Tarp lobių vienas – primirštas
Gedimino pilies kopija ant kalnelio, heraldikos ekspozicija buvusio dvaro pagalbinėse patalpose, siauruko simboliai miestelio parke – visa tai širdies atgaiva pandėliečiams ir kuo tikriausias lobis istorijos gerbėjams ne tik Rokiškio rajone.
Atminimo įamžinimo ženklai prie mūrinio malūno, partizanų bunkeriai Notigalės pelkėje ir Plunksnočių miške, Alfonso Stumbrio-Jazmino kapas rodo, kad pandėliečiams nepriklausomybės kovos taip pat yra didelė vertybė.
O vaikštant miestelio gatvėmis iškyla vaizdiniai, kaip čia savo svarbiausius šedevrus kūrė dievdirbys Lionginas Šepka, tapė primityvistė Monika Bičiūnienė, kaip nelaimingos meilės ir alkoholio pinklėse blaškėsi tautos dainiumi vadinamas Paulius Širvys. Pandėlyje jis dirbo redakcijoje ir vadovavo spaustuvei.
Ir praeitis, ir Pandėlyje gyvenę, kūrę talentingi žmonės yra kultūrinis miestelio lobis. O vienas jų, iki šiol buvęs primirštas, žinovų tikinimu, yra vertingas ne tik šalies, bet ir pasauliniu mastu. Tai – Struvės geodezinio lanko, matuoto milimetrų tikslumu ir leidusio apskaičiuoti planetos formą bei dydį, žymuo.
Kuris šių lobių verčiausias ypatingo dėmesio? Apie tai šnekėjomės su simboline ekspertų komanda: dailės mokytoja Aušra Viduoliene, gimnazijoje tikybą dėstančia ateitininkų kuopos globėja Egle Glemžiene, lietuvių kalbos mokytoja 52 metus dirbusia Genovaite Samulėniene, geodezininku Pranciškumi Motuzu, istorija besidominčiu seniūno pavaduotoju Andriumi Palivonu ir kitais sutiktais pandėliečiais.
Poetą išėdė partiniai sekretoriai
Laikas eina ir daug kas pasimiršta. Dabar jau toli gražu ne kiekvienas pandėlietis pasakys, kurgi buvo įsteigta redakcija, kurioje dirbo P.Širvys, ir kur – spaustuvė.
Užsukame pas pandėlietį Joną Kesiūną. Vyriškis pamena laikus, kai miestelis buvo rajono centras, veikė daug įstaigų, aplink buvo įkurti kolūkiai, o miestelio gatvėse šurmuliavo žmonės.
J.Kesiūnas pasakoja, kad spaustuvė veikė dabartinių parapijos namų pastate, prie bažnyčios. Vyras puikiai pamena, kaip jie, smalsūs berniūkščiai, lakstė aplinkui spaustuvę įrengiant, vyrams į vidų tempiant sunkius mechanizmus. Šiems darbams, o vėliau ir spaustuvės darbui vadovavo P.Širvys.
„Buvome vaikai, aš gal 10 ar 12 metų. Mums buvo rojus, nes įrengiant spaustuvę buvo naudojama želatininė guma. Likučius išmesdavo, o mes susirinkdavome ir kramtydavome“, – apie nepriteklių laikus ir vaikiškus džiaugsmus kalba vyras.
J.Kesiūnas tęsia, kad P.Širvys tuomet dirbo „Spalio vėliavos“ redakcijoje. Ji veikė dabar jau buvusios poliklinikos patalpose. Greičiausiai ten pat poetas ir miegodavo, nes pašnekovas nepamena, kad jis būtų nuomojęsis butą.
Ten pat veikė ir vykdomasis komitetas. Pandėliečio žiniomis, P.Širvys nesutarė su partiniais sekretoriais, todėl iš Pandėlio buvo išėstas.
Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad P.Širvio prirašyta daug už širdies griebiančių eilėraščių, bet politinio – nė vieno.
„Ant šono sušukuotas plaukų kuokštas. Kaip vyras, jis buvo tikrai gražus, nors žemo ūgio. Merginoms labai patiko“, – paprašytas nupasakoja poeto išvaizdą.
