Vaikai šoko ant kaklo
„Nepamirštamas man vienas įvykis. Einu takučiu į kultūros centrą, į repeticiją, per turgelio aikštę. Ten prie dėvėtų rūbų būriuojasi nemažai žmonių. O vaikai jau lūkuriuoja prie durų. Ir staiga – mane pamatę atlekia visu būriu per pievas. Vienas ant kaklo šoka, antras, trečias – visi“, – juokiasi Pasvalio rajone, Pajiešmeniuose, gyvenantis Audrius Baronas.
Jis vadovauja vaikų pučiamųjų instrumentų orkestrui „Tibi-dibi-dach“, ir šio orkestro nariai taip lėkė jo pasitikti.
Nedideliame Pasvalio kaimelyje lyg būtų paplitęs pučiamųjų instrumentų virusas. Šalyje jis pirmiausia išgarsėjo orkestru „Pajiešmenių Brass“.
A.Baronas jį įkūrė trise su Vaidotu Gikiu ir Gediminu Andrašūnu. Patys jie neturėjo muzikinio išsilavinimo, net natų nepažinojo, todėl vadovu pakvietė Pasvalyje muzikos mokykloje dirbantį charizmatiškąjį Vytautą Bičkauską-Čiorną, paskui tapusį orkestro vizitine kortele. Kartu su „Antikvariniais Kašpirovskio dantimis“ pajiešmeniečiai nugalėjo televizijos projekte „Vario audra“. Apie šį laimėjimą ir orkestrą jau esame ne kartą rašę.
Dukra – pagrindinė padėjėja
A.Baronas pasakojo, kad dalis „Pajiešmenių Brass“ orkestro narių baigė mokyklą ir išvyko studijuoti. Jų vietos niekas kitas nebeužėmė. Narių mažėjo. Tad šio orkestro nebėra.
Užtat jaunimas ir vaikai toliau renkasi į repeticijas kultūros centre. Du iš jų – A.Barono sūnūs. Devynerių metų Ąžuolas mokosi groti trombonu, dvejais metais jaunesnis Arnas kol kas tik pratinasi prie instrumentų, žaidžia. Kad Ąžuolą galėtų mokyti groti trombonu, A.Baronas pirmiausia pats to mokėsi.
Vyriausioji dukra 21 metų Ieva – studentė. Ji mokosi Kaune, namo grįžta savaitgaliais. „Pajiešmenių Brass“ orkestre ji grojo nuo pirmų dienų.
„Dirbant su „Tibi-dibi-dach“ vaikais Ieva buvo pagrindinė mano pagalbininkė, visuomet mane pavaduodavo“, – šypsosi A.Baronas.
Žmona Renata Baronienė orkestre nedalyvavo, nes vienas po kito gimė sūnūs.
Klausia, kada vėl gros
R.Baronienė paaiškina, kad mažieji „Tibi-dibi-dach“ nariai prašė jos sutuoktinį mokyti juos groti pučiamaisiais instrumentais.
A.Baronas iš pradžių abejojo, ar užteks kantrybės dirbti su vaikais. Bandė vėl į pagalbą kviestis V.Bičkauską, bet šis iškart suprato, kad dirbti su vaikų pulku būtų tikras iššūkis. Ir atsisakė.
„Reikia bent pabandyti. O gal pavyks?“ – apsisprendė A.Baronas. Vienas pažįstamas, taip pat vadovaujantis pučiamųjų instrumentų orkestrui, jam siūlė apsišarvuoti kantrybe, nesitikėti laimėjimų konkursuose bent kokius penkerius metus.
Į pirmą repeticiją prieš trejus metus atėjo šeši jaunuoliai ir vaikai. Sekėsi visai neblogai.
Po keturių mėnesių „Tibi-dibi-dach“ jau mokėjo kelis kūrinius ir dalyvavo festivalyje. Ir netgi tapo prizininkais!
„Sėkmė nebuvo atsitiktinė. Daug dirbame. Įnikome repetuoti kiekvieną dieną. Su pučiamaisiais kitaip ir nebūtų galima. Padėsi instrumentą – ir įgūdžiai pradings. O ir vaikai, tik baigiasi repeticija, ir jau klausia: o kada vėl grosime?“ – aiškina A.Baronas.
