Darbas pats neatėjo
Dėl ko labiausiai skauda širdį gyvenant šių laikų kaime?
Rokiškio rajono pakraštyje esančiuose Lailūnuose gyvenančios Regina Lukošiūnienė ir Vita Lapienienė į tai atsakė: dėl nedarbo, ypač jaunesnių žmonių.
Moterys pritarė, kad sovietmečiu didžiausias skaudulys buvo girtuoklystė. Bet jau seniai nebėra nelegaliai alkoholį pardavinėjančių „taškų“.
Vis dėlto abi pašnekovės turi darbą: V.Lapienienė dirba pamainos meistre „Rokiškio sūrio“ bendrovėje, R.Lukošiūnienė – slaugytoja Pandėlio ambulatorijoje ir dar – savo kaimo kultūrinės veiklos organizatore.
Taigi išeitų, kad ir patys žmonės turi stengtis? Darbas pats pas žmogų neateis?
To paklausta, V.Lapienienė pasakojo, kad buvo metas, kai jau dirbdama augino mažus vaikus, bet norėjo aukštesnių pareigų, todėl dar mokėsi neakivaizdiniu būdu Žemės ūkio akademijoje. Iš tiesų darbdaviai pastebėjo ir įvertino jaunos moters norą, pastangas.
Bet darbas juk ne vietoje. Iki Rokiškio nuo Lailūnų – geras kelio gabalas. Taigi teko išmokti vairuoti automobilį, išlaikyti teises.
Viręs gyvenimas nuslopo
R.Lukošiūnienė kultūrinės veiklos organizatore, bet puse etato, dirba 15 metų. Moteris prisiminė, kad V.Lapienienė šalia jos buvo nuo pat pradžių – ar dainuoti, ar šokti reikia, Vita visuomet dalyvaus.
Tik dėl repeticijų reikia abiem derintis, nes V.Lapienienės darbe būna naktinių pamainų.
Moterys prisiminė, kad vienu metu kaime yra veikę keli kolektyvai, šoko net vaikai. Suaugusieji rinkdavosi į liaudiškų šokių repeticijas, dar mokėsi linijinių šokių. Buvo ir vokalinis ansamblis, duetu dainavo V.Lapienienė su Lebedžių kaime gyvenančia Jūrate Balčiūniene.
Apie auksarankę J.Balčiūnienę ir jos pomėgį nerti iš virvių kilimus, krepšius, suvenyrus jau rašėme.
Lailūnų moterys yra šokusios kankaną. Žiūrovus linksmindavo humoro grupė „Vitaminas C“. Gyvenimas virte virė. Susiburdavo grupelės tam tikroms šventėms. R.Lukošiūnienė važiuodavo į Gariūnų turgų medžiagų, siūdavo drabužius. Pasirodymai užtrukdavo po pusantros valandos.
Pašnekovė apgailestavo, kad apie aktyvią veiklą tenka kalbėti būtuoju laiku. Mat dabar likę tik duetas ir keturiese arba šešiese dainuojančių moterų vokalinis ansamblis.
Kalbant – gumulas gerklėje
R.Lukošiūnienė prisipažino, kad pati ne bet ką ir priima, pavyzdžiui, dainuoti.
„Man nereikia, kad dvi dešimtys ateitų tik pastovėti, reikia, kad dainuotų“, – paaiškino ji.
Naujų gyventojų į Lailūnus neatvyksta, todėl galinčių, gebančių ir norinčių dalyvauti saviveikloje – mažai.
„Reikia kažkokiu būdu išrasti naują dviratį kaip pritraukti žmones. Apmaudu, kad viskas šitaip apmirė. Kalbant stringa gumulas gerklėje ir niekaip negaliu jo išspjauti“, – atviravo R.Lukošiūnienė.
Dalis saviveiklininkų atkrito per kovido pandemiją, po jo kai kas nebenori niekur eiti, o tuo labiau dalyvauti. Sako, muziką iš savo kiemo girdi. Be to, vyresniuosius užklupo ligos, traumos, operacijos.
Pašnekovė patikino, kad korespondentė kaime nerastų žmogaus, kurio ji nebūtų kalbinusi ateiti į repeticijas.
Ar lailūniečiai, ją pamatę, nepasuka į kitą gatvę?
„Yra buvę, kad iš tolo rėkia: „Net neprašyk, neateisiu, nenoriu!“ O aš sakau, kad tik pasilabinti norėjau“, – juokėsi pašnekovė.
Būna, kad kas nors pasiūlo kviestis į kolektyvus naujų narių. Tuomet R.Lukošiūnienė teiraujasi, galbūt ji ko nors nežino, gal kokia nors šeima atsikėlė gyventi į jų kaimą?
Žinoma, kad ne.
Iš Jono liko tik batai
Užtat kalbėdamos apie praeitį pašnekovės pasakoja smagius prisiminimus.
Ir šokti, ir dainuoti sugebanti V.Lapienienė juokėsi, kad didžiausias iššūkis būdavo – spėti persirengti drabužius. Tik padainavai, nusilenkei žiūrovams, išėjai iš scenos – į kitus drabužius neri ir vėl atgal.
O kartą taip nutiko, kad per skubėjimą vienus apdarus paliko namuose.
