Vietoj valgio krovė akmenis
Krekenavoje gyvenančios 80-metės Janinos Bartaševičienės namai išpuošti gausybe akmenų, kriauklių ir jūržolių, parsivežtų iš svečių šalių.
Iš tų gamtos medžiagų moteris kuria paveikslus, gražina interjerą ir aplinką.
Užmetusi akį į bet kurią kriauklę moteris gali papasakoti, prie kurios jūros ar vandenyno ji rasta, nuo kokio kalno akmenėlis parsigabentas.
„Ką tik grįžau iš Maltos, pirmą kartą per daug metų iš kelionės nieko neparsivežiau, nes neradau tinkamų akmenų, ten pakrantės daugiausia uolėtos, atskilę gabalėliai aštrūs, vandens nenugludinti“, – ir pati stebisi tokia nevykusia kelione.
O štai kai viešėjo pas dukterį Norvegijoje, namo ją išlydėdami giminaičiai kelionei pridėjo užkandžių. Tik ji juos iš kuprinės tuojau pat išėmė ir prisigrūdo akmenų.
Norvegijoje gyvenanti sūnaus šeima, į Lietuvą važiuodama automobiliu, būtinai atveža akmenų.
Moters dirbiniai labai patrauklūs – ji juk profesionalė. Jaunystėje baigė drabužių dizaino studijas, tik gyvenimas nukreipė kita, visai ne meniška vaga.
Laiptai su akmenų mozaikom
J.Bartaševičienės raudonplytis namas stovi Krekenavos pakraštyje, visai netoli Nevėžio.
Kieme žaidžia trimetė anūkė Milda, čia ji vieši su mama Ramute, jau 11 metų su šeima gyvenančia Norvegijoje. Mažoji dvikalbė, puikiai čiauška lietuviškai ir norvegiškai.
Kita duktė Marija, su kuria krekenavietė dažniausiai ir keliauja, gyvena Vilniuje, o sūnaus šeima taip pat seniai įsikūrusi Norvegijoje.
Nereikia nė įeiti į namą, kad pamatytume J.Bartaševičienės kūrinius: cementinė sienelė ties įvaža į pusrūsyje esantį garažą paversta ilgutėliu paveikslu – matyti medžiai, gėlės ir iš akmenų sudėlioti žmogeliukai.
Kiekviena į namą vedančių laiptų pakopa – irgi tarsi senovinė mozaika.
Kol mama sandėlyje ieško paveikslų, Ramutė tarsteli, kad prieš kelerius metus čia atostogaudama irgi prie motinos kūrybos prisidėjo – padėjo akmenų ornamentais dekoruoti ką tik pastatytą krosnį.
Drabužių dizainerė dirbo bibliotekoje
Žengę į vidų atsiduriame verandoje. Jos lubos sudėliotos iš gausybės džiovintų nendrių, lapų, smilgų, jūržolių, džiovintų rožių. Dar lubos puoštos kankorėžiais, sudžiūvusiom kukurūzų burbuolėm, keistai išsirangiusiomis šakelėmis, moliniais varpeliais ir gausybe kitokių keistų smulkmenų.
Durų į kambarius staktos apdėliotos kriauklių ornamentais, o ties angomis kabo iš molio figūrėlių suverti karuliai.
Krosnis įspūdinga dydžiu ir išvaizda. Priekinė jos dalis, kurioje yra anga pakurai ir ertmė kepti maistui, atsukta į virtuvę, o kita dalis pūpso jau svetainėje.
Vietoj koklių trys krosnies sienos dekoruotos iš akmenų sudėliotais ornamentais, įmaišyta ir molinių detalių.
„Ji pastatyta pagal mano projektą, meistras tik maišė košę ir dėjo plytas, o aš pagal brėžinį nurodinėjau, kokia turi būti konstrukcija“, – nustebina šeimininkė.
Ištekėjusi ji iš sostinės grįžo į gimtinę šalia Krekenavos – Naujarodžių kaiman. Iki pat pensijos dirbo bibliotekininke.
Namą, kuriame dabar gyvena, su vyru pasistatė seniai, bet jame negyveno, vis laukė, gal kuris iš trijų vaikų jame įsikurs.
Net pasišaipydavo, kad su vyrais žvejoti nesiveržia
„Gyvenome Naujarodžiuose, senutėliame tėvų name, su vyru ūkininkavome, jokioms kūryboms laiko nebuvo“, – sako pašnekovė.
