„Biržų atgimimas“ šio rajono politikos padangėje – išties nemenkas reiškinys. Ir – pavojingas.
Po nesiliaujančių jo žaibų ir perkūnijų ima kauptis baimė, kad ta valdžios ėmimo stichija pernelyg jau užsitęsė ir gal niekad nesibaigs, o dangų su žemėmis maišanti pykčiu pritvinkusių politikierių grupė greičiau jau keis pavadinimą į „Biržų griovimas“ nei aprims.
Na, Biržų jie nenugriaus. Rinkimai parodė – spėkų pritrūks. Bet gal visgi pamažu po žeminančių pralaimėjimų jie pradės suvokti, kad politikoje irgi reikia mokytis abėcėlės, negali gi visą laiką kakta sienos daužyti. Kakta pradils.
Dabar jau matyti, kad nevietinio veikėjo Isako į politiką vedama maištininkų grupė rinkimus Biržuose pralaimėjo. Net du kartus. Pirmą kartą – kai rinkėjų balsų dalybose jie liko antri ir negalėjo formuoti valdančiosios daugumos, antrą – kai nuo jų taryboje visi nusisuko.
Mat jau per rinkimų kampaniją beveik visų partijų atstovai suprato, kad turėti reikalų su šiais klastingais nepraustaburniais, rėkiančiais kone ant visų be atrankos – pernelyg pavojinga.
Isakas rinkimų taktiką prieš pastaruosius rinkimus gerokai pakeitė. Anksčiau jis, kaip Valkiūno stūmikas, rinkosi saldžios pasakos variantą – nežemiškus pažadus su pieno upėmis ir vietiniame aerodrome nusileidžiančiais arabų šeichais. Toks gėris ir grožis rinkėjus išties užbūrė, nesvarbu, kad nerealus.
Tarpinėje stotelėje, kai pasirinko į merus stumti Jarecką, rygietis nuo gėrio ėmė slinkti prie blogio. Jo režisuojamas Jareckas turėjo viešai pliekti Valkiūną, kam jis pažadų netesėjo.
Kai sumanė pats eiti į rinkimus, Isakas išvis neberizikavo sekti pasakų ir žadėti aukso kalnų, nes biržiečiai jau tą taktiką buvo perkandę. Jis ryžtingai griebėsi bizūno.
Taip kartu jis prisitaikė prie pasaulinių vatnikų propagandos standartų – melą versti tiesa, brutaliai rėkti, kaltinti ir atakuoti... Pulti valdžią dėl kiekvienos duobelės rajono keliuose, dėl kiekvienos šiukšlės – taip, kad niekas net kvėptelti nespėtų.
Tokiu būdu rinkėjai turėjo būti įtikinti, jog aplink vien tik negatyvas, o gera valdžia gali būti tik jie – vieninteliai tą visą blogį puikiai matantys ir vieninteliai viską tik į gera galintys pakeisti.
Jie deklaravo nuoširdų darbą dėl visų gerovės be jokio atlygio, nors Isakas dar susirašinėjimuose su Valkiūnu atvirai pranešė, kad už dyką politikoje jis nesirengia plušėti, nes „Daiva vos iš namų neišmetė“.
Ir atkišo ranką milijonieriui išmaldos:
„5 tūkst. eurų premija būtų pats tas. Aišku, būtų normalu, kad išpildytum mano svajonę nuvykti atostogų į Madagaskarą. Man, skirtingai negu tau, arti dėl Biržų ateities už idėją tikrai nėra prasmės.“
Biržuose Isako populizmu patikėjusiųjų atsirado nemažai, bet ne tiek, kad jis įgautų pavojingos galios. Su savo šutve jis perlenkė – pykčiu gali patraukti tik piktuosius, protingieji nuo tokių traukiasi.
Kas po dvigubo pralaimėjimo jiems liko? Šūkaloti toliau. Štai ir šūkalioja – tai jiems nežmoniškas išmokas mokėk, tai jie kaip nuskriaustieji į siūlomus postus neis...
Panevėžyje praėjusią kadenciją opozicija ragais ir nagais kovojo už Etikos komisijos, kitus opozicijos postus, nes suprato, kad tik juos gavus galima dalyvauti tarybos sprendimuose ir bandyti ką nors keisti.
