Iškėlė savo miesto vėliavą
Kai prieš ketverius metus 37 metų Linas Dobkevičius išsiruošė į Nepalą kopti į Himalajų kalnų viršūnę Lobuche East, jau tvirtai žinojo: jei ją pasieks, iškels ne kokią kitą, o Pasvalio vėliavą.
Taip pirmą kartą istorijoje 6119 metrų aukštyje suplevėsavo raudoname fone apyniais padabinta jaučio galva.
„Pasiekę užsibrėžtą tikslą, alpinistai kelia valstybių, įvairių organizacijų vėliavas. O aš pagalvojau, kad dar niekas gyvenime nėra iškėlęs Pasvalio vėliavos. Mintis, kad aš tai padarysiu pirmas, man buvo didelis stimulas įveikti daug fizinių bei emocinių jėgų pareikalavusią trasą. Jei kiekvienas Pasvalyje gimęs mokslininkas, sportininkas ar šiaip gerus darbus darantis žmogus pasauliui siųstų žinutę apie nedidelį Šiaurės Lietuvos miestą, Pasvalyje galėtume atidaryti ilgą žinomų žmonių alėją“, – šypsojosi Pasvalio krašto patriotas.
Krauti kuprinę – iššūkis
Vykdamas į žygį vyras skrupulingai krovėsi kuprinę, nes kopiant į kalną ir jaučiant deguonies stygių, kiekvienas papildomas gramas virsta akmenų kilogramais. Pasvalietis specialiai pasigamino nedidelę Pasvalio vėliavą, kad ši būtų lengva ir kuprinėje neužimtų daug vietos.
Didžiausias pirmų dienų iššūkis išties buvo kuprinės svoris. Kadangi jam pačiam teko nešti didžiąją dalį būtiniausių daiktų – miegmaišį, gultą, virtuvės įrankius, maistą, vandenį, drabužius – kuprinė svėrė daugiau nei 14 kilogramų.
Vyras supranta, kad žemiškomis sąlygomis tai neatrodo sunkus krovinys, alpinistai išeidami į kalnus neša ir apie 40 kilogramų svorį, tačiau prieš pat kylant į viršūnę tenka svorį sumažinti ir pasiimti tik reikalingiausia – kai pradeda smarkiai retėti oras ir kai kiekvienas žingsnis reikalauja gero fizinio pasirengimo, net ir gramas tampa reikšmingas.
Kelionei rengėsi visus metus
Prieš leidžiantis į kelionę L.Dobkevičius metus intensyviai sportavo ir ruošėsi psichologiškai, tačiau net ir tai alpinisto neišgelbėjo nuo išbandymų. „Penkiolikos dienų įspūdingiausias gyvenimo nuotykis prasidėjo jau tada, kai mažas lėktuvėlis nusileido viename pavojingiausių pasaulio oro uostų Tenzing-Hillary. Jo pakilimo ir nusileidimo takas labai trumpas, įkurtas ant bekraščio skardžio. Menkiausia piloto klaida reikštų pražūtį“, – aiškino pašnekovas.
Žygį jų komanda pradėjo 2845 metrų aukštyje.
„Iš pradžių viskas atrodė paprasta, žygiuodami grožėjomės miškingais kalnų takais, upėmis, pro medžius išnyrančiomis tolimomis viršukalnėmis. Po kelių valandų kopimo žliaugė prakaitas, bet tai dar buvo tik lengvas pasivaikščiojimas, palyginti su tuo, kas mūsų laukė ateityje“, – kelionės pradžią prisiminė pasvalietis.
Alpinistus gelbėjo česnakas
L.Dobkevičius pasakojo, kad kylant aukštyn oras vėso, ypač tai buvo juntama naktimis.
Dieną, kol šildydavo saulė, galėjai kopti ir be šiltesnių drabužių, tačiau po pietų užslinkdavo debesys ir oras atvėsdavo. Visą kelionę teko miegoti nešildomuose viešbutukuose miegmaišyje ar net po atviru dangumi.
Užtat naktimis minusinį šaltį nustelbdavo nuostabūs vaizdai. Po kojomis plaukdavo debesys, o giedrame danguje spindėjo žvaigždės bei žvaigždynai.
„Kuo aukščiau, tuo labiau junti deguonies trūkumą. Kiekvieną žingsnį lydi dažnas ir gilus kvėpavimas. Atrodo, tarsi būtum nubėgęs maratoną: širdis daužosi pašėlusiu ritmu, regis, kad tuoj iššoks iš krūtinės. Dideliame aukštyje ima tirštėti kraujas, dėl to gali stipriai pasireikšti aukštumų liga. Jos simptomai – vėmimas, galvos svaigimas, nuovokos praradimas ir kiti sunkūs padariniai, galintys pasireikšti bet kam, nepriklausomai nuo amžiaus, fizinio pasirengimo ar sveikatos būklės. Kad to išvengtum, būtina kasdien valgyti česnaką“, – alpinizmo nemalonumus prisiminė žygeivis.
Pasiekus užsibrėžtą tikslą bei pasigrožėjus nuo milžiniško kalno viršūnės atsiveriančiais vaizdais, ne mažesnis iššūkis laukia kopiant žemyn. Didžioji dalis jėgų jau būna išeikvota lipant į viršukalnę, tad leidžiantis reikia būti ypač atsargiam.
Nugali ne kalną, tik save
Pasvaliečio teigimu, kalnuose įvykusių nelaimių statistika rodo, kad didžioji dalis jų įvyksta būtent leidžiantis.