O vienai jų skirtas eilėraštis „Topoliai“ – apie Puodžialaukės gatvę Pandėlyje.
Liepė ne smerkti, o globoti
P.Širvį puikiai mena buvusi lietuvių kalbos mokytoja G.Samulėnienė. Jai ne kartą yra tekę kalbėtis su poetu, išklausyti jo širdies sopulius. O kartais P.Širvys apsilankydavo mokytojos ir jos vyro Adolfo Samulėno, vadovavusio Pandėlio mokyklai, namuose.
Jausmingais eilėraščiais garsėjęs P.Širvys dar dažnesnis svečias buvo susitikimuose su gyventojais Pandėlio mokykloje. Prisirinkdavo pilna salė žmonių. Po renginio dar vykdavo vaišės su mokytojais.
„Jis atvykdavo, bet vis išgėręs... Būdavo, skaito eilėraščius ir verkia, skaito ir verkia“, – su liūdesio gaida pasakoja G.Samulėnienė.
Žmonės imdavo šnabždėtis, atseit, matot, Širvys girtas rauda. Bet kartą A.Samulėnas neištvėrė ir liepė išeiti lauk visiems, kam nepatinka poeto eilės.
„Adolfas nuolat kartodavo, kad žmogų ne smerkti reikia, o pagloboti. Širvio likimas buvo labai sunkus. Tiek iškentėjęs Antrojo pasaulinio karo fronte, jis gerdavo iš skausmo“, – poetą teisina pandėlietė.
Jai ypač skausmingai įstrigo P.Širvio pasakojimas apie tai, kaip iš vokiečių nelaisvės grįžo į Aleksandravėlę. Pirmoji sutikta kaimo moteris kaip stiklo šukėmis sužeidė priekaištu, kodėl gyvas liko būtent jis, niekam nereikalingas, nebeturintis nei motinos, nei tėvo. Dar mestelėjo, kad geriau jos pačios sūnus būtų grįžęs.
Išgelbėjo nuo žūties ugnyje
O kartą nutiko tai, ko G.Samulėnienė niekad nepamirš.
Kai P.Širvys jau nebedirbo ir nebegyveno Pandėlyje, jis vis vien atvykdavo į susitikimus mokykloje. Svečią apnakvindindavo bendrabutyje.
„Kartą po vieno iš tokių susitikimų antrą valandą nakties Adolfas kad šoks iš miego, sako, bloga nuojauta kamuoja. Dar bandžiau sulaikyti, kurgi lėks tokiu metu, bet jis greit apsirengė ir išskubėjo į bendrabutį“, – pasakoja mokytoja.
A.Samulėnas nubėgo pačiu laiku. Atidarius kambario, kuriame miegojo P.Širvys, duris – į veidą plūstelėjo dūmai. Paaiškėjo, kad P.Širvys užmigo neužgesinęs cigaretės.
Taip mokyklos direktorius išgelbėjo ne tik poetą nuo mirties, bet ir pastatą nuo gaisro.
Kitas G.Samulėnienei itin įstrigęs įvykis – kai P.Širvys atvyko pas juos į svečius po plaukiojimo laivais. Iš pradžių jis jūroje dirbo paprastu jūreiviu, po to – tolimojo plaukiojimo vairininku.
„Pamačiau ir – Dievuli brangus! – taigi su kokiais drabužiais išplaukė, su tokiais palaikiais ir sugrįžo! Daviau jam savo megztinį. Išsirinko tokį – rankovėmis iki alkūnių, kiti jam nepatiko“, – šypteli pašnekovė.
Knyga su poeto autografu
G.Samulėnienė įsitikinusi, kad P.Širvys yra vienas svarbiausių lobių pandėliečiams, kaip ir primityvistė dailininkė M.Bičiūnienė.
Vienu metu joms yra tekę kartu dirbti. Pašnekovė dailininkę prisimena kaip itin santūrią, kruopščią ir atidžią, puikiai jautusią spalvas, bet niekad nesigyrusią savo darbais.
