Pasisekė net keturioms
Įgavau daugiau pasitikėjimo savimi, drąsos. Tapau daug savarankiškesnė. Lengviau bendrauju su nepažįstamais žmonėmis. Įvertinau, kokia brangi mano šeima. Praplėčiau akiratį.
Taip lyg susitarusios vardijo Jungtinėse Amerikos Valstijose praėjusius mokslo metus praleidusios Panevėžio 5-osios gimnazijos moksleivės Greta Matuzevičiūtė, Morta Matelytė, Viktorija Vingirevičiūtė ir Anykščių Jono Biliūno gimnazijoje mokinusis Žiedė Ovsiukaitė.
Dabar jau 18-metės gimnazistės už Atlanto mokėsi pagal ASSIST programą. Šią programą remia JAV ambasada Lietuvoje, mecenato Juozo Petro Kazicko fondas, kiti rėmėjai. Iš viso į privačias amerikietiškas mokyklas kviečiami šeši šalies moksleiviai. Panevėžiui pernai labai pasisekė, nes atranką perėjo rekordinis skaičius – net trys moksleivės. Ir visos trys iš tos pačios – anglų kalbos tradicijas puoselėjančios 5-osios gimnazijos. Dar pateko Vija Turulytė iš Vilniaus ir Kristupas Viršilas iš Kauno. Visus organizacinius reikalus tvarkė Amerikoje pagal šią programą anksčiau besimokiusi Živilė Monika Lazauskienė.
Atrankoje nebuvo akcentuojamas labai geras mokymasis, netgi ne tobula anglų kalba. Labiau buvo norima, kad moksleiviai būtų guvūs, trokštantys žinių, puikiai bendraujantys.
Leido pačioms spręsti
Moksleiviai Amerikoje praleidžia visus mokslo metus, bet šįkart planus sujaukė pasaulį apėmusi koronaviruso pandemija.
Pirmas mokslo metų pusmetis buvo sėkmingas, bet jis buvo skirtas priprasti prie naujos sistemos, kitokio gyvenimo ir mokymosi būdo, tad nebuvo labai komfortiškas. Na, o antrasis, kai jau, atrodė, galima pradėti mėgautis viešnagės malonumais, daugiau pamatyti ir bendrauti, staiga virto vienu nervu. Prasidėjus pandemijai Amerika pirmoji kovo vidury uždarė sienas ir ėmė aktyviai raginti užsieniečius grįžti namo. Reikėjo pasirinkti: čiupti į rankas lagaminus ir sėsti į lėktuvą arba likti ir pralaukti šį sudėtingą laiką svetimoje šalyje. Žinojo, kad lėktuvai tuoj tuoj galutinai nutrauks skrydžius.
Gimnazistės nenorėjo prarasti to vienintelio šanso ir pasiliko.
Pasvalio rajone, Pumpėnuose, gyvenanti Greta prisipažino ir per atstumą jautusi tėvų nerimą. Tai suprantama, juk negalėtų namo sugrįžti, kad ir kas nutiktų.
„Vis dėlto tėvai pasitikėjo manimi. Žinojo, kad esu pakankamai stipri ir savarankiška“, – sakė ji.
Atstumas merginai padėjo dar labiau įvertinti, kokia yra brangi šeima, kad tai iš tiesų patys artimiausi ir brangiausi žmonės.
Daugiau nerimo tik dėl tėvų
Morta prisipažino taip pat per pokalbius mesendžeriu su tėvais jautusi jų susirūpinimą, nors jie ir stengėsi neišsiduoti.
„Dėl savęs visai neišgyvenau. Supratau, kad kada nors, anksčiau ar vėliau, bet vis vien namo parskrisiu. Labiau nerimavau dėl tėvų, nors ir žinojau, kad jie saugosi, laikosi nustatytų reikalavimų“, – kalbėjo Morta.
