1918–1940 m. laikotarpis – tai nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvavimo metai, pažymėti intensyviu politiniu, ekonominiu ir kultūriniu atgimimu. Tai buvo metas, kai jauna valstybė stiprėjo, kūrė savo institucijas, puoselėjo tautinės savimonės idealus ir siekė įsitvirtinti sudėtingoje geopolitinėje aplinkoje. Šiuo sudėtingu, tačiau valstybei pamatinį tvirtumą suteikusiu laikotarpiu išsiskyrė Rokiškio krašto kilmės politikai, teisininkai bei visuomenės veikėjai, kurių darbai ir sprendimai turėjo esminės įtakos valstybės raidai, o pavardės pelnytai įrašytos į Lietuvos istorijos puslapius.
Iškalbingi faktai liudija: per Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpį dirbo 21 Ministrų kabinetas ir net septyniems vadovavo iš Rokiškio krašto kilę politikai: J. Tūbelis, V. Mironas, A. Tumėnas, A. Merkys. Rokiškėnams per šį laikotarpį teko vadovauti net 21 ministerijai. Pavyzdžiui vien IV M. Sležiavičiaus vyriausybėje atskirų ministerijų vadovais išrinkti net 3 rokiškėnai: A. Merkys, J. Tūbelis, J. Paknys. Rokiškio krašte gimė ministrai J. Audėnas ir J. Jankevičius. Ne vienas jų Vilniaus konferencijos, Steigiamojo Seimo, kitų Seimų nariai, akademiniai darbuotojai.
Svarų pėdsaką šalies valstybingumo ir teisinės minties raidoje paliko ir Mykolas Romeris – konstitucinės teisės pradininkas, VDU rektorius, modernios valstybės teisinių pagrindų kūrėjas. Reikšmingas kraštiečių moterų indėlis: Elena Jackevičaitė – pirmoji moteris teisėja Baltijos šalyse ir viena pirmųjų Europoje, Liuda Purėnienė-Vienožinskaitė – pirmoji moteris advokatė Lietuvoje, Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvė, I–III Seimų narė. Ir tai toli ne galutinis sąrašas.
Šiemet minime 145-ąsias Mykolo Romerio, Antano Tumėno ir Vlado Mirono gimimo metines bei 135-ąsias Juozo Jankevičiaus gimimo metines. Jų gyvenimai, darbai ir palikimas – svarbi Lietuvos valstybės istorijos dalis.
Pirmasis pasakojimas apie prof. A. Tumėną (1880-1946) – teisininką, X Vyriausybės vadovą, teisingumo ministrą, trijų Seimų narį, 1922 m. Konstitucijos rengimo komisijos pirmininką.
Antanas Tumėnas: kelias iš Kurkliečių į Lietuvos istoriją
A.Tumėnas priklauso tai tautos kartai, kurie savo visuomeninę, politinę veiklą pradėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, laiką kuomet, pasinaudojus tarptautine padėtimi, galima buvo siekti Lietuvos nepriklausomybės. Valstybės atkūrimo našta – teisinių, ūkinių, kultūrinių pagrindų formavimas, įjungimas į nepriklausomų pasaulio valstybių šeimą, gulė ant nepatyrusių, bet tėvynę mylinčių, jaunosios kartos atstovų pečių.