Jos sūnus Rimas Bičiūnas labai anksti, dar paauglystėje, atsiskleidė kaip gabus tapybai. Pašnekovė neabejoja, kad talentą jis paveldėjo iš motinos.
Prieš 5 metus ir korespondentė lankėsi pas R.Bičiūną Vilniuje.
„Mano darbai yra kabėję šalia Pablo Pikaso šedevrų Vengrijos nacionalinėje galerijoje. Bet tai nereiškia nieko. Juk aš neatsiklausiau Pikaso, ar jis to nori“, – tuomet juokavo žymus tapytojas ir džiaugėsi, kad jo mamos, vienos garsiausių šalyje tapytojų primityvisčių, vardas įrašytas į Londone 1984 metais išleistą Pasaulio naiviojo meno enciklopediją.
Beveik du šimtus savo ir motinos darbų R.Bičiūnas dovanojo Rokiškio krašto muziejui. Kolekcija vertinama maždaug 250 tūkst. eurų.
G.Samulėnienė tęsia gavusi jai brangių dovanų iš šių abiejų kūrėjų. Ant sienos kabo R.Bičiūno paveikslas, o tarp knygų – P.Širvio rinkinys su jo autografu.
Pastarąjį ir dar vieną P.Širvio knygą ji dovanoja korespondentei.
Mokytoja gyvena P.Širvio gatvėje. Priešais jos langus auga berželis su prikalta lentele, kurioje užrašytas eilėraštis „Aš beržas“.
Šaipydavosi iš keistuolio
A.Viduolienė tęsia G.Samulėnienės pasakojimą, kad R.Bičiūnas palaiko draugiškus ryšius su Pandėlio gimnazija, Rokiškio muziejininkais. Bet pirmiausia ji nori pasakoti apie L.Šepką ir paaiškina – kodėl.
Mat apgriuvusioje žeminėje studentų atrastas dievdirbys, vėliau labai nuoširdžiai globotas Rokiškio muziejininkų, pandėliečių vis dėlto nebuvo tinkamai įvertintas.
„Šepka čia gyveno aplinkinių nesuprastas ir niekinamas. Žmonės laikė jį keistuoliu, iš jo šaipydavosi ir juokdavosi. Bent dabar reikia skulptorių tinkamai pagerbti, taip būtų jam grąžinta savotiška skola“, – pradeda kalbą mokytoja.
Ji pabrėžia, kad būtent Pandėlyje gyvendamas, iš šono žvelgiant, nežmoniškomis sąlygomis, P.Šepka sukūrė geriausius savo šedevrus.
„Bet galop per prievartą buvo išvežtas į globos namus“, – apgailestauja pašnekovė.
Po to ji šypteli, kad ir pats L.Šepka nebuvo nuolankaus ir sukalbamo būdo.
„Kai muziejininkai surinkinėjo jo didžiulį darbą – paminklą motinai ir broliui, prašė Šepką pagelbėti, pasakyti, kaip dėlioti detales. O jis pareiškė, kad savo darbą jau padarė, tad jeigu kam reikia, tegu patys susidėlioja“, – juokiasi A.Viduolienė.
Dalyvavo dievdirbio laidotuvėse
Vėliau Lebedžių kaime L.Šepka apsigyveno trobelėje kuo toliau nuo žmonių, kad galėtų gyventi ir kurti niekieno netrukdomas, taip, kaip pats norėjo.
A.Viduolienė pasakoja, kad, pavyzdžiui, malkų jis neskaldydavo kitai dienai. Sakydavo, kad kai ateis toji kita diena, tai ir pasiskaldys.
Jai ir E.Glemžienei kelia nuostabą, kad L.Šepka pradėjo drožinėti nematęs jokių panašių darbų – taip, kaip širdis ir fantazija liepė. Pradėjo darbuotis stiklo šuke, po to – savo pasigamintais primityviais įrankiais.
Kažkas jam nupirko ir atvežė profesionalų rinkinį, bet L.Šepka tik nusijuokė, kad tokiais įrankiais drožinėti bet kas galėtų, argi tai kūryba, ir dovaną atstūmė.
