Datoje – vienetai ir aštuonetai
Panevėžio rajone, Paįstrio seniūnijoje, ištuštėjusiame Paliukų kaime – vieno iš pirmųjų šalies profesionalių skulptorių Juozo Zikaro gimtinė.
Lankytojus pasitinka tvorelė iš šakų, senovinė troba nendriniu stogu, rūtos darželyje ir J.Zikaro portretas su besikartojančiais vienetu ir aštuonetu gimimo datoje – 1881 11 18.
Šiemet nuo skulptoriaus gimimo – lygiai 140 metų, todėl šie metai paskelbti J.Zikaro metais.
Memorialinis muziejus priklauso Paįstrio kultūros centrui, juo rūpinasi bei svečių laukia Virginijus Kiršgalvis.
Bet buvo ir toks laikas, kai namelis niekam nepriklausė, o nuo sunykimo jį gelbėjo kraštiečių draugija „Ąžuolas“. Jam vadovavo žinomas panevėžietis gydytojas Petras Knizikevičius.
J.Zikaro gimtoji troba maždaug prieš tris dešimtmečius buvo tapusi niekieno, kai jos atsisakė Panevėžio kraštotyros muziejus. Motyvas – Paliukai yra Panevėžio rajone, o ne mieste.
Į stogą įsisuko kiaunės
Viena iš kraštiečių draugijos narių Stasė Mikeliūnienė prisiminė, kaip jie gelbėjo namelio stogą.
Kiauras stogas – žūtis statiniui. Kraštiečiai ryžosi perkloti šiaudus.
„Kolūkis davė visą lauką su rugiais. Patys juos pjovėme ir blaškėme – daužėme, kad išbyrėtų grūdai“, – pasakojo panevėžietė.
Bet kiekvienas darbas reikalauja žinių ir įgūdžių. Kad ir kaip entuziastai stengėsi, varpose dalis grūdų liko. O šie netrukus primasino kiaunes. Šios veltėdės įsisuko į namelio stogo šiaudus.
„Iš Niujorko atvyko Zikaro marti Aldona Zikarienė. Kaip tik lijo. Įėjome į trobą, o vanduo per sienas bliaukia. Viešnia ėmė verkti – kas gi su nameliu bus?“ – prisiminė S.Mikeliūnienė.
Šiaudus pakeitė nendrėmis
Skulptoriaus marti sutiko duoti lėšų, kad tik kraštiečiai sutvarkytų trobos stogą. Kraštotyros muziejus surado darbininkus.
P.Knizikevičius prisiminė, kad restauratoriai atvyko iš Biržų. Šįkart jie stogą uždengė nendrėmis.
Specialistai pakeitė ir kelis sienojus. Kitus, pradėtus graužti kinivarpų, sutvarkė.
„Prieš perduodami Zikaro namą Kultūros centrui viršuje pritvirtinome skardinius lovius, nes vėjas buvo bepradedąs ir nendres nešioti“, – kalbėjo P.Knizikevičius.
S.Mikeliūnienė labai apgailestavo, kad nendrėmis uždengto stogo J.Zikaro marti nebepamatė, nes mirė.
Jos dukra parašė panevėžietei laišką, kad mamai labai rūpėjo, ar namelis Paliukų kaime bus sutvarkytas ir išsaugotas.
Dokumentuose išvis neegzistavo
„Vertinant finansiškai namelis nėra vertingas. Bet jis neįkainojamas, nes liudija apie Zikaro vaikystę bei tą laiką, kai jame gyveno grįžęs iš Peterburgo su šeima“, – kalbėjo P.Knizikevičius.
Jis sakė, kad namelis buvo niekieno apie 5 metus. Be to, jis buvo ir neinventorizuotas, dokumentuose neegzistuojantis. Perimti namelio rajono valdžia nesiskubino.
P.Knizikevičius pritarė, kad ne nuo pareigų priklauso, ar kultūra, paveldas, istorijos išsaugojimas nuoširdžiai rūpės.
Yra tokių žmonių, kuriems J.Zikaras ir jo palikimas buvo tikrai svarbūs.
Pašnekovas galvoje turėjo ne tik „Ąžuolo“ narius, bet ir buvusį kolūkio pirmininką Benediktą Strišką. Jo dėka beveik sugriuvęs J.Zikaro namelis buvo atstatytas, išasfaltuotas kelias iki Paliukų, sutvarkytos kapinės.
Nameliu visuomet rūpinosi ir kraštotyrininkas, muziejininkas žygeivis Bronius Mažylis su broliu Viktoru.
Traukia J.Zikaro aura
V.Kiršgalvis pasakojo, kad su J.Zikaro palikuonimis susirašinėjantis B.Mažylis jų prašymu netoli namų pasodino kelis ąžuoliukus.
„Kartą žiūriu – berželį atvelka!“ – šypsojosi.
B.Mažylis jį pasodino vietoj uosio, nes ūkininkai šį nudaigojo chemikalais purkšdami savo laukus.
Kaip atrodė kiemas J.Zikaro laikais, sudėtinga pasakyti, nes kokybiškų nuotraukų nelikę. Aišku, kad šeima gyveno viename trobos gale, per vidurį buvo sandėliukas, kitame gale – tvartelis.
Gyvulius išleisdavo į diendaržį.
„Kaune esančio muziejaus darbuotojai apie Zikarą žino kone viską, ką įmanoma žinoti, nes Rasa Ruibienė kelerius metus bendravo su skulptoriaus dukra. Bet jie atvažiuoja pas mus pabūti šioje auroje ir labai stebisi, kad darželyje žaliuoja rūtos. O kur berasi rūtų?“ – klausė V.Kiršgalvis.
