Turi gyvą, klestintį lobyną
„Kur tik laisva, ten įkišam medelį, vietoj nudžiūvusio ar žvėrių nuniokoto vis naują pasodinam, jei suserga – gydom, juk augalas, kaip ir žmogus, gyvas organizmas“, – sako Dalius Kaziliūnas.
Jis su žmona Renata yra tūkstančio augalų kolekcijos šeimininkai.
Nė pusantro hektaro nesiekiančiame plote sutuoktiniai per 25 metus sukaupė įspūdingą dendrologinį rinkinį – čia nemažai itin retų, teoriškai mūsų klimatinėje zonoje net negalinčių augti augalų. Teoriškai, bet ne praktiškai.
Gyvasis lobynas įkurdintas Pasvalio rajone, keli kilometrai už Vaškų esančiame Gruzdžių viensėdyje.
To pat gėrio norėjo vaikams
Anksčiausiai sklypo šiaurinėje pusėje sodintos eglės jau dangų remia, sudaro tankų tankiausią sieną, teritoriją apsaugo nuo vėjų.
„Egles sodino trys kartos: vyras, mūsų sūnūs ir senelis, nes mums svarbi giminės bendrystė“, – patikina Renata.
Sutuoktiniai užaugino 7 vaikus: 5 sūnus ir dvi dukteris. Šios jau šeimas turi, per abi padovanojo 4 anūkus. Nė vienas vaikas iš Lietuvos nepabėgo, gyvena Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Biržuose, o jaunėlis aštuntokas dar pas tėvus.
„Nuo paauglystės mano svajonė buvo turėti sumedėjusių augalų kolekciją, todėl ir mokiausi miškininkystės“, – sako vyras.
Svajonei buvo lemta išsipildyti ne vien dėl profesionalių žinių apie medžius, o dar ir dėl to, kad sutiko dvasiškai artimą moterį, irgi geidusią gyventi vienkiemyje.
„Renata ne tik nebijojo kaimo – ji vienkiemyje užaugusi, pažino atokumo privalumus, norėjo, kad ir mūsų vaikai gamtoje augtų“, – sako.
Buvo didelis džiaugsmas, kai pradėjus sodinti medžių ir krūmų rinkinius paaiškėjo, kad žmona, folklorininkė bei muzikos pedagogė – tokia pat augalų gerbėja kaip ir vyras. Abu tariasi dėl naujo gyventojo, abu vietą renka, kartu sodina ir kartu prižiūri.
Renata tarsteli, kad jiedu šoka ir dainuoja folkloro ansamblyje „Korys“, o vyras dar ir puikiai vaidina, tad yra Vaškų teatro trupės artistas.
Mėgsta šilčiau, bet ir čia gerai
Prie pat namo, jį gerokai praaugusi, stiebiasi saulės nutvieksta, dėl to atrodanti salotinės spalvos, metasekvoja. Jos lapija panaši į vešlius miško paparčius.
Botanikai tvirtina, kad savo natūraliame areale metasekvoja, mažiausia iš visų giminaičių, yra grėsmingai nykstanti medžių rūšis. Jos gimtinė Kinija.
Viena metasekvoja auga Kauno Vytauto Didžiojo universiteto botanikos sode, jai 50 metų, yra pasiekusi 11 metrų aukštį.
Specialistų nuomone, pas mus metasekvoja gali gyvuoti tik pietinėje ir pietvakarinėje šalies dalyse, kitur jai būtų per šalta, tad pas šiaurinėje šalies dalyje gyvenančius Kaziliūnus vešantis medis – išimtis iš taisyklės.
Nei grybų, nei šermukšnių
Pasak D.Kaziliūno, brangiausiai kainavęs eksponatas – magnolinių šeimos šiltųjų kraštų dekoratyvinis medis margalapis tulpmedis. Už jį paklojo net 250 eurų, pirkinys prigijo, bet ilgainiui neišgyveno.
Užtat kuo puikiausiai lapoja gelsvažiedis tulpmedis, pavasarį apsipilantis įspūdingo grožio ir dydžio žiedais.
Paklausus apie rečiausius augalus, vyras taria mums negirdėtus vardus: nevusija ir neilija. Rodo į ne itin išvaizdžius krūmelius.
Iš Šiaurės Amerikos kilusios geltonosios pušies ypatumas – net 30 centimetrų ilgio spygliai, joks mūsų šalyje augantis medis tokių neturi. O platanas, išsiskiriantis dėmėtu kamieno grožiu, dar pakankamai jaunas, nestorą stiebą dengia žievė ir dėmių beveik nesimato.
Užtat iš pietinių kraštų pargabenta vyšnia keri medienos paviršiaus spalva, kamienas sodrios vario spalvos.