Prieš 10 metų mirus vyrui ji nusprendė kraustytis į Krekenavą, nes vienai buvo sudėtinga rūpintis senutėle kaimiška troba, jai verkiant reikėjo remonto.
„Gyvenau viena, tad atsirado laisvo laiko. Buvau susižavėjusi skiautiniais, kurį laiką juos siuvau“, – pasakoja.
Kai tas užsiėmimas atsibodo, iš visokių kraštų parsivežti akmenukai ir kriauklės pradėjo virsti paveikslais.
„Su vyru irgi labai daug keliavom. Kol vaikai buvo maži, palikdavom juos mamai“, – toliau pasakoja.
Mama žentui priekaištaudavo, kad leidžia žmonai po pasaulį duotis. Vyras, skėstelėjęs rankomis, tardavo, kad ji jos motina, tai ji ir tedraudžia.
„Būdavo, išvažiuoja vyrai žvejoti, o kaime iš manęs šaiposi – kaipgi aš kartu su jais neišvykau“, – prisimena patyčias.
Tremtinio statyta krosnis pati geriausia
J.Bartaševičienė pasakoja didžiosios krosnies istoriją. Šitame name buvo įvestas centrinis šildymas, kuro krosnis stovėjo rūsyje.
„Po visu namu yra didžiulė salė – kur aš aplakstysiu viską, kai šildymo sezonas. Krosnį pakrauti reikėdavo ne kartą per parą“, – pasakoja.
Nusprendė čia pasistatyti tokią krosnį, kokia buvo pamūryta jų senajame kaimo name.
Tą krosnį statė tremtyje Sibire buvęs vyras. Padarė tokią konstrukciją, kad kartą pakūrus šiluma laikėsi dvi paras.
Kai tėvų name tą krosnį mūrijo, ji buvo jauna, bet kažkodėl labai domėjosi, ką meistras dirba, tad viską braižėsi sąsiuvinyje. Prieš dešimtmetį, kai iš senų namų išsikraustė ir juos griovė, J.Bartaševičienė stebėjo, kaip ardo daug metų tarnavusią krosnį, ir vėl šį bei tą užrašuose žymėjosi. Dabar tie brėžiniai pravertė.
Ieškant krosnių statytojo iškilo problema, mat šiuolaikiniai meistrai nesutiko, kad moteris jiems vadovautų, norėjo mūryti pagal savo metodus. Galiausiai pavyko rasti nepriekabų pagalbininką, sutikusį daryti taip, kaip šeimininkė liepė.
„Krosnis veikia puikiai“, – moteris džiaugiasi, kad jos užsispyrimas pasiteisino.
Austres išsigriebė iš jūros
Peržiūrim krūvą šeimininkės atneštų paveikslų.
„Tos austrės iš Venecijos, net koją persidūriau, kol iš jūros išgriebiau, jas ten, matyt, kažkoks restoranas išmetė“, – pasakoja.
Ornamentu suklijuotos midijos iš Norvegijos – jomis apaugę pakrančių akmenys.
Lankydamasi Izraelyje gausybę mažų kriauklyčių prisirinko Galilėjos jūros pakrantėse. Jų rinkti keldavosi labai anksti, kol nėra poilsiautojų ir nevargina karščiai.
Grįžtant namo oro uosto muitinėje ją tikrino atidžiau nei kitus keleivius, užkliuvo tos kriauklytės. Muitininkai iškilojo kiekvieną kriauklę, klausinėjo, iš kokios jos vietos, ar pati rinko, ar kas davė?
Moteris dar vežėsi akmenukų iš Jordanijos upės, šventintų žvakių iš bažnyčios ir atvirukų religine tematika, įsigytų pas suvenyrų prekeivius Alyvų kalne. Tie daiktai muitininkų nesudomino. Galop praleido.
Turistaudama Egipte gražius akmenėlius traukė iš Raudonosios jūros, bet skrendant namo priėjusi oro uosto patikrą skubiai juos iš kišenių išmetė, mat pamatė užrašą, jog akmenis ir kriaukles iš Egipto išvežti draudžiama, už tai gresia baudos.
Su patikros pareigūnais turėjo reikalų ir skrisdama iš Norvegijos. Tą kartą buvo prisirinkusi jūržolių. Peršvietus bagažą lietuvei liepė išpakuoti žolių maišą. Pareigūnai jas čiupinėjo, uostė ir baisiai juokėsi, kai suprato, ką keliautoja vežasi.