Gali būti, kad rūtos – dar nuo J.Zikaro laikų – keičiasi kaip žmonių kartos – vienos nunykdamos pasisėja, o pavasarį ir vėl sudygsta.
Kodėl tokios žemos lubos?
O kaip reaguoja į muziejų atvykstantys vaikai, kas juos nustebina? Kokie būna pirmieji žodžiai?
„Vaikai labai nustemba: negi šeima gyveno be elektros? Ir be dujų? Ir kodėl tokios žemos lubos?“ – šypsojosi V.Kiršgalvis.
Vaikai suklūsta, kad nuo mažumės būsimasis skulptorius ėjo piemenauti. Tai atspindi ir kiemelyje stovinti Algirdo Varžinsko sukurta skulptūra – maišu apsigobęs piemenukas groja dūdele.
Ir vaikai susimąsto: negi tokiame skurde gali gimti ir išaugti net už šalies garsus talentas?
Atsakymas – akivaizdu, kad gali. Vargą patyręs skulptorius visą gyvenimą buvo šalies patriotas.
Iš septynių vaikų vienintelis išgyvenęs J.Zikaras sukūrė „Laisvę“ ir „Knygnešį“ – kaip duoklę šaliai ir laisvei, o motinai – „Motinystę“, žymių žmonių bareljefus, „Atlantus“, lietuviškų litų monetas.
Peterburgo dailės akademiją baigęs sidabro medaliu, jis galėjo išvykti gyventi į Vakarų Europą, bet grįžo į Paliukus ir čia gyveno, kol pasistatė namą Panevėžyje.
„Mažas, tik akys žaižaruoja“
V.Kiršgalvis sakė paaiškinantis jauniesiems lankytojams, kad žemą trobą lengviau prikūrenti, o ir žmonės buvo kur kas žemesnio ūgio.
Juk ne veltui pasakojama, kad būsimoji žmona – Anelė Tūbelytė – toli gražu ne iš karto J.Zikaru susižavėjo.
„Mažas, pradėjęs plikti, tik akys žaižaruoja“, – toks buvo jos pirmasis įspūdis.
Užtat geriau pažinusi ir įsimylėjusi, ji dėl šio vyro atsisakė net tėvų išlaikymo.
Tuo metu visiškas beturtis J.Zikaras uošviams, ministro pirmininko Juozo Tūbelio giminaičiams, visai nepatiko ir jie dukrai iškėlė sąlygą: „Tekėk, jei nori, bet pati manykis, kaip pragyvensi.“
Ištekėjusi A.Zikarienė laikydavo visus keturis namų kampus ir netgi eidavo paimti vyro uždarbio. Mat geraširdis skulptorius savo atlygį išleisdavo žmones vaišindamas skanėstais, arbata.
Nebuvo kur akmens pramesti
J.Zikaru besididžiuojantis Paliukų kaimas tuštėja. Čia lankėmės prieš 6 metus, kalbėjomės su šalia gyvenusiu skulptoriumi Stanislovu Buziliausku ir Albinu Samuoliu.
Per šį laiką abu vyrai iškeliavo į anapilį.
S.Buziliauskas tuomet pasidžiaugė prie skulptoriaus įamžinimo taip pat prisidėjęs savo darbu – išdrožęs jam skirtą rūpintojėlį.
Iš akmens, medžio, gipso, betono skulptūras kūręs S.Buziliauskas skundėsi tik dėl vieno – ankančių akių. Jis sakė, kad močiutė yra pasakojusi apie Zikarų gyvenimą, bet dėl amžiaus ir sveikatos nebegalėjo nieko prisiminti.
O A.Samuolis pasakojo, kad vaikystėje Zikarų apgriuvusioje troboje basi žaisdavo karą. Tam pasigamindavo špagas ir vadinamąsias „parakinkas“, į kurias prikimšdavo sieros ir šaudydavo.
A.Samuolis pasakojo, kad kadaise kaime buvo daug trobų – stogas sulig stogu. Nebuvę galima net akmens pramesti.
Vyras tuomet prisiminė, kad gyventojus iškėlė melioracija, liko tik kelios trobos palei kelią. O Zikarų namuose kurį laiką gyveno kitos šeimos, kol namas ėmė griūti. Jį atstatinėjant vietiniai vaikai kabarodavosi pasieniais. A.Samuolis stebėjosi, kaip jie sprandų nenusisukiojo.
Prierašai po nuotraukomis:
1. S.Mikeliūnienė papasakojo, kaip su bičiuliais šiaudais dengė J.Zikaro namelio stogą.
2. Kraštiečiai organizuodavo talkas ir sutvarkydavo Paliukuose kiemelį.
3. Kauno muziejininkė R.Ruibienė – ypatinga viešnia, žinanti daugybę įdomių istorijų apie skulptoriaus gyvenimą.
4. J.Zikaro gimtinės kieme – susimąstęs rūpintojėlis.
5. Trobelėje, kurioje užaugo J.Zikaras, įrengtas muziejus.
6. Praviros durys į vidų kviečia visus, kam rūpi skulptoriaus gyvenimas ir kūryba.
7. V.Kiršgalvis pasakojo, kad mažiausieji lankytojai labai nustemba, negi įmanoma gyventi be elektros ir šildymo.
8. Rūtos sužaliuoja kiekvieną pavasarį.
9. A.Varžinsko sukurta piemenuko skulptūra – apie J.Zikaro vaikystę.
10. Iki muziejaus Paliukuose veda asfaltuotas kelias.
11. J.Zikaro trobelę iš viršaus slepia medžių žaluma.
12. B.Striškai ir P.Knizikevičiui visuomet rūpėjo išsaugoti skulptoriaus gimtinę.
A.Švelnos ir asmeninio albumo nuotr.