Viktorijos tėvai džiaugėsi, kai ji perėjo atranką vykti į Ameriką, bet ir nerimavo dar prieš kelionę.
Ji sakė liksianti tėvams dėkinga, kad neatkalbinėjo nuo nuotykiu ir gyvenimo iššūkiu tapusios kelionės.
„Gal kartais Amerikoje ir sunkumų buvo, bet jie praeina. Kiekvienam jaunuoliui vertėtų pagyventi svetimoje šalyje. Kai turi pats savimi pasirūpinti, tampa lengviau nuspręsti, ko iš savęs tikiesi, ko norėtum pasiekti, o dėl ko stengtis ar jaudintis neverta“, – kalbėjo Viktorija.
Ji Amerikoje suprato, kad jos svajonė – politikos mokslų studijos.
Aplinkybės privertė suaugti
Žiedė dabar mokosi Kauno jėzuitų gimnazijoje. Ji prisiminė, kad Amerikoje prieš karantiną su drauge iš Kinijos buvo išvykusios į Kosta Riką savanoriauti. Ten jas ir pasiekė žinia apie pratęstas dėl pandemijos mokinių atostogas.
Bičiulei reikėjo apsispręsti: jei grįš namo ir kelis mėnesius neatvyks į Ameriką, daugiau ši šalis jos nebeįsileis. Mergina prarastų viską, ko tikėjosi iš ASSIST programos.
„Būdamos 17 metų, savo šalyje tikrai nespręstume tokių svarbių dalykų. Bet aplinkybės privertė suaugti, surimtėti ir priimti tokius sprendimus, kurie nulems tolesnį gyvenimą“, – svarstė Žiedė.
Kaip tik tokios nenumatytos, o kartais net ekstremalios situacijos pravėrė jai akis – kiek daug galima pasiekti turint noro, drąsos ir ryžto.
Iki tol nesvajojusi apie studijas užsienyje, Žiedė ketina išvykti į Daniją arba Olandiją.
Kodėl ne į Ameriką, juk ir šalis jau truputį pažįstama, ir draugų susirasta?
Žiedė atsakė, kad būtų per toli, o ir mokslas ten – per brangus.
Visi plačiai šypsosi
Gimnazistės apsigyveno šeimose ir mokėsi nuotoliniu būdu. Pandemija nesukėlė panikos, nes mokyklos buvo pasiruošusios, apmokiusios moksleivius.
Bet iki tol panevėžietės ir anykštėnė spėjo susipažinti su tvarka privačiose mokyklose, pamatė, kaip amerikiečiai bendrauja kasdienybėje.
Didžiulį įspūdį joms paliko draugiškas, pagarbus bendravimas mokykloje ir visą dieną nuo amerikiečių veidų nedingstanti šypsena. Iš pradžių tai netgi trikdė.
„Eini gatve, o sutikti nepažįstami žmonės plačiai šypsosi ir sveikinasi. Buvau net išsigandusi: gal man kažkas negerai, kad šitaip pastebi? Nerimavau, kodėl jie visi stengiasi mane užkalbinti“, – juokėsi Greta.
Netrukus įsitikino, kad toks elgesys amerikiečiams įprastas.
Reikėjo ir pačioms įprasti daug šypsotis, nes iš jų nerimo pilnų veidų bendraklasiai spėjo, kad lietuvaitės gal nelabai draugiškos.
„Dar prieš išvykstant mane įspėjo, kad pasikeitus aplinkai ir kalbai kis ir mano būdas. Nelabai tuo tikėjau, bet šitaip ir nutiko. Kai šypsaisi, išties gerėja nuotaika“, – kalbėjo Greta.
Grįžusi namo ji vėl liovėsi ištisai šypsotis.
Jau nebe tokia drovi
Morta pritarė, kad Amerikoje, nori ar nenori, tenka išmokti dažnai šypsotis, išdrįsti prieiti prie svetimų žmonių, juos pakalbinti.
