Susidomėjo ir maža sesuo
Rizika ką nors sugadinti ar sudeginti kūrybos procesą daro dar įdomesnį. Taip šypsodamasis aiškino Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos auklėtinis Dovydas Aleknavičius.
Robotikos centre „RoboLabas“ šis 17-metis mokytojų vadinamas ypatingu talentu, dar daugiau – natūraliu intelektu.
Vieni įdomiausių jo sukurtų darbų – kompiuteriu valdomos frezavimo staklės ir aplinkos taršą matuojanti striukė. Jų parodyti korespondentams atėjo pats Dovydas, jo tėvas Laimis Aleknavičius bei robotikos centrą taip pat lankanti 7 metų vaikino sesutė Aistė.
Dovydas aiškino, kad į frezavimo stakles įdėjus žaliavos gabalą, pavyzdžiui, medienos ar plastiko, į šonus judantis grąžtas išgraviruoja reikiamą detalę. Šį įrenginį Dovydas konstravo su Augustu Pažemiu.
Jau anksčiau esame rašę, kad vaikinai sėkmingai dalyvavo Vilniaus Gedimino technikos universiteto konkurse, kuriame pristatomi ateities inžinerijos projektai. Roboto prototipo kūrimo tematikoje panevėžiečiai buvo pripažinti geriausiais.
Klaidos taip pat naudingos
Dovydas aiškino, kad stakles kūrė 2 metus, o po konkurso nusprendė įrenginį patobulinti, visiškai pakeisti dizainą. Paliko motorus, rėmą, bet visa kita pradėjo vėl nuo nulio.
Jo tėvas įsiterpė, kad frezavimo staklės – ne vaikinų išradimas ar nauja idėja, jos daug kur naudojamos. Nusipirktum parduotuvėje – ir nereikėtų galvos sukti, bet juk patiems pasigaminti ir valdyti yra pats smagumas.
„Tikra tiesa. Mokytojai pasako, kur ieškoti informacijos, o tuomet jau patys bandome, varžtelius sukiojame. Būna, kad nesiseka, užtat koks džiaugsmas, kai pavyksta: „O! Veikia!“ – pritarė Dovydas.
L.Aleknavičius mano, kad klaidų ir mokymosi procesas – pats naudingiausias. Jis patarė sūnui, užuot klausius patarimų, vadovautis savo paties nuojauta, mąstyti kritiškai. Todėl ir pats vengia sūnui nurodinėti, kaip ir ką daryti. Be to, teoriškai vienaip atrodo, o praktiškai – kitaip.
„Mechanikas gali baigti daugybę mokslų, bet jeigu taip ir neprisilies prie automobilio, vis vien nedirbs šio darbo“, – lygino panevėžietis.
Padės kurti robotuką
Frezavimo staklių kūrimas apima mechaniką ir programavimą. Dovydui sudėtingiau sėdėti prie kompiuterio ir dėlioti programas.
Ar nervinasi, kai nepavyksta? To paklaustas, vaikinas tikino, kad kelios valandos prie kompiuterio išvargina, bet į nesėkmes reaguoja santūriai.
Ir netgi per varžybas, kai jose dalyvauja ir Aistė, daugiau jaudinasi ne dėl savęs, o dėl sesers. Nors tėvai mergaitei aiškina, kad dėl pergalės reikia ilgai ir kantriai dirti.
Aistė robotikos centrą lankė dar eidama į darželį – auklėtoja atvesdavo visą grupę. O dabar Aistė jau pirmokė ir panoro centrą toliau lankyti. Ji jau varžėsi robotukų kovose, iš lego kaladėlių dėliojo gaisrinę.
„Pradėsime konstruoti tau naują robotuką, gerai? Tuomet vėl galėsi dalyvauti varžybose“, – rasti laiko seseriai žadėjo Dovydas.
Jam pačiam smagu rungtyniauti robotukų dvikovose. Sakė, kad sukurti robotuką nėra sunku, o ilgaausiai procesas užtrunka taisant jo trūkumus, kad būtų greitas, stiprus, stabilus, staigiai reaguotų, darytų posūkius.
Pralaimėjusieji negali pykti
„Sumo rungtyje besikaunantys mūsų robotukai būna tik iki 200 gramų – mažyčiai, visai kaip vapsvos“, – šypsojosi Dovydas.
Bet šie mažyčiai robotukai stoja į nuožmią, kartais net žūtbūtinę, kovą. Jie turi priversti priešininką pasiduoti, išstumti jį iš ringo arba suniokoti.
Nejaugi pasiduoti – išeitis? Korespondentei taip nusistebėjus, Dovydas paaiškino, kad tai išties visai gera išeitis – neverta aukoti robotą, jeigu matai, kad pralaimėsi ir kad priešininkas jį sulaužys. Juk tuomet nebegalėtum dalyvauti kitose rungtyse.