Nuo vargo iki valstybės
Gimė A. 1880 m. pavasarį Kurkliečių kaime, Jūžintų valsčiuje (Rokiškio apskr.) neturtingų ūkininkų šeimoje. Tėvai pagal to meto papročius, norėjo, kad sūnus taptų kunigu, todėl septynerių menkutis, silpnos sveikatos mikčiojantis Antanukas buvo išvežtas pas gimines į Vilnių ir ruošiamas dvasinei tarnystei. Bet baigęs II berniukų gimnaziją, pasirinko ne dvasininko kelią, o architektūros studijas Varšuvos universitete, kurias dėl lėšų stygiaus, teko pamiršti ir grįžti namo, užsidirbti studijoms, mokant jaunuolius. Galų gale, 23-ejų A. Tumėnas pasirinko teisininko kelią, išvyko į Sankt Peterburgo universitetą. Dažnai teko grįžti į Vilnių, ruoštis egzaminams savarankiškai, rengiant jaunuolių grupes stoti į kunigų seminariją. Baigęs studijas, tapęs diplomuotu teisininku, dirbo Kaune, vėliau buvo paskirtas į Zarasus Kauno apygardos teismo prisiekusiuoju advokatu, Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti Centro komiteto įgaliotiniu. Caro laikais teisininkas A. Tumėnas pasirinko advokato darbą neatsitiktinai. Prof. V. Vaitiekūnas rašo: „lietuvis teisininkas, pasirinkęs kitą teismo, ne advokato darbą, Lietuvoje vietos gauti negalėjo tikėtis. /.../ prisirišimas prie gimtojo krašto, prie jo vargų, prie jo žmonių apsprendė, mokslą baigus, grįžti į savo mielus aukštaičius, į savo Lietuvą.“ Suprantama, kad advokato karjerai mikčiojimas svorio nepridėtų, bet šią kalbėjimo ydą jaunas advokatas pasiryžo ir, laikui bėgant, nugalėjo. Liko tik lėtas kalbėjimo tempas, kaip vėliau bendražygiai sakė, tai tapo „tumėniškumo simboliu“.
Zarasuose A. Tumėnas su gydytoju Domininku Bukontu, aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą. Jų iniciatyva Zarasų bažnyčioje buvo įvestos lietuviškos pamaldos, įkurta dramos, muzikos, dainų ir literatūros draugija, įkurta biblioteka, skaitykla. Prasidėjus vokiečių okupacijai, kaip ir daugelis, A. Tumėnas pasitraukė į Rusiją, apsistojo Pskove, vėliau Voroneže, kur buvo didelė lietuvių kolonija, ir kaip Komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti atstovas, patarinėjo teisės klausimais, rūpinosi gimnazijos jaunimu. Voroneže vedė pedagogo, visuomenės veikėjo Juozo Kairiūkščio dukrą, Janiną, kuri iki karo Marijampolės „Žiburėlio“ progimnazijoje dėstė užsienio kalbas. Šeimai persikėlus į Petrogradą, Tumėnas buvo paskirtas pabėgėlių ūkio reikalų vedėju, aktyviai dirbo lietuvių tremtinių atstovų seime, svarstė Lietuvos išlikimo, ateities klausimus. Jis buvo vienas aktyviausių Lietuvių krikščionių demokratų partijos kūrėjų, aiškiai pasisakančių už Lietuvos nepriklausomybę.
Po karo vėl grįžo į Zarasus, drauge su bičiuliu D. Bukontu įsteigė „Saulės“ progimnaziją, mokytojavo. 1918 m. gruodžio pradžioje atvyko gyventi į Rokiškį, buvo paskirtas nuovados taikos teisėju, bet neilgam, nes prasidėjus Nepriklausomybės kovoms, bolševikai Tumėną suėmė, ir kaip įkaitą, kalino Vilniaus, Dvinsko (Daugpilio), Smolensko kalėjimuose. Paleistas apsigyveno Kaune, ėjo Lietuvos Valstybės Teisingumo ministerijos Kalėjimų departamento direktoriaus pareigas, Aukštuosiuose kursuose dėstė Lietuvos Statuto teisę.