Retenybė – savaitgalis namuose.
Iš garažo į repeticiją
Mums kalbantis su A.Baronu „Tibi-dibi-dach“ taip pat buvo ką tik grįžę laimėtojais iš Panevėžio rajono, Paįstrio. Ten jie laimėjo pirmą vietą kompozitoriui Juozui Gudavičiui atminti skirtame konkurse.
A.Baronas ugdo dvi grupes. Vienoje grupėje repetuoja jaunuoliai maždaug nuo 16 iki 9 metų, o kitoje – mažiukai, pradedantieji.
Repeticijos vyksta vakarais. Dieną A.Baronas klientams montuoja automobilinę dujų įrangą.
„Būna taip: Audrius dirba garaže. Tik žvilgt į laikrodį: „Ojė, jau beveik penkios!“ Paskubomis pavalgo ir lekia į repeticiją. Grįžta vėlai vakare“, – pasakoja R.Baronienė.
Tuomet jaučiasi pavargęs ir sėda vakarieniauti. Mažylis Arnas kariasi ant sprando. Sutuoktinis skundžiasi, kad skauda.
„Tenka kentėti. O ką daryti, jei saviems vaikams skiria taip mažai laiko?“ – klausia moteris.
A.Baronas dėl to nesigina. Jis aiškina, kad muzika žmogui suteikia labai daug gero: lavina mąstymą ir logiką, skatina emocinį jautrumą, duoda platesnį supratimą apie mus supantį pasaulį.
Visa tai jis nori perteikti ne tik saviems vaikams, bet ir visiems savo kaimo vaikams.
A.Baronas ne visu etatu dirba kultūros centre. Atlyginimo ten gauna tiek, kiek dirbdamas savam versliuke uždirbtų per dvi dienas.
„Man prabangos nereikia, pakanka tiek, kiek turiu. Bet jei galėčiau, su vaikais praleisčiau dar daugiau laiko“, – prisipažįsta pašnekovas.
Vaikai dairosi į langus
R.Baronienė juokiasi, kad nekantraudami iki repeticijos vaikai pradeda vaikštinėti aplinkui namą ir žvalgytis, kurgi jų Audrius. Ne vadovas, o Audrius!
„Iš pradžių labai dėl to stebėjausi. Ateina mergaičiukės ir teiraujasi, ar yra Audrius. Mokydavau, kad reikia atėjus sveikintis, bet nelabai padėjo. Ir kodėl vadina jį vardu? Bet greitai pripratau“, – šypsosi kantri moteris.
A.Baronas linksi galva – taip, jis ir jaunuoliams aiškina, kad yra ne direktorius, ne prievaizdas, o draugas. Todėl su vaikais užsimezgė ryšys, bičiulystė. Nors, prisipažįsta, per daug jiems leidžia.
Parepetavę dalį kūrinių, jie ima lakstyti, dūksta. O tuomet, kad gudrus, sugaudyk juos, į vietas susodink!
„Su Ąžuolu pakeliui į repeticiją kalbamės, kad reikia rimtai dirbti, o ne išdykauti. Tik ateiname – ir jis ima šėlti su visais“, – stebisi A.Baronas.
Jis labai apsidžiaugė, kai iš repeticijos Ąžuolas išėjo nešinas trombonu. Mat laukė pasirodymas, ir sūnus norėjo dar namuose pasimokyti, kad ant scenos nebūtų gėda.
Lyg užsienietiškame kino filme blogojo policininko vaidmuo tenka G.Andrašūnui. Jis kultūros centre prižiūri tvarką ir su vaikais elgiasi kur kas griežčiau, reikliau negu bičiulis.
Ultimatumo išvengia
Jaunuoliai renkasi ne tiktai orkestre groti, bet ir vyksta į konkursus, taip pat žiūrovais – į koncertus, festivalius. Leidžiasi į iškylas, žygius, vasarą eina būriu maudytis. A.Baronas trokšta, kad jie pajustų komandos dvasią, norėtų vienas su kitu bičiuliautis.
Kaip reaguoti žmonai, kai sutuoktinis tai repeticijose, tai išvykoje, tai koncerte? Dėl to pyksta?
