Baisios Panevėžio istorijos
Žinoma folkloro dainininkė Ineta Meduneckytė-Tamošiūnienė iš gimtojo Panevėžio išsivežė ir mielų prisiminimų, ir vaiduokliškų baimių.
Dabar ji mena, kad sovietinio Panevėžio gatvės šiurpino – jomis būdavo pavojinga vaikščioti vakarais, o draugų ir pažįstamų pasakojami nutikimai dar iki šiol neduoda ramybės. Viena iš tokių istorijų – apie ilgaplaukį. Tokių labai nemėgo tuo metu miesto gatvėse šeimininkavę skustagalviai, tad norėdami jį pamokyti nutykoję pačiupo ir nuskuto galvą plikai. Dar pasakotojai pridėdavo, kad vargšui ir koją kėsinosi pjauti, kad tas po jų valdomą miestą daugiau nevaikščiotų.
Buvusi panevėžietė šį pasakojimą juokais vis primindavo savo grupės nariams – ilgaplaukiams muzikantams.
„Ir jie bijodavo į Panevėžį važiuoti“, – kvatoja.
Nepaisant to, Ineta labai myli gimtąjį miestą, o senų laikų istorijos jam tiesiog priduoda aštraus ir pikantiško prieskonio.
Pasakojo ir apie tradicijas
Pati Ineta gimtinę aplanko keletą kartų per metus. Kelias nelabai artimas – su vyru Emiliu, dukra Urte bei sūnumi Ugniumi moteris gyvena pušynų apsuptoje Varėnoje.
Jai veiklos netrūksta – nors nebedainuoja su grupe „Žalvarinis“, aktyviai rengia koncertus, organizuoja savo sumanytą folkloro festivalį „Folk ratu“, subūrė grupę „Folk trio“, Varėnos Jadvygos Čiurlionytės vaikų folkloro ansamblyje „Avilys“ dainuoti moko vaikus.
Pavadinta Lietuvos kultūros ir tradicijų ambasadore, I.Meduneckytė-Tamošiūnienė vėl nusijuokia: „Greičiau – ambasadoriukė!“
Mūsų krašto tradicijas ji dažnai pristatinėja svetimšaliams. Per praėjusių metų Kūčias, kai šventiniai patiekalai ant stalo laukė valgytojų, Ineta tarp feisbuko žinučių rado Lenkijos Poznanės technologijos universiteto radijo stoties „Radio Afera“ kreipimąsi.
„Papasakok, kaip lietuviai Kūčias švenčia“, – prašė žurnalistė, kurianti laidą.
Ji norėjo sužinoti apie šventės panašumus ir skirtumus, mat Kūčias švenčia tik lietuviai ir lenkai, kiti neturi tokios šio vakaro tradicijos.
Naujosios technologijos dabar neverčia vykti toli į studiją. Telefone įrašytą savo kalbą ji perdavė laidos autoriams. Žodžius klausytojams žurnalistai išvertė į lenkų kalbą.
Užsikabino už sutartinių
Tvirčiausią pagrindą I.Medunec-kytės-Tamošiūnienės domėjimuisi folkloru padėjo Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazija. Baigdama ją jau žinojo, ką nori veikti toliau.
Tam pravertė etnokultūros pamoka, kurią vedė muziejininkė Vitalija Vasiliauskaitė. Gimnazijos organizuojamų ekspedicijų metu mokiniai užrašinėjo dainas, vyko į tautosakos ekspedicijas po kaimus – klausytis senųjų gyventojų pasakojimų ir dainų.
„Muziką dėstė mokytoja Renata Karašienė. Su draugėmis taip užsikabinome... Pačios giedojome sutartines, gyvenome ir džiaugėmės“, – prisimena.
Inetos rokiškietė močiutė taip pat daug dainavo – ji traukė dainas ir prie puodų, giedojo bažnyčios, kultūros namų choruose.
Kanklės – bendrauti su velioniu
I.Meduneckytė-Tamošiūnienė sako, kad liaudies dainose glūdi mūsų istorija. Jose užfiksuota, kokie esame, kokie turėtume būti.
„Japonai palygino mūsų kultūrų panašumą – jų nuomone, mes taip, kaip ir šintoistai, senosios mūsų religijos atstovai, gerbiame gamtą. Jeigu kasdien kiekvienas pasivaikščiotume gamtoje, po liaudies dainą sau paniūniuotume, gal būtume ramesni. Liaudies daina, muzika neša ramybę, dvasinę pusiausvyrą“, – sako.
