Dabar bandau modeliuoti, ką turėjau tuo metu pagalvoti, jeigu kas būtų pasakęs, kad šią mūsų valstybei svarbią dieną po 30 metų sutiksiu žvelgdamas į tuščią Nepriklausomybės aikštę prie Seimo, o man bus rekomenduojama bendrauti su žmonėmis tik per atstumą, gal dar telefonu, ir vengti gyvo kontakto su žmonėmis.
Man bus leista tik uždegti žvakelę ant palangės.
Būčiau sakęs, kad mus kažkas tikriausiai okupavo ir todėl riboja mūsų teisę bendrauti ir minėti šią dieną.
Prieš daugiau nei savaitę mano kaimynas Seimo posėdžių salėje susirgo koronavirusu, o man nustatė žemos rizikos kontaktą su sergančiuoju. Manęs neizoliavo, dirbti galiu, tačiau rekomendavo vengti artimesnių kontaktų. Todėl ir jaučiuosi šią dieną lyg būčiau pusiau uždarytas ir galėdamas tik Seimo viešbutyje ant palangės uždegti žvakelę. Vienas.
Ši pandemija – dar vienas sunkus išbandymas. Ar pasirengę, ar jau išmokome dabar pasiaukoti dėl vyresnių ar šiaip lėtinių ligų turinčių žmonių? Reikia labai nedaug – pabūti mėnesį kitą be mums jau įprasto nerūpestingo gyvenimo.
Per tuos 30 metų sukūrėme tikrą stebuklą, valstybė žengė tokį didelį žingsnį į priekį, kad pradedu realiai suvokti, jog atgal nebegrįšime. Ir kai pažvelgiu į Baltarusiją, vėl pagalvoju – oi, kiek dar jums teks pakelti išbandymų! Laisvė jums tik sudarys galimybę rinktis, o pagundų sustoti bus tikrai labai daug.
Buvusieji tą naktį parlamente nesame didvyriai, nes tie įvykiai mus gal tik užgrūdino, leido greičiau subręsti. Didvyriai tie, kurie žuvo ar buvo suluošinti. Jiems reikia nusilenkti. Iki žemės. Jų auka padėjo sukurti stebuklą, į kurį iki šiol su pagarba žvelgia kitų valstybių žmonės.
Pamenu tos nakties jausmą, kai per vietos radiją pranešinėjo, kad jau atvažiuoja tankai prie parlamento, vėliau – ne, pravažiavo, dar vėliau pranešimai apie žuvusiuosius. Ir mums tuomet labai norėjosi šokti su savo metaliniais strypais pro langą ir bėgti ten, kur tankai žmones traiško ir kur šaudo. Nors persiplėšk!
Tą naktį pirmame aukšte esančiame poste buvau su savo broliu Kazimieru. Jis – buvęs desantininkas, bet tai nebūtų tapę kokiu nors privalumu, jeigu mus būtų puolęs sovietinis būrys „Alfa“. Parlamento gynėjai turėjo tik keletą automatų, o didžioji dauguma buvome apsiginklavę tik drąsa.
Dar labai stipriai širdis virpino prie pagrindinio įėjimo ant aukštų metalinių vartų užsikorę žmonės, mojuojantys, šaukiantys „Laikykitės, už Lietuvą!“, ir mėtantys mums cigaretes. Tiesą sakant, tai niekuomet nerūkiau, bet ką ten aiškinti…
Nesu senas bambeklis, nuolat priekaištaujantis jaunimui, esą jis nedėmesingas, nebesupranta, kas tuo metu įvyko, esą turėtume visi kartu tik liūdėti. O juk būtent tų dienų įvykiai ir nulėmė, kad realiai gimė ir pradėjo augti išsilaisvinusi mūsų valstybė.
Manau, kad mūsų reikalas apie tuos įvykius kalbėti, juos prisiminti ir kitiems priminti, o jaunimas jau budi. Nuolat budi. Ir tai daro kuo puikiausiai. Jeigu reiks, jie tikrai ateis.