„Pyksiu ar nepyksiu – tas nieko nepakeis. Taip, esu kartais užsiutusi, bet nesu kėlusi ultimatumų. Niekad nesu sakiusi, kad rinktųsi šeimą arba orkestrą“, – neslepia R.Baronienė.
Vis dėlto yra suėmęs apmaudas, kad saviems vaikams kažko nenuperka, nes pinigų nėra, o orkestrą už savo lėšas veža į festivalį.
Neįmanoma susiplanuoti ir atostogų. Žmona vasarą pasiūlo važiuoti prie jūros. A.Barono atsakymas: „Negaliu, koncertas.“ R.Baronienė klausia: gal kitą savaitę? Vyras vėlgi: „Festivalis, negaliu.“ Taip, žiūrėk, ir vasara prabėga.
Lyg juokais, lyg rimtai
O juk repeticijomis darbas nesibaigia. A.Baronas iki nakties renka kūrinius, užrašinėja kiekvienam jaunuoliui natas. Nuneša į repeticiją jį pabandyti, mato, kad per sunkus. Kitą vakarą – viskas vėl iš naujo.
A.Baronui įdomiausi kūriniai su svingu, padžiazavimu, improvizacija, nors ne kartą buvo perspėtas, kad be konkursinių kūrinių orkestras niekad nelaimės.
Konkursams reikia ir lietuviškų kūrinių. A.Baronas šypsosi prisimindamas, kaip kartą vilties neteko: lietuviško kūrinio neturi, o čempionatas jau čia pat. Per televizorių kaip tik rodė laidą „Gustavo enciklopedija“ ir nuskambėjo lietuvių liaudies daina „Ariau ariau ariau...“
Daina kažkaip labai įstrigo, nepaleido.
Atsisėdęs prie pianino A.Baronas ėmė atrinkinėti natas – pusiau juokais, pusiau rimtai.
O čempionate orkestrui ją sugrojus, sužinojo, kad kaip tik tą dainą ketinama įtraukti į Dainų šventės repertuarą.
Groja visiems „ant nervų“
R.Baronienei muzikos reikalai nesvetimi. Pati mokėsi meno vadove, bet apsigalvojo ir mokslų nebaigė.
„Žmonės manęs klausia: vyras groja orkestre, dukra irgi, taip pat sūnus, o kokiu instrumentu aš groju? Atsakau kaip tame anekdote: groju visiems ant nervų“, – juokiasi R.Baronienė.
O iš tiesų ji save vadina pilkuoju kardinolu. Kas, jei ne ji, išplaus vyrui ir kai kuriems jaunuoliams marškinius, kas suruoš į kelionę?
„Kažkas turi namuose dirbti“, – konstatuoja moteris.
Gal dabar, kai sūnūs ūgtelėjo, ir jai kils ūpas išmokti groti pučiamuoju instrumentu? Kas žino.
Vyras sako, kad mokytis lengva tik jauniems. Su amžiumi, deja, tai vis sunkiau. Jo paties išmokyti ir ant kelio užvesti jaunuoliai groja jau geriau negu jis pats.
Į orkestrą atėjęs vienas jaunuolis dar ne taip seniai kone varė vadovą į neviltį. Taip sunkiai jis muzikuoti mokėsi, neskyrė aukštų ir žemų natų. O dabar – vienas geriausių muzikantų.
Tai rodo, kad jaunystėje klausa išlavinama.
Ir vadovui buvo per sunku
„Esame su Gediminu kalbėję, kaip puiku būtų, jei ateitų groti ir orkestro vaikų tėvai. Bet iš tiesų suaugusiems nuo nulio pradėti būtų sudėtinga“, – kalba A.Baronas.
Jis veždavo Ievą ir kelis kitus vaikus į Panevėžio rajoną, Naujamiestį, pas Remigijų Vilį groti su jo vadovaujamu „Aukštyn“ orkestru. A.Baronas manė, kad gros ir pats, juk šiaip ar taip į Naujamiestį vis tiek važiuoja. Bet pamatė, kad repertuaras sparčiai keičiasi, atsiranda vis naujų kūrinių, ir persigalvojo.
A.Baronas vaikus mokina nuo pirmos natos. Jis stebisi, kad mokykloje natų mokoma tik nuo penktos klasės. Tai ką gi mokinukai veikia iki tol?