Japonija buvo tolimiausias taškas, kuriame Inetai teko pristatyti lietuvių liaudies dainas ir kultūrą.
Vieną kartą ten vyko su savo grupe „Folk trio“, kitą – nuvežė folkroko grupę „Atalyja“.
Japonai labai dėmesingi klausytojai – prieina, kalbina, domisi, tad folkloras, anot jos, suartina, tampa bilietu į pasaulį: mums įdomios kitų šalių tradicijos, kaip ir jiems mūsų.
„Ypač suklūsta, kai pasakoji, kad mūsų šalyje mažiau negu trys milijonai gyventojų ar kad kalbame viena seniausių indoeuropiečių kalbų, ją išlaikėme.“
Nuvykusi į užsienį Ineta mėgsta pasakoti gražią legendą apie kankles – kad jos tarsi laivas tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Kai žmogus gimdavo, pasodindavo medį. Jam mirus, iš jo būdavo padirbamos kanklės – tikėta, kad skambindamas jomis bendrauji su tuo išėjusiu žmogumi.
Medis vis šalia žmogaus
Kai užsieniečiai klausia, apie ką yra lietuvių liaudies dainos, ji prisimena aukštaičių sutartinę „Turėjo liepa“. Dainuojama apie liepą, turėjusią devynias šakas, kurias palaužė vėtra.
„Liepa prašo palikti nors vieną šaką gegutei pakukuoti. Liepa dainoje sugretinama su mama, turinčia devynias dukteris. Atėjus piršlybų metui, mama prašo – palik nors vieną dukrą aslelei pašluoti, rūtelei palaistyti, kad turėtų su kuo pasikalbėti... Medžio sugretinimas su žmogumi, meilė šeimai ir pagarba – taip viskas gražiai sudėta ir papasakota“, – aiškina pašnekovė.
Moteriai patinka mokytis – ypač kalbų. Vilniaus universitete ji baigė ir lietuvių, ir anglų, ir turkų kalbų filologijos studijas (dar mokėsi lotynų, švedų kalbų, o neseniai pradėjo ir japonų). Viename iš savo baigiamųjų darbų ji lygino lietuvių ir turkų liaudies dainas.
„Turkai žmogų apdainuoja šalia gamtos – tik augalų pavadinimai ne tokie kaip mūsų. Čia dominuoja beržai ir liepos, o jie dainuoja apie abrikosus ir kiparisus. O pagrindinės temos tokios pačios – noras susirasti antrą pusę, svajonės, šeima“, – kalba pašnekovė.
„Karas ėjo iš visų pusių!“
Kol I.Meduneckytės-Tamošiūnienės vaikai buvo maži, jie liaudies dainų tekstus priimdavo tarsi pasakas. Automobilyje iš kompaktinių plokštelių klausydamiesi mamos įrašų, mažyliai domėdavosi: „O kodėl tą sūnų išleido? Kodėl galvelę nukirto? Kas toliau buvo?..“
Vaikai – 12-kametė Urtė ir 10-metis Ugnius dabar jau patys traukia liaudies dainas – jie taip pat aktyvūs „Avilio“ nariai.
Dabar moteris koncertuoja su savo suburta grupe „Folk trio“. Jos nariai – žinomi Lietuvos muzikantai bei kompozitoriai: akordeonistas Nerijus Bakula ir saksofonininkas Janas Maksimovičius.
„Užsimerkite ir klausykitės, ką norime jums pasakyti“, – „Folk trio“ dainų skambesį apibūdina dainininkė.
Neseniai grupė išleido albumą „Legendos apie mus“, tad laukia jo pristatymo koncertai visoje šalyje. Autorė tikisi albumą pristatyti ir užsienio lietuviams.
Ji pati atlieka liaudies dainas ir jų interpretacijas, o kiti nariai kuria aranžuotes.
Rusijai užpuolus Ukrainą, repertuare atsirado daugiau dainų apie karą. „Paklausus apie mums nematytą karą savo močiutės, ji sušuktų: „Karas ėjo iš visų pusių!“ Mums reikia tai prisiminti – niekada nežinai, kas gali nutikti“, – akcentuoja.
Dzūkijoje gera ir ramu
Muzikiniame pasaulyje besisukiojančios Inetos vyras Emilis Tamošiūnas gyvenimą sieja ne su muzika, bet su gamta. Jis įkūrė įmonę „Keliauk Dzūkijoje“, yra žygių vadovas, turizmo specialistas, veda ekskursijas ir kitiems rodo Dzūkijos grožį.