Vyras pasakoja, kad amūrinis kamštenis nėra labai retas, yra kas jį turi dendrologinėse kolekcijose. Taip pat ir šermukšniai – švedinis, miltuotas, grūstinis. Šie šiemet nustebino kitkuo – stovi visai be uogų. Laukinė sedula irgi vos kelias uogas užmezgė.
„Savam parke grybus kibirais rinkdavom, o šiemet niekas nedygsta“, – tarsi pasiskundžia šeimininkė.
Tenka saugoti nuo per greito išplitimo
Šeimininkai prašo atspėti, kas tas karpytalapis gražuolis. Nei iš pirmo, nei iš penkto karto nepataikau, ogi vienas iš lazdyno rūšių. Kad tikrai taip, rodo po lapu kekę riešutų.
Juodalksnis, kurio lapai tarsi spygliai. Baltalksnis, margalapis skirpstas, kamštinis skirpstas, klevas, kuris ūgtelėjęs dėl ypatingų lapų atrodys visai baltas, krūminis smulkiažiedis kaštonas, žagrenio rūšis, vadinama geiša, veimutinė pušis ir begalė vis kitokių jos giminaičių, besiskiriančių spalva, spyglių ilgiu ir kankorėžių dydžiu.
Vienos jų vaisiai lyg dirbtinio intelekto sugeneruotas paveikslėlis, ko tikrovėje nebūna: sodriai tamsiai žali, paviršius lyg žvynai, o dydis kaip pusantro delno.
Saulės nutviekstoj proskynoj siūruoja dviejų krepšininkų aukščio miskantų pusseserės drambliažolės.
Šakom susipynę triskiautis ir paprastasis putinas apsipylę uogom. Iš akies nepasakytum, kad medžiai skirtingi, kur kuris pasu-fleruoja paukščiai. Triskiaučio uogos saldžios, tai šakos sparnuočių nutūptos, paprastojo karčios, anų visai nelesa.
Šalia beveik keturmetrinių nendrių tankiai sužėlusi sakalininė rūgtis, ji sudaro lyg palapinę. Žolinis augalas labai vislus ir greit plinta, apkečia kitus augalus.
„Tvarkom, neduodam pernelyg plėstis ir išplisti, ji mažiau agresyvi nei invazinė japoninė rūgtis“, – paaiškina moteris.
Nesodina tik dėl naudos
D.Kaziliūnas pakelia nuo žemės sudžiūvusius japoninio puošmedžio lapus ir patrina tarp pirštų. Pasklinda ryškus karamelės kvapas. Švieži lapai taip nekvepia, o iš sudžiūvusių galima virti arbatą.
Ailantas mūsų šalyje neturėtų augti, jis iš Kinijos, 7-osios klimatinės zonos, o Lietuva yra 5-ojoje, gerokai šaltesnėje, betgi Grudžiuose auga.
Cefalotaksui, kukmedžio pusbroliui, Pasvalio krašto dirva patinka.
Klausiu, kuo įdomi milžinišką kupolą iš lapijos susiformavusi gledičija, ką ji daro, gal gražiai žydi, gal vaisius gardžius mezga?
„Ką daro? Auga!“ – kvatoja pašnekovas. Ir priduria, jog nė vieno medžio nesodina dėl materialios naudos.
Tiesa, iš kai kurių yra ir naudos: tam tikrų rūšių pušų kankorėžiuose yra gardžių riešutėlių, iš lazdynų irgi sočiai riešutų būna, valgomas uogas nuo krūmų šeimininkai irgi susirenka.
Pupinių genčiai atstovaujančios gledičijos, kaip ir visų parke esančių medžių funkcija – būti kolekcijos dalimi.
Kriaušės vaisių neveda
Tie naudingieji irgi reti: mažai kieno auginamos sedulos, sunokstančios rudenį, kepami ir žali valgomi kaštainiai, šliandros, kurių maži obuolėliai valgomi tik gerokai šalnos pakąsti.
Kai kas parke įkurdinta grynai dėl naudos – tai antys bėgikės, vaikštančios stačios lyg buteliai. Jos – pagrindinė kovos priemonė su didžiuliais invaziniais šliužais.
Ne visi sodyboje esantys vaismedžiai auginami dėl vaisių, jie irgi kolekcijos dalis, pavyzdžiui, laukinė gluosnialapė kriaušė. Kitai kriaušei šeimininkai leidžia būti atrama laukiniam japoniniam vynmedžiui, kerojančiam grynai dėl grožio. Rudenį jo lapai būna ryškiai raudoni.
Šeimininkas rodo dar vieną retenybę – uoginę obelį, jos į kekeles sulipę obuolėliai vos nago dydžio. Medis išskirtinis savo amžiumi, Kaziliūnai spėja, jog gali būti sodinta dar carinės imperijos laikais, kai buvo statomas ir namas.