Mūsų valstybėje muzikiniam lavinimui skiriama labai mažai dėmesio.
Susikūrusiam „Pajiešmenių Brass“ instrumentus dovanojo norvegai. Šie papasakojo, kad Norvegijoje sunku surasti žmogų, kuris būtų nesimokęs muzikos. Tokius ant rankos pirštų suskaičiuotum.
„O pas mus ant rankos pirštų suskaičiuosim, kiek žmonių turi bent kokį instrumentą“, – lygina A.Baronas.
Ir Prancūzijoje jį nustebino, kad apie muziką gali kalbėti turbūt su kiekvienu prancūzu. Net paprastas darbininkas priėjęs per petį plojo ir dėkojo, kad orkestras groja jo vaikystės kūrinį.
O Pajiešmeniuose tik pasikalbėsi su tėvais, kad jų vaikas į repeticiją neatėjo, tai tie iškart lieps repeticijų nebelankyti. Manys, kad reikalas tuo išspręstas.
Vykdavo į grandų koncertus
A.Baronas pasakoja, kad prie rimtos muzikos juos dar jaunystėje pratino bičiulis Saulius Savickas. Sovietmečiu jis kažkur gaudavo muzikos grandų plokštelių, o vietinį jaunimą suorganizuodavo vykti į koncertus – į Maskvą, Sankt Peterburgą, Rygą, Taliną.
Vykdavo stabdydami pakeleivingus automobilius, bet tai suteikdavo dar daugiau įspūdžių.
Pajiešmeniečiai yra klausę net tokių muzikantų kaip „Pinkfloidai“.
S.Savicko nebėra, bet gyvi prisiminimai apie tuos pašėlusius laikus.
„O dabar vaikus vežiojame, kad jie išgirstų ir vertintų gerą muziką“, – kalba A.Baronas.
Namuose – kalnas instrumentų
Kaune studijuojanti Ieva su šypsena prisimena, kaip kūrėsi „Pajiešmenių Brasss“.
„Liko toks įspūdis – pilni namai muzikos instrumentų, kuriuos dovanojo norvegai. Vienas auksinis, kitas sidabrinis, blizga – gražu, įdomu. O mes visi bandome, renkamės sau tinkantį“, – prisimena Ieva.
Iš pradžių ji grojo altu, vėliau kornetu. Pūsti mokėsi visi kartu, ir septynmečiai, ir sulaukę 40 metų.
Amžiaus skirtumas netrukdė nei groti, nei keliauti.
„Muzikinius pradmenis davė Vytautas. Su juo būdavo juokingų nutikimų. Kvatodavomės iki ašarų, kai važiuodami autobusu pamiršome jį pakeliui iš Pasvalio paimti. Atsitokėję grįždavome, netverdami juoku“, – pasakoja Ieva.
Ji džiaugiasi, kad užaugo šeimoje, kurioje muzika yra svarbi, ir už tai dėkinga abiem tėvams.
„Nemanau, kad tėtis kitiems vaikams atiduoda per daug savęs, o mano broliams skiria per mažai dėmesio. Jie juk kartu eina į repeticijas. Ir Arnui ten yra ką veikti“, – sako Ieva.
Ji pati žino, kaip sunku sudrausminti ir dirbti su vaikų būriu, bet tėčiui sekasi. Jis nepiktas, moka susitarti su sudėtingiausio charakterio vaikais.
Autografas
„Noriu, kad vaikai pajustų komandos dvasią, vienas su kitu bičiuliautųsi.“ (A.Baronas)
Prierašai po nuotraukomis:
1. „Vario audrų“ akimirkas Ievai primena nuotrauka iš televizijos studijos.
2. Pajiešmeniečiai dairėsi į padanges prie Biržų pilies.
3. Jaunuolių instrumentai blizga ne mažiau nei prabangus automobilis šventėje „Mes važiuojame“.
4. Dainų šventėje prieš 5 metus Ieva šėlo su V.Bičkausku.
5. „Tibi-dibi-dach“ pernai dainų šventėje „Vardan tos...“ Kairėje – G.Andrašūnas.
6. Audrius Baronas. A.Švelnos ir asmeninio albumo nuotr.