Kai gimė vaikai, šeima sumanė laikinai pagyventi Varėnoje, nes vyras norėjo tuo grožiu rūpintis, dirbti Dzūkijos nacionaliniame parke.
Dveji suplanuoti metai nusitęsė iki šiandienos.
„Dzūkijoje pasirodė mums gera ir ramu“, – teigia Ineta.
Bendrojo lavinimo mokykloje ji dar dirba ir anglų kalbos mokytoja.
Miške ilgiau neužsibūna
Dzūkijoje populiarios ilgos kelionės po miškus, bet gamtos apsuptyje gyvenanti Ineta nuo Panevėžio laikų vengia toli eiti pasivaikščioti viena.
„Pačiai nieko blogo nenutiko, tačiau draugės ne kartą buvo smarkiai išgąsdintos. Ir brolio draugų Panevėžyje yra žuvusių įvairiomis aplinkybėmis. Atsimenu, kaip jis eidavo į klasiokų, grupiokų laidotuves – tuo metu gyventi šiame mieste buvo baisu“, – sako.
Gimtinėje išmokusi atsargumo, ji labiau jaudinasi dėl savo vaikų, jeigu jiems kada reikia paėjėti vieniems.
Šviesių spalvų neužgožė
Dabar Inetai Panevėžys atrodo kitoks nei ankstesnis – žmonės šviesesni, nebe tokie pikti, gatvėse matosi spalvingų jaunimo subkultūrų atstovų.
Visgi jos gimtajame rajone, Dariaus ir Girėno gatvėje, kone kasmet įvyksta po žmogžudystę, tad vakarais vaikščioti dar iki šiol nejauku.
Nepaisant to, ji sako pažįstanti nemažai gabių panevėžiečių – mokslo, kultūros, meno atstovų, žurnalistų, farmacininkų.
„Kai susitinkame su draugais, juokiamės, kad nesvarbu kur, bet būryje daugiausia panevėžiečių –
žmonės, su kuriais bendrauji, dažniausiai ir lieka iš Panevėžio“, – šypsosi.
Gražiausia miesto vieta nuo mokyklos laikų jai – Skaistakalnio parkas, ten daug klevų, tad ir rudens vaizdai čia būna spalvingi.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Dainininkė myli savo miestą – būtent jame ji suprato, kuriuo keliu nori eiti. Kadangi anksčiau Panevėžys būdavo neramus, ji vengia ilgų pasivaikščiojimų po miškus net Dzūkijoje, ten, kur dabar gyvena. Agnės Vilbikaitės nuotr.
2. Užsienyje dainininkė žmonėms papasakoja legendą apie kankles: žmogui gimus pasodinamas medis. Jam mirus iš to medžio padirbinamos kanklės... Jos tarsi laivas tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių. Aurelijos Šlapikaitės nuotr.
3. Filmuojamas vaizdo klipas – pasipuošusi Ineta atrodo lyg iš lietuvių liaudies pasakos nužengusi bajoraitė. Gedimino Stoškaus nuotr.
4. Ineta prisimena, kad jos rokiškėnė močiutė dainas traukdavo ir prie puodų, ir kultūros namų chore. Gali būti, kad moteris pomėgį dainuoti paveldėjo iš jos. Renatos Drukteinytės nuotr. (fotogriausmas.lt)
5. Ineta su muzikiniu projektu „Lietis“, kur taip pat yra tekę dainuoti. Čia – festivalyje „Mėnuo juodaragis“.
6. Inetos vyras Emilis Tamošiūnas įkūrė įmonę „Keliauk Dzūkijoje“, kad Dzūkijos grožį galėtų demonstruoti ir kitiems. Nuotraukoje besišypsanti Emilio ir Inetos šeima. Nuotr. iš asmeninio albumo
7. Per savo ilgą muzikinę karjerą Ineta dalyvavo ne vienoje šventėje, festivalyje, koncerte – šis kadras iš 2014 metų Dainų šventės.
8. Tai visi trys grupės „Folk trio“ nariai – šalia Inetos muzikantai Nerijus Bakula (dešinėje) ir Janas Maksimovičius. Kartu jie koncertuoja jau ne vienus metus.
9. Inetos vaikai taip pat dainuoja, o kol buvo visai maži, noriai klausydavosi mamos liaudies dainų. Nuotr. iš asmeninio albumo
