langą, ir tarp ošiančios girios didybės staiga suprantu, kad net mano kūnas man nepriklauso – jis gamtos.
Toks laikinumo suvokimas išlaisvina. Ir nuramina.
Žinau, kad šioj temoj erdvės diskusijoms neribotos, tačiau jose nardyti turi kiekvienas individualiai.
Meno terapijos viena esminių hipotezių – mūsų smegenys žaidimą ir kūrybos procesą priima kaip tikrą realybę. Jei žaisdami ir kurdami atliekamus veiksmus bei patiriamas emocijas gebame identifikuoti, apibrėžti, susieti su priežasties ir pasekmės dėsniu, keisti, įstatyti į naujus mąstymo modelius, smegenys visa tai priima kaip tikrą dalyką, išmoksta situacijas, ir kitą kartą mums jau suvokiamoj tikroj realybėj geba duoti tokius signalus, kad veiktume optimaliau, efektyviau.
Manau, kad po šito proceso viso tragiško konteksto fone mano baimė praradimams galbūt tapo mažesnė. Galbūt.
