Vasario 23 dieną, vykdydamas kovinę užduotį Ukrainoje, netoli Bachmuto žuvo 42 metų lietuvis karys savanoris Tadas Tumas. Tai pirmas lietuvis karys, žuvęs padėdamas Ukrainai kovoti su okupacine Rusijos armija.

Tądien lietuvis, 92-osios brigados užsieniečių legiono karys, slapyvardžiu Milžinas, kartu su bendražygiu ukrainiečiu vežė minas į priekinę fronto liniją. Į automobilį pataikius priešo skraidyklės paleistai granatai, abu sužeistus karius saviškiai nugabeno pas medikus, tačiau lietuvio gyvybės išgelbėti nepavyko, nors jo kolega išgyveno.

T.Tumas prieš išvykdamas dirbo pasieniečiu ir saugojo sieną su Baltarusija. Nusprendęs vykti į Kyjivą, Tadas žmonai Linai pareiškė, kad jei Rusija parklupdys Ukrainą, kitas jos taikinys bus Lietuva.

Su žmona Tadas susipažino stebėdamas Vilniaus „Žalgirio“ futbolo komandos rungtynes, mat abu buvo aistringi šios komandos sirgaliai ir nuolat lankėsi stadione.

T.Tumas kariauti buvo neblogai pasirengęs, nes šešerius metus lankė krašto savanorių pratybas. Į Ukrainą nuvykęs praėjusį lapkritį, T.Tumas užsieniečių legione ištarnavo kiek daugiau nei tris mėnesius. Vyriškis dalyvavo apmokymuose poligone ir vyko į kovines užduotis Bachmuto apylinkėse.

Kad kovoja fronte, nuo namiškių slepia

Kovo 7-ąją Šv. Mykolo auksinių kupolų vienuolyno cerkvėje Kyjive Ukrainos kariuomenė surengė atsisveikinimo ceremoniją su T.Tumu. Atsisveikinimas vyko vienoje seniausių šalies cerkvių, kurioje yra šarvojami garbingiausi kariai.

Apeigose dalyvavo T.Tumo kovų bendražygiai lietuviai bei ukrainiečiai, lenkai, taip pat Kyjivo lietuviai, bičiuliai iš Lietuvos bei paprasti ukrainiečiai, taip norėję padėkoti visai Lietuvai už paramą. Vainiką atnešė ir Kyjivo „Dinamo“ futbolo aistruoliai, draugaujantys su Vilniaus „Žalgirio“ sirgaliais bei pažinoję T.Tumą.

Ukrainoje užsieniečių legione kovojančius Lietuvos karius prakalbinti nebuvo lengva, dauguma jų neslėpė liūdesio dėl žuvusio tautiečio ir sakė neturį nuotaikos kalbėtis. Tačiau dalis lietuvių karių kalbėti atsisakė dėl kitų priežasčių – nenorėjo, kad artimieji žinotų, jog jie užsiima ne humanitarine pagalba, o kovoja fronte.

Dėl šios priežasties bendrauti atsisakė ir prašė nefotografuoti Bachmuto apylinkėse sužeistus karius kovos lauke gelbėjanti jauna lietuvė karo medikė. Ji per atsisveikinimo ceremoniją susigraudino, tačiau visą laiką tvirtai ir aukštai laikė iškeltą vėliavą su Vyčiu.

Kariauti fronte apsisprendė patys

Du kariai kauniečiai sutiko trumpai pakalbėti, tačiau prašė jų nefotografuoti ir neatskleidė savo pavardžių. 29 metų savanoris, slapyvardžiu Jara, prasitarė, kad yra vienas ilgiausiai Ukrainoje kovojančių lietuvių, nes čia atvyko pačiomis pirmosiomis karo dienomis.

„Atvykau, nes supratau, kad Rusija gali veržtis ir į Lietuvą, todėl reikia ją stabdyti. Tai mano asmeninis sprendimas, tokios tradicijos giminėje nėra. Teko dalyvauti Kyjivo gynyboje – mūšiuose prie Bučos ir Irpenio, vėliau buvo kovos per kontrpuolimą Charkivo regione, dar vėliau Bachmutas, Avdijivka. Šiuo metu esu grįžęs kelioms dienoms rotaciniam poilsiniam pasikeitimui“, – kalbėjo Jara.

Paklaustas, kiek lietuvių šiuo metu čia kovoja, Jara sakė tikslaus skaičiaus nežinantis, bet manantis, kad 20–30. Kovų Ukrainoje veteranas prasitarė, kad lietuvių per dvejus metus kariavo gerokai daugiau, tačiau dauguma keletą mėnesių, po to grįžo tėvynėn. Be to, buvo ir tokių, kurie atvykę į čia vykstančius apmokymus ir suvokę karo realybę bei tai, kad gali žūti, skubiai grįžo namo.