Mat jau iš pradžių klasiokai su ja pasisveikino, prisistatė, trumpai pasikalbėjo, paklausinėjo, kur yra Lietuva, prašė apie ją papasakoti.
Bet, kaip ir Lietuvoje, klasėje susidariusios grupelės. Jei nori, kad tave priimtų, – tenka ir pačiam stengtis. Antraip liksi vienišas nuošalyje.
Morta džiaugėsi, kad iš Amerikos grįžo nebe tokia drovi, kokia išvyko. Ši patirtis ir dabar padeda lengviau bendrauti su nepažįstamaisiais. Iš pradžių ją trikdė ir amerikiečių klausimas, kaip sekasi.
„Buvo keista, kad teiraujasi, kaip sekasi. Jau lyg ir pradedu kažką kalbėti, o jie sau toliau šneka, nesiklauso“, – juokėsi pašnekovė.
Greitai ji perprato, kad amerikiečiai taip sveikinasi. Tai tik paviršutiniškas domėjimasis tavimi, mandagumo frazė, bet vis viena malonu, kai tave pastebi.
Pagarbos kartelė – aukštai
„Labai pasiilgau mokyklos draugiškos atmosferos, bičiulių, šeimos, kurioje gyvenau tris mėnesius iki išskrisdama. Ten viskas daug lengviau, paprasčiau, o mokykloje aukštai iškelta pagarbos vienų kitiems kartelė“, – kalbėjo Morta.
Ji pati su tikrai nuoširdžiais ir pasirengusiais padėti mokytojais apie savo sunkumus neatviraudavo, nes skųstis neįpratusi. Išsitardavo nebent Panevėžyje likusiems draugams, tėvams.
Jai buvo pasirengusi padėti ir ten, Meine, jau beveik 15 metų gyvenanti panevėžietė Vaida, ji kviesdavo į tautiečių susibūrimus, visi buvo susitikę ir vienos lietuvaitės ten atidarytoje kavinėje.
Netikėtai po Naujųjų metų Morta susitiko su bendraamže šiauliete, atvykusia pagal kitą mainų programą į Meino valstybinę mokyklą. Nors abi anksčiau kažką buvo girdėjusios, kad kažkur čia yra jų tautietė, tačiau nelabai tikėjo tuo ir viena kitos neieškojo. Per vienas varžybas treneris tiesiog pirštu parodė šiaulietei Mortą. Jų džiaugsmui nebuvo galo!
Mergaitės labai susidraugavo, viešėdavo viena kitos šeimose, bet pandemija jas išskyrė. Vis dėlto skrydis namo lėktuvu joms sutapo – paskutinės išskridusios lietuvaitės grįžo gegužės pabaigoje.
Mortai buvo labai apmaudu, kad su klasiokais neatšventė mokslo metų pabaigos – tai būtų buvusi didelė mokyklos šventė, bet dėl pandemijos ji buvo atšaukta.
Baidare – per bangas ir lietų
Ar vieniša jautėsi svetimoje šalyje, ar bent retkarčiais gailėdavosi išvykusi į Ameriką?
Morta atsakė, kad buvo ir nelengvų akimirkų, bet pagalvodavo, kad vykti vis viena buvo verta. Juk liūdesys praeina, o patirtis išlieka visam gyvenimui.
Dar lieka įspūdžiai, ką įdomiausio pamatei, kur dalyvavai. Pavyzdžiui, saulėtą dieną švytintis vandenynas.
Mokykla pasiūlė rinktis iš keturias dienas trukusių atrakcijų – važiuoti dviračiais, kopti į kalnus, plaukti valtimis arba baidarėmis.
Morta pasirinko plaukimą baidare po salas palei pakrantę. Pasiekę vieną salą, ten permiegodavo, o rytą laukdavo naujas nuotykis.
„Vieną dieną buvo didžiulės bangos. Tokios, kad nusileisdamas nuo bangos nematai baidarės priekyje, už 50 metrų. O dar lietus...“ – prisiminė.