„Iki kito pasirodymo – vos kelios minutės! Pro žiūrovus lauk išeiti negaliu, todėl atsidariau langą – iššokau ir bėgte namo, nes netoli gyvenu. Atlekiu atgal, čia jau Regina delnais pliaukši, skubindama į sceną“, – juokėsi.
V.Lapienienė prisiminė ir keistą nutikimą, kai kažkokie žmonės pavogė jos anytos iš šiaudų padarytus Joną ir arklį.
„Iš Jono liko tik batai. O arklį nugvelbė su visomis kanopomis, kažkas dar matė jas, kyšančias iš automobilio“, – stebėjosi pašnekovė.
Besmegenį kirviu kapojo
Per Užgavėnes lailūniečiai išpuošdavo arklį, o patys taip persirengdavo, kad vieni kitus vos atpažindavo. Ir, traškant sniegui, rogėmis važiuodavo per aplinkinius kaimus. Juk žiemos būdavo šaltos ir sniegingos.
Žmonės persirengėlius noriai įsileisdavo. O jeigu neatidarysi durų – rytą per kaimynus eisi ieškoti savo šluotos.
Dar geriau, kai Užgavėnių dalyviai nulipdė senį besmegenį prie pat nesvetingo šeimininko durų. Šis aptirpo, po to pašalo – žmogui teko lauk pro langą kabarotis, besmegenį nuo durų kirviu kapoti. Tik tuomet užšalusias duris šiaip taip pravėrė.
O kartą kelio posūkyje iš arkliu traukiamo vežimo išvirto viena iš Užgavėnių personažų. Sniego – iki pažastų, moteris stambi, pūškuoja, bet iš pusnies niekaip neišsikapsto. Visi lipo iš vežimo jos atgal įkelti.
V.Lapienienė juokėsi pasakodama ir apie netikėtus atsitikimus šokant.
Jos pačios sijonas kartą užsikabino už dekoracijos.
„Žiūriu – tvora iš paskos velkasi“, – kvatojo pašnekovė.
Žadėjo padaryti „žmogų“
R.Lukošiūnienė patikino, kad viena lauke ji būtų silpnas karys, ypač rengiant kaimo šventes. Įvairiomis progomis į krūvą susibėga bendruomenė, biblioteka, kaimiečiai. Renginiai būna visų bendri – su svečiais, saviveiklininkais, netgi su baikeriais.
„Nors nuo jaunystės dirbau medike, bet tik kultūros darbuotoja save visuomet įsivaizdavau. Dabar ir šoku, ir dainuoju, ir scenarijus rašau, ir vaidinu“, – vardijo R.Lukošiūnienė.
Moters sugebėjimai gal iš giminės. Juk jos dėdė buvo žinomas šalyje kompozitorius, pedagogas, dirigentas Mikas Vaitkevičius.
„Dievulis ir man davė geras ausis. Dėdė mamai sakė: „Duok man tą mergiotę, aš iš jos žmogų padarysiu.“ Betgi, žinote, kokie buvo laikai – ir mama, ir tetos stojo piestu, esą gal jis pablūdo. Jų įsivaizdavimu, aš galėsiu šokti ir dainuoti dirbdama kitokį darbą“, – prisiminė R.Lukošiūnienė.
Taip ji baigė Panevėžio A.Domaševičiaus medicinos mokyklą ir tapo felčere.
Vairuotojas maldavo negimdyti
„Į medicinos punktą kaimo žmonės ateidavo su savo džiaugsmais ir bėdomis. Vos ne apie kiekvieną kiemą galėčiau romanus rašyti“, – R.Lukošiūnienė prisiminė laikus, kai Lailūnuose dar veikė medicinos punktas.
Čia irgi nutiko įvykių, kai reikėjo skubiai veikti. Teko net padėti moterims gimdyti.
„Aš pati buvau nėščia. Atlekia vyriškis rėkdamas, kad jo žmona gimdo. Gimdo! Dar šaukia, kad – dukra. Aš mintyse greitai sumojau: vadinasi, vaikas gimęs, jei žino, kad mergaitė“, – juokėsi pašnekovė.
Paklausta, ar išsigando, kaip reikės elgtis su gimdyve ir naujagimiu, lailūnietė paatviravo, kad širdis tada buvo kulnuose.
Kitu panašiu atveju streso buvo dar daugiau. Moteriai – jau smarkūs sąrėmiai, R.Lukošiūnienė gaudo kūdikį, o greitoji pagalba dar tik įsuka į kiemą.
Juokingas buvo dar vienas nutikimas, kai gimdyvę vežė į ligoninę su greitosios pagalbos mašina. Vairuotojas maldavo moterį kentėti, nes jei gimdymas prasidės čia pat, jis pats mirs iš išgąsčio.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Per Velykas jaunimas virsdavo švelniakailiais zuikiais.
2. Pavasarį lailūniečiai kelia inkilus ir tikisi, kad paukščiai sugrįš į namus.
3. V.Lapienienės ir J.Balčiūnienės duetas – laukiamas kaimo renginiuose.
4. Kokių tik pasirodymų Lailūnuose nebūta – net entuziastingųjų baikerių šokis.
5. Darbštuolės auksarankės netingi susirinkti ir pagaminti kaimo žmonėms dovanų.
6. Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną vieni pažymi bėgdami, o kiti – riedėdami.
Lailūnų bendruomenės feisbuko nuotraukos