„Nulipęs nuo kalno buvau toks nusilpęs, kad kritau į palapinę su visais batais. Kai draugas atnešė valgyti kiaušinį, tai negalėjau jo išlaikyti rankose, o ką jau kalbėti apie nulupimą. Tik kelias valandas pamiegojus atsirado jėgų pavalgyti“, – prisiminė sunkias akimirkas pašnekovas.
Kartu jis prisiminė pirmojo į Everesto viršukalnę įkopusio alpinisto Edmundo Hillario žodžius: „Tu nugali ne kalną, čia tu nugali save.“
Vis tiek rinkosi palapinę
Adrenalino troškimas L.Dobkevičių nenumaldomai skatina traukti į kalnus.
Praėjusiais metais pasvalietis jau galynėjosi su gražiausia Sakartvelo viršukalne Kazbeku. Šįsyk Pasvalio vėliava suplevėsavo daugiau nei tūkstančiu metrų žemiau nei pirmą kartą – 5047 metrų aukštyje.
Šis kopimas buvo daug lengvesnis nei pirmasis. Alpinistai tarpinėse stovyklavietėse turėjo daugiau patogumų. Sušlubavus sveikatai, galėjai skubėti į medicinos punktus. Ten pakeliui laukė ir pastatas su didele virtuve bei užuovėja nuo stipraus vėjo, lietaus ar sniego.
Nenorintys miegoti palapinėse alpinistai turėjo galimybę užsisakyti atokvėpį kambarėlyje su medine lova. Pasvalietis šiais patogumais nesinaudojo ir miegojo palapinėje. Kaip ir didžioji dauguma kitų alpinistų.
Bėgte per kalnų perėją
Pašnekovas tvirtino, jog alpinizmas – komandinis kopimas, reikalaujantis pasitikėti bendrakeleiviu, net jeigu jo anksčiau ir visai nepažinojai.
Alpinizmo taisyklės yra labai griežtos: vienam į kalnus kopti negalima. Dažniausiai virve susikabina 4 žygeiviai, laikydamiesi 2 metrų atstumo. Vienam komandos nariui pavargus ar sunegalavus, kopimą turi nutraukti visa komanda.
Pasvalietis neslėpė, kad ir jam buvo ne viena akimirka, kai atrodė, jog toliau eiti nebeįmanoma: trūko deguonies, širdis plakė kaip pašėlusi, plyšo galva. Bet reikėjo laikytis numatyto kopimo grafiko, o grupės vedlys labai retai arba išvis neleisdavo ilgėliau atsipūsti. Juolab kad ir raumenų atvėsimas kopti nepadeda.
Alpinistai kopti pradeda nepakilus saulei, nes jos spinduliai ne tik apsunkina žygį, bet gali sukelti ir sniego lavinas.
Vyras prisiminė, kad leidžiantis nuo kalno teko kirsti labai pavojingą perėją. Vienoje jos pusėje buvo didžiulė kalno siena, nuo kurios nuolat krito akmenys. Šią vietą reikėjo kirsti iki vidurdienio, kol nuo saulės kaitros ir tirpstančio sniego nesuintensyvėjo akmenų kritimas, tad teko leistis bėgte.
„Tokiuose žygiuose pajunti, koks esi trapus ir mažas. Labiau pradedi vertinti, ką tau duoda gyvenimas. Ne veltui mano gyvenimo šūkis: „Skubėk gyventi, nes nežinai, kur bus padėtas taškas. Svarbu nepaliauti tikėti svajone bei atkakliai eiti link užsibrėžto tikslo, taip vieną dieną kiekvienas pasieksime savo viršūnę“, – filosofiškai kalbėjo kalnuose su visokiais pavojais susiduriantis alpinistas.
Traukia grįžti tik namo
Leisdamasis į pavojingus žygius ir būdamas toli nuo gimtinės, L.Dobkevičius visuomet, atsiradus telefono ryšiui, stengiasi bent trumpą žinutę išsiųsti tėvams. Nors gimdytojai nerimauja dėl sūnaus, bet nė karto nėra paprieštaravę dėl vyriausiosios atžalos pomėgio.
Jo laukia grįžtančio ir jaunesnė sesuo bei brolis. Juos sieja labai stiprūs jausmai, nors pomėgiai visiškai skiriasi. Vilniuje gyvenanti sesuo Gintarė turi puikią šeimą ir augina tris vaikučius, ten pat įsikūręs ir brolis Dainius, jis – muzikantas.
Jis pats Pasvalyje dirba tėvo prekybos firmoje vadybininku.
„Negaliu drąsiai tvirtinti, kad visą gyvenimą praleisiu Pasvalyje, bet kol kas man čia gera gyventi. Čia yra mano šaknys, čia gimė mano tėvai, seneliai, proseneliai. Gali keliauti po pasaulį, nusibelsti į atokiausius kraštus, bet visuomet grįžti į savo gimtąjį miestą. Juk neišrausi šimtmečiais puoselėtos šaknies ir neperkelsi kitur. Naivu būtų tikėtis, kad ji svetimoje žemėje prigytų“, – svarstė tikras pasvalietis.
Prierašai po nuotraukomis:
1. L.Dobkevičius pirmasis Nepalo kalno viršūnėje iškėlė Pasvalio vėliavą.
2. Antrą kartą Pasvalio vėliava suplevėsavo Sakartvelo viršukalnėje Kazbeke.
3. Kopdamas į kalnus L.Dobkevičius neieško patogumų ir ilsisi palapinėje.
4. Kylant aukštyn, kada pradeda retėti oras, kiekvienas žingsnis reikalauja gero fizinio pasirengimo.
5. Tarpinėse stotelėse dauguma alpinistų miega palapinėse.
Nuotraukos iš asmeninio albumo