„Čia ne vaikų žaidimo aikštelė, čia negailestingas karas, tai paliudijo ir T.Tumo žūtis“, – sakė Jaras. Vyriškis sakė netikintis, kad T.Tumo žūtis sumažins kariaujančių lietuvių kiekį, nes tie, kas bijo, išvyksta iš karto, o tie, kas pasilieka, susitaiko su tuo, kad gali atsitikti visko.

„Išgirdę apie T.Tumo žūtį, mano tėvai susisiekė su manimi, bet neragino grįžti. Tėvai jaudinasi dėl manęs, išgyvena, bet kartu ir gerbia tokį pasirinkimą, nes pasakiau, kad pasilikęs Lietuvoje jausiuosi blogai“, – kalbėjo 21 metų karys, pravarde Selas.

Vaikinas į Ukrainą atvyko praėjusį birželį, prieš tai Kauno universitete studijavo mediciną. Selui teko kelias savaites kovoti prie Kupiansko, tačiau daugiausia laiko praleido fronte prie Bachmuto.

Studentas kuriam laikui buvo grįžęs į Lietuvą, o dabar Kyjive laukia naujo kontrakto pasirašymo.

T.Tumą pažinojo nedaug, vien iš dalyvavimo bendrose pratybose.

„Ukrainai privalome padėti, tai mūsų bendra kova, nes priešas yra vienas ir tas pats, nugalėjęs Ukrainą, atžygiuotų pas mus“, – kalbėjo kaunietis Selas.

Kovojo vienoje brigadoje

Savo vardo ir pavardės nepanoro atskleisti ir 37 metų lenkė, kovojusi vienoje brigadoje su T.Tumu ir rotacijos laikotarpiu gyvenusi su juo viename name.

Rotacija kariai vadina tą laiką, kai grįžta iš fronto ir ilsisi bei ruošiasi vykti pakeisti kovotojus priekinėje linijoje.

„Prisistatau slapyvardžiu Džipsi, tikro vardo nesakau, nes nenoriu, kad sužinotų tėvai, jog užsiimu ne humanitarine pagalba, o esu fronte. Kai skambinu, jie mane nuolat ragina grįžti, bet negaliu – čia dar laukia daug darbo“, – sakė mergina.

Džipsi anksčiau dirbo banke, tačiau karo pradžioje ėmė savanoriauti pasienyje, padėdama ukrainiečių pabėgėliams, o prieš pusantrų metų nusprendė įsitraukti į kovą fronte.

„Tadas spindėjo ryžtu viską kuo greičiau išmokti ir būti kuo naudingesnis. Tai jutau, kai dalyvavome apmokymuose poligone, kai jis veždavo mane su kitais senbuviais į užduotis. Jis elgėsi kaip tikras profesionalas. Liūdna, kad žuvo, bet žmona ir vaikai, kaip kad ir visi Lietuvoje, turėtų juo didžiuotis“, – sakė Džipsi.

Žūtys skaudina, bet ryžto kariauti nesustabdo

„Išlydėjau Tadą į paskutinę užduotį, apkabinau, kaip kad visada vienas kitą apkabindavome prieš kuriam nors iš mūsų išvykstant į kovinę operaciją, o ryte sužinojau, kad jo nebėra“, – tyliu liūdnu balsu pasakojo R.Urvikis.

Iki karo šiedu kariai vienas kito nepažinojo. T.Tumas gyveno Vilniuje, o R.Urvikis Jonavos rajone. Paklaustas, kaip galėtų Tadą apibūdinti, R.Urvikis sakė, kad vilnietis buvo darbštus ir imlus, norėjo kuo skubiau viską gerai išmanyti.

Pastaruoju metu Tadas susidomėjo dronais ir siekė išmokti juos valdyti. Šiaip buvo labai ramus ir darbštus, visada padėdavo susiruošti išvykti į užduotį.

Nuolat klausdavo: „Raima, gal tau tą padėti, gal aną“, bet aš lygiai taip pat ir jam padėdavau. Žinia, kad Tadas žuvo, mane nepaprastai sukrėtė“, – sakė R.Urvikis.

Vyriškis prisipažino, kad fronte kariauja kiek daugiau kaip metus, per tą laiką teko susitaikyti su ne vieno bendražygio žūtimi. Paklaustas, ar nebijo ir pats žūti, atsakė: „Žinoma, kad bijau. Jeigu nebijotum, būtų nenormalu, baimė visada yra, bet ji turi būti sveika ir netrukdyti darbui.“

R.Urvikį po Tado žūties vadas išleido trumpų atostogų. Vyriškis T.Tumo žmonai išvežė asmeninius žuvusiojo daiktus. Po to vyks aplankyti savo žmonos ir dviejų vaikų į Ruklą Jonavos rajone.

Paklaustas, kodėl ryžosi vykti kariauti, lietuvis atsakė: „Todėl, kad jei nepadėsime Ukrainai dabar, tai vėliau tas pats priešas ateis pas mus.“

Prierašai po nuotraukomis:

1. T.Tumą pažinojusi lenkė karė, pravarde Džipsi, savo veido nerodė net prie karsto.

2. R.Urvikį bičiulio T.Tumo žūtis nepaprastai sukrėtė.