Turi išgaląstą liežuvį
Panevėžio rajone, Vadokliuose, gyvenantis Dovydas Butkus prisistato lietuvio ir ukrainietės vaiku, turinčiu išgaląstą liežuvį.
21-erių vaikinas – šeimos, kurioje augo aštuoni vaikai, jaunylis. Sako, vaikystėje patyręs nepriteklių, bet buvęs visų mylimas ir augęs laimingas. Jau nuo pirmos klasės Vadoklių mokytojai ir šio miestelio kultūros centro darbuotojai jo nepasidaliję – ir vieni, ir kiti kvietę lankyti jų vadovaujamus būrelius.
„Nepasidalijom tikrai“, – pritaria dabartinė Dovydo darbdavė bei jo lankytų ir tebelankomų būrelių vadovė, Vadoklių kultūros centro direktorė Eugenija Zakarkienė. Ji džiaugiasi, kad dar mažas būdamas Dovydas išsiskyrė aiškiu, skardžiu balsu laidomu sąmoju ir drąsa.
„O kaip tik toks vaikas tiko man, ruošiančiai mažuosius vadokliečius jaunųjų liaudies kūrybos atlikėjų konkursams“, – teigia direktorė.
E.Zakarkienė mena, kaip dar pirmokėliui Dovydui buvo pasiūlyta pasakoti piemenų sakmes. Berniukas su užduotimi puikiausiai susidorojo, ir taip nusitiesė jo kelias į žvaigždes: vaikinas ėmė dalyvauti konkursuose, juose itin vaizdžiai pasakojo liaudies istorijas ir beveik visur laimėdavo.
Jaunųjų liaudies kūrybos atlikėjų konkursuose leidžiama dalyvauti tik moksleiviams, tad dabar Dovydas tai kategorijai jau nebetinka. Dėl to direktorei liūdnoka. Pats gi Dovydas pasidžiaugė dalyvavęs keturiolikoje respublikinių moksleivių konkursų – norint į juos patekti reikia būti rajono, po to apskrities konkursų laureatu.
„Ir taip jau pavyko, kad tapau kone visų konkursų laureatu ar bent jau diplomantu“, – šypsosi jaunuolis.
Juokindamas kitus pats nebijo apsijuokti
Dabar, jau išaugęs iš mokinuko amžiaus, D.Butkus visai neseniai laimėjo Pasakorių pasakoriaus titulą Aukštaitijos suaugusiųjų pasakorių konkurse. Šį titulą jam pelnė istorija apie netoli Vadoklių esantį Juodžio ežerą, kuriame nuskendęs juodas jautis, tad ir vanduo to ežero juodas.
Kiek anksčiau laimėjimą Dovydas pelnė pasakojimu apie Vadoklius, kurių kapinėse pamatę baltą ožkytę žmonės pamanė, jog ten žmones gąsdina vaiduokliai, tad ir vietovę praminė Vaiduokliais, na, o kad lengviau būtų tarti žodį, ilgainiui ji tapusi Vadokliais.
Pasakojimus D.Butkus pasakoja vietos tarme, sako, jog to paties teksto niekada nepapasakoja vienodai.
„Matydavau, kaip į pasakotojų konkursus mokinukus atlydėjusios vadovės jaudinasi, kaip nerimauja, kad tik jie nesuklystų. Aš dėl Dovydo niekada nesu jaudinusis, nes mačiau, kad ir pamiršęs tekstą jis gali toliau improvizuoti, kurti, juokinti susirinkusius“, – įsiterpė E.Zakarkienė.
Ji prisiminė nesyk buvus, kad pamiršęs tekstą D.Butkus nesutrinka ir visiems praneša: „Pamiršau tekstą, jūs pasijuokit minutėlę, gal prisiminsiu ir toliau pasakosiu.“ Tai išgirdę klausytojai stveriasi už pilvų, kvatoja, o per tą laiką nutrūkusi vaikino mintis sugrįžta.
Pritardamas vadovei, Dovydas sako: „Galbūt man sekasi todėl, kad aš, juokdamasis pats iš savęs, niekada nebijojau apsijuokti, be to, man neskaudėjo ir tada, kai iš manęs juokėsi.“
Juokiasi tik silpnieji
E.Zakarkienė neslepia, jog buvo ir tebėra tokių, kurie juokiasi ne tik iš Dovydo šmaikščių pasakojimų, bet ir iš jo paties.
„Tokie jau esame, kad užuot padėję vargingiau gyvenantiems, tik skubame juos apkalbėti, sukritikuoti, pasijuokti“, – nuoskaudos neslepia kultūros centro vadovė.
Tad ji tai matydama nuolat kaldavusi savo auklėtiniui, kad juokiasi tik tie, kurie patys tvirti nesijaučia, turi kompleksų. Žemindami kitą jie siekia pasijusti viršesni.
„Džiaugiuosi, kad Dovydui užteko dvasios jėgų, be to, manau, prisidėjo ir jo talentas, kad ir šaipantis kitiems jis išliko tvirtas, neišėjo iš būrelių, lipo į sceną, žavėjo visus, darė puikų įspūdį“, – pabrėžė E.Zakarkienė.
Moteris pasidžiaugė, jog pasakorius Dovydas – jos klasės draugės sūnus, tad dar ir dėl to nuo pat vaikystės buvęs jai itin artimas ir brangus.