Panevėžiečiams buvo labai sunku – meras Račkauskas garsėja savo įžūlumu ir intrigomis, o biržiečiams bent jau kol kas dirbti taryboje – malonumas, jaunasis nepatyręs rajono vadovas – iš tų pūkuotų ir švelnių.
Bet ne, isakininkų grupelė savo noru atsisako postų. Ir greičiausiai visai ne todėl, kad politikos elementoriaus neskaitė. Jie išskaičiavo būsimą naudą – jei atsisakys darbo komitete ir komisijose, galės toliau gyventi savo stichijoje – dulkių viesulus kelti, visus dusinti.
Isakininkai neslėpė (ir tuo rinkėjus viliojo), kad jie prijaučia šeimmaršistams, antiskiepininkams. Galiūnas Savickas yra jų chebra, o šiame rajone apsigyvenęs, anksčiau kaip komikas šalyje žinotas toks Vižinis net jų rinkiminiame sąraše puikavosi.
Bent jau iki šiol isakininkai nebuvo pasireiškę kaip atviri Ukrainos priešininkai, agresorės Rusijos šalininkai. Bet ilgai laukti neteko.
Po šiomis dienomis jų feisbuke („Biržiečiai“) paskelbto Vižinio teksto NATO viršūnių susitikimo Vilniuje tema ir iškelto šūkio „Aš nekelsiu Ukrainos vėliavos“ jau ir ši riba peržengta.
Vižinio atviram tyčiojimuisi iš Jono Ohmano, sapaliojimams patriotizmo tema pritarė („láikino“) ir politikai: ne kartą teistas Juška, Drevinskaitė.
Pastaroji bibliotekininkė iš Isako kompanijos nusipelno atskiro dėmesio.
Ji kaip višta ant kiaušinių, bet ne nuosavame lizde, o valdiškoje bibliotekoje, tupi apkėtusi Mekų palikimą. Jei patiksi – gausi informaciją, jei nepatiksi – įžūliai pavarys šalin.
„L.Rušėniene, prašau daugiau į mane nesikreipti – nei el. laiškais, nei skambučiais. Jokios informacijos apie tai, kas susiję su Mekais ar Biržų biblioteka, jums daugiau neteiksiu“, – pagrasino Drevinskaitė mūsų korespondentei po to, kai užpyko, kad laikraštyje nebuvo pagarbinta Meko šventės rengėja – biblioteka.
Netgi tapusi politike, kai su žiniasklaida bendrauti įpareigoja statusas, Drevinskaitė toliau ardosi kalbėdama su redakcijos atstove. Jei paskambinsi priešpiet, aiškins, kad darbo bibliotekoje metu apie politiką nekalba, jei pataikysi per jos pietų pertrauką, irgi aikštysis: „Mes gi susitarėm, kad klausimus pateiksit raštu!“ Ir.... pypt, pypt, pypt.
Ponia bibliotekininke, tarybos nare, mes nesitarėm. Tai jūs taip įsijautusi nurodinėjat. Gal jau į pačios bibliotekos direktorės vaidmenį įsijautėt? Nes ir ji, atrodo, jau po jūsų padu.
Mat kai raštu kreipėmės į Drevinskaitės viršininkę Vorienę klausdami, ar čia su jos žinia pavaldinė užsiima saviveikla, atsakymo nesulaukėme. Vėliau direktorė tikino negavusi mūsų elektroninio laiško. Telefonu klausiama vėlgi išsisukinėjo.
Drevinskaitė pastaruoju metu gal ne taip smarkiai reiškiasi kaip savo darbo specialistė, užtat su savo kompanija pasižymi kaip sodininkė. Geltonieji isakininkai nuolat afišuojasi važinėjantys po bendruomenes, vežantys ten geltonų rožių krūmų, kitokių sodinukų.
Matot, gerus darbus dirba. O mes juos taip peikiame!
Tai ir palinkėkime: tegul jie specializuojasi ten, kur jaučia pašaukimą – sodininkystėje. Ir tegul jos su politika nepainioja, nes tai skirtingi dalykai.
Įkiš isakininkai rankas į žemę ir pajus – visas politinis nervas, visas pyktis nuo širdies nueina. Tikra atgaiva. Tikras atgimimas.