Kaip tik šiomis plaukimo dienomis ji susirado artimiausius bičiulius.
Morta labai apgailestavo, kad dėl pandemijos neišsipildė jos svajonė mokykloje per pavasario sezoną žaisti tenisą.
Liūdesiui nebuvo laiko
Žiedė prisipažino, kad pradžia Amerikoje ir jai buvo nelengva. Vienas iš didesnių iššūkių buvo dieną naktį kalbėti angliškai. Kalbos ėmė painiotis.
„Būdavo, kad pagalvodavau: ką aš čia, tokio lygio mokykloje, veikiu? Su vietinėmis draugėmis kartais prašnekdavau lietuviškai, tuo jas labai nustebindama. O su tėvais angliškai prabildavau“, – kvatojosi gimnazistė.
Po to nusiramindavo, kadgi negali lygintis su tais moksleiviais, kuriems anglų kalba yra gimtoji.
Be to, mokykla, į kurią pateko, yra vien tik mergaičių ir dar religinė. Gyvenimas joje gan uždaras. Mokykloje su bendrabučiu mergaitės gyveno, valgė, sportavo, pramogavo.
Pusę mokinių sudarė atvykusios iš kitų šalių, įvairių religijų ir papročių. Viena savaitės diena būdavo skirta kalbėtis apie religiją, tikėjimą, apeigas, savęs tobulinimą, vidinę ramybę.
Reikėjo laikytis griežtų taisyklių. Žiedė nebuvo prie to pratusi. Gimnazistė juokėsi, kad gal būtų sau leidusi kartkartėmis ir paliūdėti, bet tam tiesiog nebuvo laiko.
Visa diena buvo sustyguota minučių tikslumu. Pavyzdžiui, namų darbams buvo skirtas ribotas laikas ir privalėjai viską spėti. Nurodyta, kada rytais keltis, kada pusryčiauti... Pavėluosi – gausi baudos taškų.
Išmoko gyventi be makiažo
„Iki Amerikos viską dariau stichiškai, savaip, kiti stebėdavosi, kaip iš viso ką nors spėju. Amerikoje krūvis buvo didelis ir dabar džiaugiuosi, kad tai mane išmokė susidėlioti darbus, nešvaistyti laiko“, – kalbėjo Žiedė.
Ji prisiminė, kad iš pradžių skeptiškai žiūrėjo į mergaičių gimnazijas, o jau išvykdama buvo visiškai nuomonę pakeitusi.
„Pati Lietuvoje daug laiko veltui ištaškiau mąstydama, kaip rengtis į mokyklą, kaip susišukuoti. Amerikoje išmoksti save pamilti be makiažo, priimti save tokią, kokia esi. Gali tik pirštais perbraukti per plaukus ir lėkti į pamokas, svarbu, kad būtų švarūs, išplauti“, – kalbėjo Žiedė.
Viena iš paskaitų buvo apie tai, kad juodaodės merginos gražiausios yra natūraliais plaukais, nereikia garbanų tiesinti, pinti į kaseles.
Nuo mirties iki gyvybės
Dėl pandemijos mokyklose paskelbus karantiną, Žiedė apsigyveno amerikiečių šeimoje. Tai – du visiškai skirtingi periodai.
Su šeima buvo iš anksčiau pažįstama, nes kartu praleido žiemos atostogas. Pasiprašė amerikiečių priimama trumpam, nes visi tikėjosi, kad virusas po poros savaičių nuslops ir gimnazistai grįš į mokyklas. Bet gyvenimas šeimoje užtruko kelis mėnesius.
Amerikiečiai dėl to nepriekaištavo, ramino, kad gali gyventi tiek, kiek tik prireiks.
Per šitą laiką šeima neteko seno šuns ir įsigijo naują augintinį.