Dovydas ir pats sako, ir jį nuo vaikystės pažįstanti kultūros centro direktorė patvirtina, jog buvęs jis visai neblogas mokinys, kaip ir visi, ir mokytojai žinojo jį esant gerą pasakorių. Kadangi Vadokliuose nebeliko vidurinės mokyklos, vidurinį mokslą Dovydas baigė Panevėžio profesinio rengimo centre, drauge įgydamas aplinkotvarkos specialybę.
Vadovė labai apgailestavo, kad vaikinas nesiima studijuoti kultūros mokslų. Bet tai gal dar ateityje – ji viliasi, kad ir Dovydas ateis į protą ir pakils į studijas. Savo svajonėse ji mato diplomuotą Dovydą, vadovaujantį Vadoklių kultūros centrui.
Ji juk ir pati jaunystėje išmoko buhalterijos, o drauge buvusi itin aktyvi pačių įvairiausių saviveiklos kolektyvų dalyvė. Tai ją traukė.
„Jau perkopusi ketvirtą dešimtį, tapau šio kultūros centro vadove, o tada ėmiausi studijuoti kultūrinės veiklos vadybą“, – savo biografijos faktus atskleidė E.Zakarkienė.
Ji svarstė, jog bent jau Vadokliuose vargu ar atsirastų kitas žmogus ir norintis, ir galintis vadovauti kultūros centrui.
Pernelyg laimingas, kad mokytųsi
Šiuo metu Dovydas gyvena Vadokliuose su mama. Mokslus Panevėžyje prisimena ne itin maloniai, sako, kad ten jį varginęs miesto triukšmas, ilgėjosi gimtinės laukų, tyro oro, savų žmonių.
„Suprantu, kad esu kitoks nei dauguma kitų jaunų žmonių ir netgi kitoks nei mano broliai, kurie važiuoja dirbti ir užsidirbti į užsienius. Mane ten nuvežtų nebent surišę. Aš – Lietuvos, Vadoklių vaikas“, – pabrėžia D.Butkus.
Gyvendamas Panevėžyje jis dirbo „Cido“ arenos scenos montuotoju, dabar džiaugiasi esąs įdarbintas Vadoklių kultūros centre darbininku.
„Iš tiesų Dovydas – ir renginių vedėjas, ir visokių darbų nudirbėjęs, ir tikrai mano dešinioji ranka“, – sako E.Zakarkienė. Vaikinas puikiausiai tiktų būti kultūros darbuotoju, bet tam trūksta diplomo.
Kad reiktų mokytis, sutinka ir pat Dovydas, tačiau sako esąs pernelyg laimingas, jog dar ir mokytųsi. Paklaustas, kokį save mato galbūt po dešimties metų, vaikinas prisipažįsta: „Patikėkit, aš nežinau, ką sumanysiu, ką veiksiu ir koks būsiu rytoj, o dešimt metų man pernelyg ilgas laiko tarpas, tiek toli manęs neneša vaizduotė.“
Knygų jis sako neskaitantis, nes kūriniai, pasakojimai ir taip gimsta jo galvoje, jie ateina lyg iš niekur, tad skaityti, o po to apmąstyti tai, kas perskaityta, jam nesinori. Pats jis sugalvotų pasakojimų nebando užrašyti, vien juos perpasakoja. Ir perpasakoja taip, kad klausantieji kvatojasi.
„O kaip su merga, apie kurios paieškas pasakojimą esi sukūręs? Turi merginą?“ – teiraujuosi. Į tai Dovydas paslaptingai šypteli ir prisipažįsta, kad merginos jo gyvenime nėra. Neturi jis automobilio, nėra įsigijęs vairuotojo pažymėjimo.
„Man ir taip gerai“, – paaiškina.
Nuo piemenuko – iki Pasakorių pasakoriaus
E.Zakarkienė atkreipė dėmesį, kad iškalbųjį D.Butkų bandyta kviesti vesti šeimos švenčių, kuriose jo prašyta juokinti vietos žmones, bet vaikinas tai daryti atsisakė. Tokia komercija – ne jam.
„Iš tiesų, nors jaučiuosi esantis laisvas, žinau, kaip į mane, bandantį juos linksminti, reikliai žiūrės vietos žmones, o vėliau dar ilgai aptarinės, ką ir kaip pasakiau ar ką galėjau pasakyti, bet nepasakiau. Nenoriu to“, – sako Dovydas.
Jis teigia visai nesivaržantis, kai reikia stoti ir juokingas istorijas pasakoti visai nepažįstamiems žmonėms. Juk tai jis darė Vilniuje vykusių Lietuvos dainų švenčių metu!
„Pasakoriaus talentą dovanojęs likimas nepadarė Dovydo dainininku, o štai gitara jis groja puikiai“, – dėmesį atkreipė dar į vieną spalvingą detalę E.Zakarkienė.
Ji pasidžiaugė, kad gitarą vaikinas brazdina grodamas Vadoklių kapeloje.
„Gal Dovydo mama nesupyks, jei pasakysiu, kad jis – ne tik jos, bet ir mano vaikas“, – šypsosi E.Zakarkienė.
Kultūrininkė džiaugiasi išauginusi šį talentą scenai nuo piemenuko iki Pasakorių pasakoriaus. Moteris įsitikinusi, kad Vadokliams tai – tikra, neparodinė garbė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. E.Zakarkienė svajoja Vadoklių kultūros centro vadovo darbą perleisti D.Butkui.
2. „Dovydas truputį ir mano vaikas“, – nuo mažens ugdanti D.Butkų sako E.Zakarkienė. D.Baronienės nuotr.
"Panevėžio kraštas", 2020 07 04
_skliautui0.jpg)