Krekenavietė prisiminė ir seną nuotykį su muitininkais sovietmečiu. Tada iš Lenkijos vežėsi žvakę, ant kurios buvo užklijuotas paveikslėlis su Marijos atvaizdu. Iškratę bagažą muitininkai ją atėmė, nes tuo metu buvo draudžiama iš užsienio vežtis daiktus su religine atributika.
Kai bus sena, žiūrės į rūką
Šeimininkė veda prie upės pusėn atsuktos namo dalies. Ten ji pasistatė senovinį Italijos kiemelių puošybos elementus primenantį krėslą. Jį suformavo iš cemento, atloše nulipdė vynuogių kekes, priešais pastatytą stalelį apklijavo mozaika iš keraminių plytelių.
„Kai būsiu sena ir nebepajėgsiu užlipti į terasą, sėdėsiu čia, klausysiuos lakštingalų ir grožėsiuosi nuo upės kylančiu rūku“, – paaiškina krėslo paskirtį.
Paklausta, ar neliūdna, kad dukters ir sūnaus šeimos gyvena toli, kad trys anūkai auga Norvegijoje ir su močiute matosi retai, pašnekovė purto galvą.
Liūdesiui nėra laiko – ji nuolat užimta, turi begalę veiklų.
„Lankau linijinius šokius, bažnyčios chorą, žiemą einu į trečiojo amžiaus universiteto paskaitas, tad net ir kūrybai laiko pritrūksta“, – juokiasi energingoji pašnekovė.
Šiemet grįžusi iš Maltos dukrai tarė, kad ši kelionė paskutinė, daugiau niekur nebeskris.
Bet vis tiek suabejoja
„Pernai Sakartvele ištisai laipiojom po kalnus. Dabar Maltoje kasdien nueidavom po 13–18 kilometrų, į kalną man jau buvo sunkoka lipti, su jaunimu nebespėju“, – šypsodamasi tikina.
Bet matyti, kad ir pati pašnekovė abejoja, kad jau sėdės namie.
Duktė, žinodama mamos charakterį, ateičiai pasiūlė dar išbandyti žygį Šv. Jokūbo keliu Ispanijoje. Ji pati per 6 savaites tuo maršrutu yra įveikusi 800 kilometrų.
„Hmm, yra toks variantas, kai senukai eina 100 kilometrų turėdami tikslą nebegrįžti, iškeliauti Anapilin. Tam tikrai organizacijai įneša pinigus, ji nuperka kryžių, pakeliui mirusius senukus kremuoja ir palaidoja. Bet aš pasakiau ne, į tokią kelionę neisiu“, – juokiasi pašnekovė.
Idėja nueiti Šv. Jokūbo kelio atkarpą ir grįžti sveikai gyvai namo krekenavietę visgi užkabino. Atsisveikinant ji tarė, kad gal ir įmanoma būtų leistis į tą žygį, juk per dieną iki nakvynės vietos tereikia nueiti tik 25 kilometrus.
Argi čia daug?
Prierašai po nuotraukomis:
1. 2. Į kambarį atsuktą visą namą šildančios krosnies dalį J.Bartaševičienė dekoravo ornamentais, sudėliotais iš keraminių plytelių nuolaužų. Virtuvėje krosnį puošia iš molio nulipdytos detalės ir laukų akmenys.
3. Iš kelionėse prisirinktų akmenėlių moteris sukūrė paveikslą net ant garažo pamato.
4. Į ilgus metus tuščią stovėjusį namą J.Bartaševičienė persikraustė po vyro mirties ir viena pati ėmė jį visokeriopai gražinti.
5. Norvegijoje su šeima gyvenanti duktė R.Bartaševičiūtė šią ąvasarą atostogauja Krekenavoje pas mamą.
6. Koliažams praverčia ir svečiose šalyse rastos gražios paukščių plunksnos.
7. Į upę atsuktoje namo pusėje J.Bartaševičienė nusilipdė vynuogių kekėmis puoštą krėslą.
8-12. Keliaujant rastos kriauklės, akmenėliai, plunksnos, šakelės, odos atraižos parvykus namo iš lėto virsta dekoratyviais paveikslais, jų namuose jau prikaupta ne viena dešimtis.
A.Švelnos nuotraukos