Širdimi ir darbu Lietuvai
1920 m. rinkimuose į Steigiamąjį Seimą A. Tumėnas krikščionių demokratų partijos sąraše buvo pirmas. Seime išrinktas Seniūnų sueigos, Redakcijos komisijos nariu ir pirmininku. Iš 6 asmenų sudarytame Mažajame Seime, parodytas pasitikėjimas ir A. Tumėnu. Kadangi frakcijoje jis buvo vienintelis diplomuotas teisininkas, dirbo Teisių ir Konstitucijos komitete, buvo Konstitucijos komisijos pirmininku ir ypatingai daug laiko skyrė pirmosios modernios Lietuvos Respublikos nuolatinės Konstitucijos rengimui. Savo nuostatomis neretai išsiskyrė, nes pasisakė už aiškų Seimo ir Vyriausybės galių balansą, teismų nepriklausomybę ir didesnius Prezidento įgaliojimus. „Buvau už Prezidentą, tautos renkamą“, – vėliau pasakojo studentams. V. Vaitiekūnas, pabrėždamas A. Tumėno indėlį kuriant įstatymus rašė: „Jokiu atveju nebus perdėta tariant Tumėną atstovavus St. Seimo teisinę sąmonę ir buvus jo teisine siela“. Jis vienas iš aktyviausių Krikščionių demokratų bloko kalbėtojų St. Seime, nors nebuvo oratorius, kalbėjo lėtai, monotoniškai, tačiau visuomet valstybiškai atsakingai ir pedantiškai tiksliai.
Nuo 1923m. Tumėno įtaka vis augo - buvo išrinktas į I ir II Seimus, Ministrų kabinete Teisingumo ministru. Po metų, sudarius vienpartinę Krikdemų bloko vyriausybę, A. Tumėnas tapo X Ministrų kabineto vadovu, kartu ėjo Teisingumo ministro, Vidaus reikalų ministerijos valdytojo pareigas. Jo vadovavimo laikotarpiu sustiprėjo Lietuvos ekonomika, padidėjo žemės ūkio produkcija, daug dėmesio skyrė įstatymų projektų rengimui, Civilinio ir Baudžiamojo kodeksų ruošimui, teisės aktų vienodinimui. Net politinis oponentas M. Sleževičius jo darbą Teisingumo ministerijoje vertino palankiai. 1925 m. sausio pabaigoje Tumėnas atsistatydino iš Ministro Pirmininko pareigų ir daugiau į tiesioginė valstybės tarnybą nebegrįžo. Pasinėrė į akademinį darbą, jis Lietuvos (vėliau Vytauto Didžiojo) universiteto dėstytojas, Teisės fakulteto docentas, vienas iš šio fakulteto kūrėjų, fakulteto tarybos narys. Valstybės teisės katedroje skaitė Lietuvos valstybinės teisės istorijos paskaitas, dėstė Lietuvos konstitucinę teisę. Kolegų, studentų buvo vertinamas už principingumą, atsakingumą ir erudiciją, netgi už puikų humoro jausmą. Apskritai Tumėnas buvo be galo teisingas, darbštus žmogus, visuomet atkakliai siekė užsibrėžto tikslo, gynė savo nuomonę. Namuose turėjo didžiulę knygų biblioteką, buvo vienas iš „XXVII knygos mėgėjų draugijos“ narių, aistringas numizmatikas, turėjęs didelę monetų kolekciją. A. Tumėnas smulkaus sudėjimo, kuklus fizine išvaizda, bet imponavo jo džentelmeniškumas, aristokratiškos manieros, nešiojo auksinę apyrankę, mūvėjo žiedus.
Teisingumo ir Tėvynės tarnas
Po 1926 m. gruodžio perversmo, paleidus Seimą ir nešaukiant naujų rinkimų, prof. A. Tumėnas dėl šio Konstitucijos pažeidimo buvo labai sunerimęs, nevengė parodyti nusistatymo prieš A. Smetonos režimą. Studentams dėstė 1922 m. Konstituciją, atsisakydamas dėstyti 1928 m. priimtą Konstituciją. Apie tai provokuojančiai paklaustas studentų, atsakė: „matote, kolegos, Steigiamojo Seimo paskelbtoji Lietuvos Konstitucija yra ilgų studijų darbas, o gi naujoji konstitucija, kaip žinote, yra vienos nakties darbas. Supraskite mane, kolegos, profesoriui dėstyti apie nakties darbus nedera...“ Yra žinoma ir jo drąsi pozicija, prieš „vado kultą“ – minint vyr. Tribunolo pirmininko Kriščiukaičio teisinio darbo 50-metį ir prezidentui Smetonai sakant sveikinimo kalbą, išdrįso neatsistoti du svečiai – profesoriai A. Tumėnas ir P. Leonas. Didėjant įtampai tarp krikščionių demokratų ir tautininkų, nuolatinis, kryptingas ir drąsus pozicijos išsakymas profesoriui kainavo daug – prezidento įsakymu buvo atleistas iš universiteto. Nors Tumėnui tai buvo skaudus smūgis, bet ir toliu nepritarė autoritarinei tautininkų krypčiai, todėl juo ėmė domėtis saugumo tarnyboms, kas dar labiau profesorių stebino – kaip buvęs Ministras pirmininkas gali būti vertinamas kaip priešvalstybinis elementas.