A.Viduolienė prisimena, kad būdama studentė dalyvavo L.Šepkos laidotuvėse. Buvo su tėvais, L.Šepką pažinojusiais.
„Prisimenu tarsi per rūką. Lebedžių kapeliuose laukėme, kol jį atveš... Žmonių buvo tikrai daug, daug gražių kalbų ir prisiminimų, bet jau po laiko“, – apie tai, kad žmones reikia gyvus vertinti, kalba pašnekovė.
Paklausta, ar šių kūrėjų gyvenimas ko nors išmokė, A.Viduolienė sako: „Jųdviejų likimas rodo, kad niekada niekas nebūna vėlu.“
Ji paaiškina, kad ir M.Bičiūnienė, ir L.Šepka kurti pradėjo brandžiame amžiuje. O L.Šepka sulaukė dar ir didžiosios gyvenimo meilės, kai į duris pabeldė žurnalistė Danutė Digrienė, vėliau tapusi jo žmona.
Iki bunkerio – per pelkę
E.Glemžienės širdžiai artimiausia partizanų tema, tuo labiau kad viena iš žymiausių krašto partizanių kūrėjų – Diana Glemžaitė – yra jos vyro teta.
D.Glemžaitei daug vietos skirta gimnazijos muziejuje. Su ypatingu jauduliu E.Glemžienė pakelia ir rodo žuvusios partizanės rankraštį.
„Pandėlyje ji baigė pradinę mokyklą. Pas partizanus išėjo su mylimuoju, bet bunkeris buvo išsprogdintas“, – su juntamu jauduliu pasakoja mokytoja.
Ji atvirauja, kad ši tema jai pati jautriausia, o su gimnazistais lanko abu bunkerius.
Notigalės bunkeris ypatingas tuo, kad įrengtas vidury pelkės, todėl iki jo reikia bristi per vandenį, saugotis gyvačių, žinoti kelią.
„Stribai bunkerį sunkiai rado, bet atsirado išdavikas, ir buvo organizuota stipri pasala. Jėgos buvo nelygios, žuvo 14 partizanų“, – pasakoja E.Glemžienė.
Prieš Kalėdas partizanų kūnai gulėjo sumesti priešais bažnyčią, bet artimiesiems neleido jų palaidoti. Stribai surado tris šulinėlius prie mūrinio malūno. Nukapojo partizanų rankas ir kojas, kad kūnai tilptų, ir sumetė. Dar užvertė šiukšlėmis.
Nepriklausomybės metais partizanai buvo perlaidoti Pandėlio kapinėse.
Mokytojos pasakoja, kad pernai buvo pastatyta lenta ir nacių sušaudytiems žydams atminti. Šiuos skaudulius įprasmina Pandėlio herbas – kylančio sakalo kairysis sparnas nudažytas kraujo dėme.
Sustoja prie pilies kopijos
Dar vieno partizano – A.Stumbrio-Jazmino – kapas yra prie miestelio tvenkinio ir parko. Čia mus lydi A.Palivonas ir P.Motuzas. Iš tiesų partizanas palaidotas tolėliau, tad kapas – daugiau simbolinis.
„Pandėlio kraštas“ jau rašė, kad su bendruomene ir seniūnija tvenkinį bei parką ėmęsi tvarkyti pandėliečiai Valdas ir Irma Pipikai nusprendė neliesti kapo. Linksmybės prie maudyklos, juokas, šurmulys nenustelbia pagarbos istorijai.
Kita Pipikų įgyvendinta idėja – Gedimino pilies kopija – priverčia pravažiuojančius sustoti ir fotografuotis. O vietos gyventojai čia renkasi švęsti valstybei svarbių datų. Pilis – dydžio sulig žmogaus ūgiu.
Šįkart su mumis susitikti Pipikai negalėjo, bet anksčiau yra pasakoję, kad pilaitė iš neišdžiūvusios medienos svėrė apie 600 kilogramų, o ant kalno kėlė žiemą, kai slidu ir šalta.
Vienoje kalno pusėje privažiavo seniūnijos traktorius su virvėmis, pririštomis prie slidžių priešingoje kalno pusėje. Bokštą vyrai dalimis ant slidžių kėlė, tuomet traktorius, traukdamas slides, bokštą į viršų vilko.