Namas su visa istorija
„Mūsų troboje caro laikais buvo valsčius, tarpukariu – Kyburių kaimo mokykla, vienu metu net septynmetė“, – pasakoja šeimininkė.
Kai mokyklą uždarė, čia įkėlė gyventojus, vėliau namą leido išsipirkti.
Sukūrę šeimą Kaziliūnai gyveno Vaškuose, bet iš karto ėmė dairytis kuo nuošalesnio vienkiemio. Norėjo, kad būtų geras privažiavimas, elektra, šulinys, o tokio neaptiko.
Pro Grudžių viensėdį buvo ne kartą važiavę į savo mišką, matė, kad jame gyvena žmonės. Kai tik prieš 25 metus atsirado skelbimas, kad sodyba parduodama, ją iš karto nusipirko.
Rąstinis, antrą šimtą metų skaičiuojantis namas nė iš tolo nebuvo panašus į dabartinį. Saldainiuku jį pavertė statybos darbus išmanantis D.Kaziliūnas, daug talkino sūnūs.
Nagingas vyras net ir baldus pats padarė, židinį sumūrijo, žmona sienas dekoravo.
Visą kambario ilgį užimantis stalas tik mums atrodo didelis.
„Kai suvažiuoja visi vaikai su antrom pusėm bei anūkai, vos išsitenkam“, – šypsosi gausios šeimos tėvai.
Moteriai šis stalas ypač brangus – juk padarytas iš jos gimtinės ąžuolo.
Galvoja apie kolekcijos ateitį
Kaziliūnų gyvoji kolekcija mažai kam žinoma, nes patys šeimininkai jos nereklamuoja. Kai atvažiuoja pažįstami, mielai įdomiąją augaliją aprodo ir besidomintiems apie ją pasakoja.
Svetimų grupės čia lankėsi tik porą kartų: dvi skirtingų mokyklų mokytojos buvo atvežusios savo mokinius.
D.Kaziliūnas jau ima galvoti apie savo parko ateitį – kas bus, kai su amžiumi nebeliks jėgų viską prižiūrėti? Būtų baisu, jei sodyba patektų į svetimas rankas ir nauji šeimininkai medžių kolekciją iškirstų.
„Dėjau viltis į vaikus, gal kam parūps, gal kas grįš gyventi į tėvų namus, bet, ko gero, taip ne-
bus“, – sako vyras ir vardija atžalų užsiėmimus.
Vyriausioji Ieva su šeima sostinėje dirba informatikos ir matematikos mokytoja. Gabrielė – pradinukų mokytoja Panevėžyje, ten ir Jonas vaikus moko muzikos, o Rokas dirba informacinių technologijų specialistu. Kaune įsitvirtinęs Simonas turi garso įrašų studiją, Benediktas arčiausiai likęs – kulinaras Biržuose. Jaunėlis Antanas dar nežinia kokiu keliu pasuks.
„Kreipsiuosi į dendrologų draugiją, gal ką patars“, – viliasi nuostabiojo parko šeimininkas.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Antrą šimtmetį bebaigiančią trobą šeimininkas su sūnumis suremontavo neatpažįstamai, joje yra visi miesto patogumai.
2. Įgyvendindamas savo svajonę užauginti dendrologinį rinkinį D.Kaziliūnas į tą reikalą įtraukė ir žmoną, dabar ji apie parko augaliją išmano daug, talkina prižiūrint.
3. Parke visi augalai dera vienas prie kito, kartu pabrėždami šalia augančiųjų grožį.
4. Geltonosios pušies spygliai net 30 centimetrų, o kankorėžiai – dviejų delnų ilgio.
5. Šis gražuolis kankorėžis pilnas riešutėlių.
6. Kaštainis gardus ir žalias, ir keptas.
7. Antys bėgikės parką saugo nuo invazinių šliužų, radę iš karto sulesa.
8. Akmeninę svetainės sieną ir židinį D.Kaziliūnas pats sumūrijo, žiemą jis gerai namus įšildo.
9. Baro stalą ir aukštas kėdes D.Kaziliūnas sumeistravo iš ąžuolo lentų.
10. Išsiplėtusiam gražuoliui žagreniui specialiai palikta daug erdvės.
11. Kaziliūnai vienas be kito kojos nežengia, net tuose pačiuose folkloro kolektyvuose šoka bei dainuoja.
12. Šilumamėgei metasekvojai vieta prie pat namo patiko, kasmet ji stiebiasi vis aukščiau.
13. Iš pietinių kraštų parvežtos vyšnios kamienas yra išskirtinės ryškios vario spalvos.
14. Kupolą iš lapijos suformavusi gledičija panaši į gyvą palapinę.
A.Švelnos nuotraukos