Dirbo savaitraščio „Mūsų laikraštis“ atsakinguoju redaktoriumi, vertėsi privačia advokato praktika. Prasidėjus sovietų okupacijai iš Lietuvos nepasitraukė, buvo suimtas, tardomas tik per stebuklą išvengė Sibiro tremties. Po 1941 m. birželio sukilimo, Laikinosios Vyriausybės įsakymu sugrąžintas į universitetą, dėstė senąją romėnų teisę.
Gavęs bendražygių pasiūlymą vadovauti išlaisvinimo komitetui, nepaisydamas sveikatos sutrikimų, rizikos, apsidžiaugė, kad tokioje kovoje dar yra reikalingas, tapo vienu iš Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) kūrėjų ir vadovų. Bendražygis V. Vaitiekūnas rašė: „ir kas galėjo įtarti, kad tame iš pažiūros jau tik tik bealsuojančiame, kas trys žingsniai atsikvėpti reikalingame, palinkusiame žilaplaukyje senelyje slepiasi toks didelis nacių priešas, vienas iš Lietuvos išlaisvinimo kovos vadų?“ 1944 m. pavasarį politikas gestapo buvo suimtas ir įkalintas. Vienmarškinis, bet būtinai su skrybėle ir lazdele, tardomas drįso įrodinėti vokiečių neteisingus darbus bei politines klaidas. „Tumėnui atsiradus, tas tvankus gestapo rūsys lyg buvo atgijęs, ir nežiūrint padėties tragiškumo, mes nekartą esame turėję progos net nusijuokti“. Netrukus, draugų pastangomis, buvo atiduotas gydytojų komisijai ir pripažintas nesveiku, o kad tai pavyks, nesitikėjo net patys bendražygiai. V. Vaitiekūnas prisimena, kad išeidamas iš kalėjimo prof. Tumėnas prieš nacius dar pajuokavo: „atvežėt automobiliu, galėtumėt ir namo nuvežt automobiliu.“
Toli nuo namų, arti Lietuvos
Neramų 1944-ųjų rudenį Tumėnai pasitraukė į Austriją. Pasiėmė tik nedidelę mantą, svarbiausias knygas, dokumentus, guosdamiesi, kad viskas neilgam. „Aš esu reikalingas Lietuvoje, ypač šiuo sunkiu ir lemtingu metu ir kai tik galėsiu, tuoj vėl grįšiu į Kauną“. Apsistojo pas Vienoje studijuojančią dukrą Danutę, o leidimui gauti, kaip Lietuvos Advokatų Tarybos Pirmininkas, A. Tumėnas užtarimą gavo iš Vienos advokatūros. Greitai tapo nuolatiniu Vienos Universiteto Bibliotekos lankytoju, toliau studijavo Romėnų teisę, studentams ruošė bažnytinės teisės vadovėlį. Popiečio valandomis smulkutis, pražilusiais plaukais ir žila barzdele, pasiramsčiuodamas iš Lietuvos atsivežtąja lazdele, prof. Tumėnas eidavo į knygyną ar antikvariatą. „Pirko lituanistiką, teisės dalykus, paveikslus, o ypač senus Lietuvos, kaimyninių kraštų žemėlapius. Visa tai buvo planuojama parvežti į Lietuvą ir dovanoti Kauno ir Vilniaus universitetams. Vakarais žemėlapiuose studijavo, kaip toli siekia lietuviški vietovardžiai, atsidėjęs braižė būsimosios Lietuvos sienas, rengėsi ginti sumindžiotas Lietuvos teises busimojoje Taikos Konferencijoje“. Beje, kitaip nei kiti, Lietuvą jis matė Lietuva Didžiosios Kunigaikštystės sienose. Išaugus iš okupuotos Lietuvos atvykusių tautiečių skaičiui, buvo įkurta Lietuvių Sąjungos būstinė, kurioje profesorius teikė patarimus ir pagalbą juridiniais klausimais.