Pilies dalis dar reikėjo medvaržčiais sutvirtinti, įrengti strypus, kad bokštas tvirtai laikytųsi.
Pašnekovai tuomet šypsojosi, kad tik pradėk darbuotis – idėjos pasipils kaip iš gausybės rago.
Išties, šalia pilies maketo, buvusiose dvaro pagalbinėse patalpose, V.Pipikas įrengė heraldikos ekspoziciją.
Nakvojo užsienietė piligrimė
„O kaip gražu būna vakare, apšvietus pilį ir šią ekspoziciją!“ – Pandėlio akcentais džiaugiasi A.Palivonas.
Iš Rokiškio atvykęs P.Motuzas atitaria, kad heraldikos ekspozicija jam padarė ypatingą įspūdį. Vyras ją prilygina muziejui be stogo ir be durų.
Ekspozicijoje – trumpa, bet aiški Pandėlio dvaro istorija nuo Ivano Bobojedo laikų iki Koscialkovskių valdymo. A.Palivonas apgailestauja, kad saulės šviesa, temperatūrų skirtumas, vėjas, lietus gadina ant sienų sukabintus informacinius stendus. Antra vertus, į vidų užeina ir tie lankytojai, kurie nepravertų įprasto muziejaus durų.
„O kartą viduje nakvynei apsistojo užsienietė piligrimė. Ji dar labai nustebo, kad niekas nedraudžia taip praleisti naktį, juk užsienyje galima nakvoti tik tam skirtose vietose“, – šypsosi pašnekovas.
Nuo tilto per Apaščią palei upę einame iki siaurojo geležinkelio bėgių. V.Pipikas jį pažymėjęs simboliniu garvežiu ir dviem vagonais, išpjautais iš metalo lakštų. Lieptelis – iš originalių bėgių.
„Įsivaizduokite, vokiečiai siauruką įrengė laikinam naudojimui – amunicijai gabenti į Daugpilį. Tai kokia būtų kokybė, jei būtų statę ilgam?“ – stebisi A.Palivonas.
Po karo siauruku riedėdavo keleivinis-krovininis traukinys. Pandėlyje jis stovėdavo 4 minutes. Bėgiai ėjo pro namų, kuriuose gyvena Pipikai, kiemą.
A.Palivonas parodo dar vieną V.Pipiko surastą miestelio lobį – didžiulę buvusio dvaro krosnį.
P.Motuzas sutinka, kad visa tai yra Pandėlio kultūrinės vertybės, bet Struvės geodezinio lanko žymuo svarbus valstybiniu lygiu. Šis mokslininkų darbas įtrauktas į pasaulio paveldo sąrašą.
Pandėlyje Struvės paliktas žymuo iki šiol buvo primirštas. Kaip sekėsi rasti žymenį ir kuo jis ypatingas – skaitykite kitame straipsnyje apie Pandėlį.
Filmą apie Pandėlį žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.
Prierašai po nuotraukomis:
1. G.Samulėnienė gavo iš R.Bičiūno dovanų – šį jo paveikslą, o P.Širvio knygą su poeto autografu ji dovanojo korespondentei.
2. J.Kesiūnas pamena, kaip Pandėlyje buvo įrenginėjama spaustuvė.
3. A.Viduolienė (kairėje) svarstė, kad moralinę skolą reikia grąžinti L.Šepkai, o E.Glemžienei itin svarbi krašto partizanų tema.
4. Šiame name L.Šepkai buvo ankšta, dievdirbys norėjo vienumos.
5. Malūnas pandėliečiams primena skaudžius nužudytų partizanų likimus.
6. Heraldikos ekspozicija – tarsi muziejus be stogo ir durų. Keliukas veda į sutvarkytą miestelio parką.
7. P.Motuzas ir A.Palivonas gyvai aptarinėjo dvaro istoriją.
8. A.Palivonas rodė, kad lieptelis per Apaščią – iš originalių siauruko bėgių.
9. Buvusio dvaro krosnis – dar vienas miestelio lobis.
A.Švelnos nuotraukos
