Kaimyno nepasirinksi. Šalia ko gyvent iškrenta likimo korta, su tuo ir privalai apsiprasti.
Štai daugiabutyje priešais ilgus metus gyveno kanarėlių mylėtoja. Lyg ir nieko blogo? Bet kai per kelerius metus trijų kambarių valdas moteriškė pavertė dvokiančiu ir nebepakeliamas treles leidžiančiu zoologijos sodu, kaimynams teko tik melstis, kad senutė greičiau į dausas iškeliautų.
Kitame name pensininkė laimę kūrė numylėtoms miauklėms. Tempė į butą jas iš visų pakampių, sergančias gydė ir popino. Kai kačių susidarė kelios dešimtys, kaimynai ėmė vis stipriau jausti smarvę, vaikai sirgti alergijom...
Dar kitiems bėda dėl viršuje gyvenančių paauglių leidžiamos muzikos, ne ką geriau, kai šeimos galva girtuoklis ir padauginęs siautėja, baldus laužo ir periodiškai baubia, jog visus išpjaus.
Dėl mano kaimynės visai kitoks galvosopis. Buvo lyg ir normali pensininkė, bet ėmė ir „pagedo“, taip sakant, kaži kas su galva atsitiko.
Vakar skambina į duris, rankose šūsnys pribraižytų popierių, žiūri iš padilbų ir sako, jog reikia rimtai pasišnekėti.
Įleidžiu, veduosi į virtuvę, mat vakarienę verdu, negaliu nuo puodų atsitraukti.
Senoji nustumia šonan pjaustymo lentelę su burokais, deda savo popierius, baksteli pirštu į kažkokius skaičius bei linijas ir sako, jog mes, darydami remontą, pavogėm dalį jos erdvės.
„Kaip pavogėm?“ – klausiu apstulbusi.
Senutė vikriai šlepsi į koridorių, ištiesia abi rankas į šalis ir sako: „Va , kaip pavogėt“. Suprask, štai kiek pas mus vietos, o jos koridorėlis tik šonu pasisukus praeinamas.
Juokiuosi. Kaipgi nesijuoksi. Aiškinu, kad išardėm visas senas sienines spintas ir jų sąskaita koridorius padidėjo. Jei pas ją išardytų, irgi erdviau būtų.
„Neee...“ – gudriai prisimerkusi tęsia senoji. Esą nieko mes neardėm, o tiesiog naktimis, tykiai ir slaptai, griovėm jos buto sieną ir lipdėm naują, per pusmetrį į jos valdas.
Čia jau nebeturiu ką sakyt. Stoviu sutrikusi.
O senoji sklaido savo atsineštus popierius ir aiškina, kad ji viską paskaičiavo, milimetrų tikslumu išmatavo, kiek savo butą jos sąskaita pasididinom.
Siūlau arbatos, siūlau ką tik iškeptų kotletų su raugintais kopūstais. Nepadeda. Kaimynė vėl gudriai prisimerkia ir taria: „Neišdegs. Man dantų neužkalbėsi. Aš jau visoms instancijoms skundus išsiunčiau. Tuoj atvažiuos jūsų tikrinti ir lieps sieną atstatyt kur buvus.“ Tada susirenka popierius ir gana taikiai iššlepsi namo.
Vakare su šeima pasijuokiam, pavartom akis, bet po kelių dienų iš tiesų pasirodo tikrintojai iš statybų inspekcijos. Peržiūri buto planus, kumščiais pastuksena sieną.
Kitą savaitę vidury nakties iš lovų išverčia policija: tikrina kaimynės pranešimą, jog iš mūsų buto veržiasi nuodingos dujos. Po dienos kitos atvyksta deratizatorių komanda su įranga, esą gautas ir apmokėtas užsakymas nuodyti graužikus. Tada vėl naktinis pareigūnų vizitas dėl esą iš mūsų buto sklindančio triukšmo, sako, privalo reaguoti ir patikrinti.
Ir taip kas savaitę vis siurprizas, pareigūnai ar kokie nors tikrintojai. Jie mus užjaučia, bet skėsčioja rankomis, nieko negali padaryti, tiesiog reaguoja į skundus.
Kaimynė sliūkina pasieniais nunarinusi galvą, bet prasilenkiant būtinai ištaria ką nors pavogto ploto tema.
Visa šeima rimtai svarstom galimybę persikraustyti kur nors kitur. Bet... Butą gali parduoti ir nusipirkti, bet kas garantuos, kad gausim sveiko proto kaimynus?