Janina Tumėnienė rašė: „dukrelę privertėm palikti Vieną. Išėjo ji pėsčia su kuprine ant pečių, priemiesčiuose jau bolševikų kariuomenei šeimininkaujant. Kas teko mums pergyventi Vienos užėmimo metu, sunku ir pasakyti. Visa savaitė požemiuose be šviesos, be šilto valgymo, paskui beveik mėnuo be vandens. Tačiau tai buvo ne mūsų vienų, bet visų Vienos gyventojų likimas“. Tumėnai, kaip ir šimtai kitų tautiečių, galėjo pasitraukti į Aukštutinę Austriją link Linzo miesto, bet prof. Tumėnas pirmiau norėjo pasirūpinti Lietuvių Sąjungos archyvo išvežimu. Dėl saugumo, transporto ir finansinių sunkumų tai užtruko, o pačio sveikata ėjo vis silpnyn. Bombardavimams tęsiantis, teko keltis iš vieno sugriauto namo į kitą, gyventi šaltyje, kambariuose be langų.
Tremtinio širdis rado ramybę Viešpatyje...
Žmona laiške rašė: „Tumėnas buvo visada menkos sveikatos. Begalinis tėvynės ilgesys, kančia matant Lietuvos nelaimes, pagaliau pergyvenimai Vienoje, galutinai palaužė jo jėgas. Jau 1945 m. vasarą dėl širdies silpnumo sveikata žymiai pablogėjo, žiemą jau nebepakildavo ir iš lovos.“ Pats Tumėnas kun. Penkauskui guodėsi: „Jeigu išlipu, kelias valandas pasėdžiu, pakrutu, tai po to vėl 2-3 dienas drybsau migyje.“ Bet ir gulėdamas toliau dirbo, save ir žmoną stiprindavo viltimi, kad į tėvynę greitai sugrįš. Buvo nepaprastai kantrus, jam visada viskas buvo gerai. Dėkodavo už mažiausią paslaugą ir žmonai vis kartodavo: „ką aš daryčiau, mamyte brangiausia, jei tavęs neturėčiau“. Pagaliau, gavę leidimą, 1946 m. paskutinėmis sausio dienomis, dukros lydimi, išvyko į Bachmanningą, apsistojo pas kan. Penkauską. Visus nustebino labai prasta profesoriaus išvaizda ir dar prastesnė sveikata – iš mašinos vos išlipo, o kad pasiektų antrame aukšte esantį kambarėlį, kuriame su kun. Penkausku turėjo gyventi, vyrams jį teko vesti už parankių. A. Tumėnas guodėsi: „čia, šitoje ramioje kaimo aplinkoje, šitoje jaukioje, kad ir mažoje savo tautiečių draugijoje aš tikrai greitai imsiu sveikti ir stiprėti.“ Rodėsi, kad taip ir bus: kalbėjo, juokavo, bet po keleto dienų ėmė gęsti. „Mirdamas glostė mano ranką lyg ramindamas mane traukė prie savęs ir vasario 8 d. ramiai užmigo jis Viešpatyje. Su juo nustojau brangiausio gyvenimo, draugo, su kuriuo gyvenome 30 metų didžiausioje santaikoje ir meilėje“, rašė prisiminimuose žmona. Iš tikro, visi pažinoję Tumėnų šeimą laikė ją pavyzdine, apsilankiusieji jautė šilumą ir jaukumą, tuomet netgi atsirado posakis darniai šeimai apibūdinti — „Mylisi kaip Tumėnai“.