„Šeimos tėvai man sakė: su mumis kartu išgyvenai visą gyvenimo ciklą, nuo mirties iki naujos gyvybės atsiradimo, todėl esi šeimos narys“, – prisiminė mergina.
Ji prisipažino, kad buvo visokių situacijų, taip pat ir mažų kivirčų. O kaipgi kitaip, kai tampi šeimos dalele?
Žiedė bandė amerikiečius pamaloninti gamindama lietuviškų patiekalų. Bulviniai blynai visiems patiko, o štai šaltibarščiai buvo įvertinti prasčiau – šeimos tėvas niekaip nesuprato, kodėl kefyras šaukštu valgomas.
Su ją globojusiais amerikiečiais Žiedė atsisveikino kaip su artimais, brangiais žmonėmis.
Padėjo susitaikyti su netektimi
Greta su savo amerikiečių šeima išgyveno dar skaudesnes netektis. Kaip tik tuo metu sirgo ir mirė seni globėjų tėvai. Ne nuo koronaviruso.
Iki mirties reikėjo juos slaugyti, ir Greta važiuodavo kartu iš Baltimorės į Niujorką. Daug laiko praleido kartu kelionėje, atvirai kalbėdavosi apie viską, kas liūdina ir skaudina, kas džiugina ir teikia viltį. Apie gyvenimą ir mirtį. Drauge juokėsi ir verkė.
Slaugomi seneliai, atsisveikinimas su jais, padėtas išgyventi skausmas, susitaikymas su neišvengiama netektimi Gretą labai suartino su ją globojusia šeima.
Gimnazistė šypsodamasi prisiminė, kaip su pedagogų šeima kartu vakarieniaudavo, po to žiūrėdavo filmus, serialus, skaitydavo knygas, važiuodavo į keliones.
„Šeima suprato mano situaciją, jautė, kaip pasiilgstu namų, tėvų. Bandė man padėti, bet darė tai subtiliai, per daug nesikišdami“, – globėjus gyrė Greta.
Nė vieno blogo žodžio
Per karantiną Greta susitikdavo su draugėmis, eidavo su jomis pasivaikščioti. Apie ką kalbėdavosi? Greta sakė, kad apie tuos pačius dalykus, kaip su draugėmis Pumpėnuose ar Panevėžyje.
Tada buvo leidžiama eiti į lauką, važiuoti į prekybos centrą, uždraustos tik pramogos.
Nuotolinis mokymas Gretai buvo sunkesnis tik tuo, kad pati privalėjo prisiversti mokytis. Šeima nekontroliavo nei pamokų, nei namų darbų. Tai buvo jos asmeninis reikalas ir atsakomybė.
Kaip ir kitos mergaitės, grįžusi Greta eina į 12 klasę. Mokymosi spragų ji jautė nebent atsiskaitydama istoriją.
Gimnazistė lygino, kad Amerikoje mokymosi reikalavimai yra griežtesni. Pas mus šešetas – vidutinis pažymys, o tokiu pat rezultatu Amerikoje įvertintas kontrolinis – jau neišlaikytas darbas.
Paklausta, kas buvo sunkiausia, Greta atsakė, kad pirmas savaites, kaip ir Žiedė, vargo dėl anglų kalbos.
„Nuolat kalbėti angliškai, suprasti ir atsakyti nesuklystant – tai labai vargino. Net vaistus gėriau nuo galvos skausmo“, – prisiminė.
Užtat kai persilaužė, bėdų neliko. Dabar jai tas pat, kuria kalba šnekėti. Grįžus net buvo keista prabilti lietuviškai.
„Man įstrigo, kokie draugiški, malonūs žmonės. Per visus metus neišgirdau nė vieno blogo žodžio“, – šypsojosi Greta.
Negalėjo tikėtis dar geriau
Liūdesys kartais aplankydavo Viktoriją, bet ji vydavo šalin šitas mintis.