Kai tiktai gali, L.Aleknavičius ateina į rungtynes palaikyti savo vaikų. Vyriškis sakė, kad centre būna tikras šurmulynas: kas nors kovoja, stumdosi, sirgaliai emocingai šūkauja... Bet visi priešininkai – pažįstami, draugai, o pralaimėjusieji negali pykti ant pergales nuskynusių.
„Būna taip, kad su priešininkais aptarinėjame varžybas: „O, ten tai buvo geras!“, o rankoje – savojo roboto lūženos“, – juokėsi vaikinas.
L.Aleknavičiui irgi yra kritę į akis, kad azarto pagauti dalyviai sudaužo vienas kito robotą, o po to smagiai visa tai aptarinėja.
Apie pavojų įspėtų vibravimas
Kitas įspūdingas Dovydo darbas yra striukė su davikliais, reaguojančiais į anglies monoksidą, arba smalkes, lakias dujas, temperatūrą ir drėgmę.
„Per karantiną vieną vakarą nuobodžiavau, neturėjau kuo užsiimti ir pagalvojau – o jei į striukę susiūčiau daviklius?“ – prisiminė gimnazistas.
Nusistebėjus, nejaugi sugadino gerą striukę, vaikinas juokėsi: „O ką reiškia „gerą“? Ja vilkėjau garaže dirbdamas.“
Vėliau tuo pačiu principu daviklius ir valdiklį Dovydas susiuvo į kitą striukę, išvedžiojo laidelius. Šis drabužis dabar eksponatas robotikos centre.
Gimnazistas aiškino, kad striukės nugaroje yra paslėpti vibracijos motoriukai, ir jei žmogus patektų į aplinką su smalkėmis, šie suvibruotų.
Davikliai susiūti prie apykaklės. Būtų galima padirbėti prie jų dizaino, kad taptų panašūs į sagas ar netgi papuoštų rūbą.
Daiktai ilgai tarnauja
Ar veikla robotikos centre užima daug laiko?
Tėvas juokėsi, kad Dovydas – arba gimnazijoje, arba šiame centre, arba prapuolęs namų dirbtuvėse.
Bet vyro tai nestebina, nes ir jis pats taip pat galvą pametęs dėl malonių užsiėmimų – yra sraigtasparnių pilotas, o laisvalaikiu užsiima aviamodeliavimu ir radioelektronika.
L.Aleknavičius šypsojosi, kad jų namuose įrenginiai, daiktai kaip niekur kitur ilgai tarnauja, nes moka juos sutaisyti.
„Kita šeima indaplovę jau seniai būtų išmetusi, o pas mus veikia“, – juokėsi panevėžietis.
Dovydo mama Ingrida Aleknavičienė taip pat su humoru kalbėjo, kad jų šeima labai ekonomiška. O kaip kitaip, kai šeimoje – net du meistrai.
„Abu darbuojasi dirbtuvėse, turi įrankius. Prie televizoriaus juos vargiai pasodintum. Tuo džiaugiuosi, nes randa kalbą, turi bendrų interesų ir rūpesčių“, – kalbėjo moteris.
Kartais ji eina gultis, kai vyras ir sūnus dar būna įnikę į savo darbus garaže.
Senelis visų galų meistras
Dovydo polinkis į techniką paveldėtas ne tik iš tėvo, bet ir iš senelio. Vaikinas pasakojo, kad Šilutėje gyvenantis senelis yra visų galų meistras, susirandantis įvairių darbų.
„Kartą man viešint pas senelį kažkas skambina ir prašo padėti sutvarkyti katerį. Dvi dienas dirbome. Kitą sykį senelį iškvietė pagalbon, nes siena krečia, o jis – elektrikas“, – aiškino Dovydas.
I.Aleknavičienė pastebėjo, kad savo laimėjimus Dovydas vertina santūriai, bet būna laimingiausias, kai seneliai dėl jo džiaugiasi.
Į robotikos varžybas paprastai vyksta sutuoktinis, o ji lydi Aistę ir kitą dukrą – 12 metų Dovilę į šokių varžybas.
Pašnekovė svarstė, kad dar nežinia, ar Aistė palinks į techninius mokslus. Bet gerai jau tai, kad lankydama „RoboLabą“ ji lavins mąstymą.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Aistė didžiuojasi po robotikos varžybų gavusi padėką.
2. Per varžybas Dovydas skuba Aistei į pagalbą ir dėl jos jaudinasi labiau nei dėl savęs.
3. L.Aleknavičius džiaugiasi, kad Aistė ir Dovydas lanko robotikos centrą, nes taip jie lavina savo mąstymą.
4. Prie „RoboLabas“ stendo Aistė įsikimba broliui į ranką.
5. Dovydo sukurtos frezavimo staklės rūpi ir L.Aleknavičiui bei Aistei.
6. I.Aleknavičienė mano, kad kelionės skatina dukteris Dovilę ir Aistę pažinti pasaulį.
7. D.Aleknavičiaus sukurta striukė su davikliais saugoma robotikos centre.
A.Švelnos ir asmeninio albumo nuotraukos