Gyva viltis grįžti į Tėvynę...
Į paskutinę kelionę A. Tumėną palydėjo nedidelis būrelis lietuvių, kurie kalbėjo kad „lietuvių tauta neteko ne tik tiesios sąžinės, tvirtų principų tauraus lietuvio, ne tik universiteto dėstytojo, ne tik žymaus advokato, ne tik žinomo katalikų visuomenės darbuotojo, bet pirmoj eilėj valstybės vyro. Tuo sudėtingu laikmečiu sunku suvokti tikrąją netektį, tik laisvoje Lietuvoje bus galima suprasti kaip labai jis reikalingas, kaip trūksta tokių kaip prof. A. Tumėnas“.
Palaidojo profesorių kukliose Bachmanningo kaimo kapinėse, prie bažnytėlės. „Sunku Tau gulėti po svetima žeme, brangiausias vyre, geriausias tėve, bet šventai tikiu, kad ateis laikas, kada atsigulsi brangioj gimtoj žemelėj, šalia sūnaus Vytučio, Kauno kapinėse. Šalia abiejų duos Dievas ir man rasti amžiną poilsį.“ Turėdama tokią viltį, žmona Janina paprašė kapo duobę išmūryti, kad atsiradus galimybei, palaikus lengviau būtų išimti ir pervežti į Lietuvą. Ant kryželio buvo užrašyta „Tremtinio širdis rado ramybę Viešpatyje...“ Ant kapo pastatytas kryžius su lietuvišku ir vokišku užrašais: „Čia laikinai palaidotas Vilniaus Universiteto Profesorius, Lietuvos Katalikų Akcijos Pirmininkas — Advokatas Antanas TUMĖNAS — gimęs 1880 m. V. 1 d. mirė 1946 m. II. 8 d. ilgėdamasis Lietuvos ir nenustodamas vilties į ją grįžti“.
2026 m. vasario 8 d. sukaks 80 metų kaip kraštiečio palaikai tebėra Austrijos žemėje....
1992 m. šalia tėvo atgulė dukra Danutė Marija Vasiliauskas. Lietuvos vyriausybės rūpesčiu 2019 m. Bachmanninge jo kapas buvo sutvarkytas, iškilmingai atidengta atminimo lentelė: „Prof. Antanas Tumėnas Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas, Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas“.
Prof. A. Tumėnas — X Vyriausybės vadovas, teisingumo ministras, teisininkas, trijų Seimų narys, pirmosios nuolatinės (1922 m.) Konstitucijos rengimo komisijos pirmininkas, apdovanotas Vytauto Didžiojo 3-ojo laipsnio ordinu ir Gedimino ordino 3-iojo laipsnio medaliu. 2002 m. rugpjūčio 1 d., minint pirmosios nuolatinės Konstitucijos 80-metį, gimtajame Kurkliečių kaime atidengtas paminklinis akmuo, ženklinantis A. Tumėno tėviškę. Jo vardu pavadintos gatvės Rokiškyje, Kaune, Vilniuje, o ant Lietuvos Respublikos Seimo II rūmų pastato įrengta atminimo lenta.
Remtasi: Rokiškio krašto muziejaus rinkinių fotografijomis ir dokumentais, muziejaus archyvo Bylos Nr. 153/2, medžiaga, straipsniais žurnale Tėvynės Sargas, Nr. 4, 1948 m., LCVA dokumentais ir fotografijomis.
Nuotraukose:
1. Antanas Tumėnas (1880–1946).
2. Antanas Tumėnas su žmona Janina ir dukra Danute Marija. RKM-39218.
3. A. Tumėno vadovaujamas X Ministrų kabinetas 1924–1925 m. RKM-40987.
4. Steigiamojo Seimo nario pažymejimas (iš LVCA).
5. Iš LCVA.
6. A. Tumėno kapas Bakmanningo kapinėse Austrijoje. 2019 m. spalio 25 d. – atidengta atminimo lentelė.