„Žinojau, kad būsiu tik metus, todėl stengiausi pasiimti viską, kas geriausio. Mano mokykla buvo viena labiausiai prestižinių, tereikėjo žinoti, ko išmokti ir ką pamatyti noriu“, – sakė ji.
O ir ją globojusioje mokytojų šeimoje laikas smagiai lėkė. Mat mama yra Amerikoje gimusi ir užaugusi vietnamietė, o tėvas – iš Jamaikos. Tad nekeista, kad namuose nuolat skambėjo ne nurodymai, pamokymai, o šokių muzika.
„Jie labai linksmi, daug šoka. Negalėjau tikėtis, kad gali būti dar geriau“, – pasakojo Viktorija.
Šeimoje auga už Viktoriją jaunesni berniukas ir mergaitė.
Išklausinėjusi apie Lietuvą šeima nusprendė: kai baigsis koronaviruso pandemija, jie keliaus aplankyti Vietnamo, Jamaikos, o trečiąja šiame sąraše jau įrašyta Lietuva.
Per karantiną reikėjo dėvėti kaukes, bet labai griežtų draudimų panevėžietė nepastebėjo, nes tada, per pirmąją bangą, labiausiai kentėjo Niujorkas, keli didmiesčiai. Važiuodavo pabūti gamtoje, pasivaikščioti po parką. Amerikoje ši pramoga labai populiari.
Išmoko prašyti kitų pagalbos
Viktorijai vieni smagiausių įvykių – kelionė į Niujorką. Mokykla surengė ekskursiją, aprodė miestą, centrą.
„Tuomet dar nebuvo karantino. Tad, kaip ir rodo filmuose, gatvėse – begalė žmonių, pirmyn atgal zuja geltoni taksi automobiliai. Judėjimas neapsakomas“, – prisiminė Viktorija.
Labiausiai Viktorijai patiko žaisti futbolą. Panevėžyje buvo žaidusi 3 metus, tad vos nuvykusi stojo į vartus. Tai jai padėjo greitai susibičiuliauti sau komandos draugėmis.
Net kai turnyrą skaudžiai pralaimėjo, nepuolė kaltinti viena kitos, o palaikė.
Mokykloje buvo grupelė, kurią sudarė gimnazistai iš įvairių šalių. Susidraugavo su meksikiete, korėjiete, o ypač – ukrainiete, nes gyveno viename kambaryje. Tautybė ten visiškai nesvarbu. Vieniša ar atskirta nesijautė.
Sunkiausias metas buvo per egzaminus. Krūvis didelis, bet atlaikė, nė karto nepasigailėjo nuskridusi taip toli. Tik dėl tėvų šiek tiek nerimavo.
„Važiavau pamatyti kitokios šalies, žmonių, kultūros. O dar išmokau vieno sunkiausių dalykų gyvenime – prašyti pagalbos“, – atviravo Viktorija.
Ji ketina studijuoti ir gyventi Europoje.
Prierašai po nuotraukomis:
1. M.Matelytė (centre) pasinaudojo visomis progomis sportuoti ir dalyvauti varžybose, taip pat – ir slidinėjimo.
2. G.Matuzevičiūtė (kairėje) per kultūros dieną su draugėmis pasipuošė savo šalių atributika.
3. Panevėžyje futbolą jau žaidusiai V.Vingirevičiūtei Amerikoje buvo patikėta ginti vartus.
4. Ž.Ovsiukaitė (kairėje) įsitikino, kad mergaičių gimnazijos turi daug pliusų.
5. V.Vingirevičiūtė Amerikoje išbandė įdomių sporto rūšių. Laipiojimas sienele jai suteikė pasitikėjimo savimi. Nuotr. iš asmeninio albumo
"Panevėžio kraštas", 2020 12 29
Norintys aplankyti JAV ir pamatyti jos grožybes ir lankytinas vietas gyvai, turės pateikti paraišką
esta vizai gauti.