Grodamos kliaunasi klausa
Daujėnietės moksleivės Toma Trybytė ir Austėja Puzaraitė visai nenusimena, kad neturi galimybės lankyti muzikos mokyklą Pasvalyje.
„Mūsų senoliai buvo savamoksliai muzikantai, nepažinojo natų, bet jiems tai netrukdė per šventes linksminti kaimo žmonių. Mes skaitome muzikos raštą, bet ir mums groti yra kur kas maloniau pasikliaunant vien klausa“, – patikino jaunosios muzikantės.
Penkiolikmetė ir trylikametė atskleidė, kad jų aistra muzikai užgimė dar besimokant Daujėnų pagrindinės mokyklos pradinėse klasėse. Mena, kai muzikos mokytoja ir būrelio vadovė Virgilija Jurkšaitienė grįžo iš mokytojų vasaros stovyklos ir mokiniams pristatė iki tol jiems nematytą styginį instrumentą ukulėlę.
„Panaši į gitarą ukulėlė atrodė juokingai maža, tarsi pritaikyta groti darželinukams. Bet kai mokytoja sugrojo pirmą melodiją, visi sėdėjome apstulbę iš susižavėjimo. Tuomet nemažai vaikų panoro išmokti ja skambinti. Juolab kad vos keturių stygų instrumentu yra tikrai nesudėtinga išmokti groti“, – pasakojo T.Trybytė.
Ukulėlė yra XIX amžiuje Havajuose sukurtas muzikos instrumentas. Havajų kalba žodis „ukulele“ verčiamas „šokanti blusa“. Šis muzikos instrumentas Lietuvoje ilgai nebuvo žinomas, o išpopuliarėjo vos prieš keletą metų.
Repetuodavo net patvoryje
Kaip dažniausiai ir atsitinka, daugelio tada susižavėjusių ukulėle mokinių noras muzikuoti greitai išgaravo. O atkakliausius mokytoja pakvietė prisijungti prie miestelio folkloro kolektyvo. Merginos prisipažįsta, kad joms groti ansamblyje buvo ne tik garbė, bet ir didžiulė atsakomybė.
Paauglės dabar juokiasi, kad pradėjus groti ir dainuoti suaugusiųjų kolektyve, išties buvo daug streso. Jas kaustė baimė dar ir todėl, kad kolektyve dainuoja keli mokytojai. Kaip jie tai įvertins? O jei jos suklys?
Tik vėliau suprato, kad ta jų baimė buvo visai nepagrįsta, pedagogai niekada jų nekritikavo, vien tik gyrė.
„Dažnai abi kartu su Toma negalėdavome dalyvauti kolektyvo repeticijose, tad stengdavomės bent viena nueiti. Vasarą, susėdusios palei tvorą, viena kitą mokindavome groti. Dviese repetuodavome tol, kol abi nutardavome, jog skambiname be priekaištų. Kaimynams gal ir keistai atrodydavo mūsų vakariniai koncertai, bet jie nieko nesakė“, – juokdamasi repeticijas prisiminė A.Puzaraitė.
Ilgisi kaimo mokyklos
Uždarius Daujėnų pagrindinę mokyklą, mergaitėms tenka važinėti į Pasvalį. Laiko visai neliko, todėl teko paaukoti ir malonumą muzikuoti miestelio ansamblyje.
Dabar Toma mokosi Petro Vileišio gimnazijoje. Austėja iš pradžių lankė Lėvens pagrindinę mokyklą, tačiau didelės mokyklos triukšmas ją slėgė, todėl paprašė leisti mokslus tęsti šios mokyklos Ustukių skyriuje.
„Miesto vaikai neįsivaizduoja mažų kaimo mokyklų gerumo. Mums buvo labai keista, kad mieste per muzikos pamokas mokoma tik teorijos, kartais pabarškinama savadarbiais barškalais. Kaime nuo pat pirmos klasės mokytoja visus vaikus mokė groti vienu ar kitu instrumentu. Net prastą klausą turintys mokiniai išmokdavo groti lengvus kūrinius“, – kaimo mokyklos privalumus dėstė jaunosios pašnekovės.
T.Trybytė neslėpė, kad tėvai jai siūlė lankyti muzikos mokyklą, bet ji pati nepanoro kone kasdien važinėti keliolika kilometrų pirmyn atgal. Ji dar besimokydama Daujėnuose ir muzikos mokytojos padedama išmoko skambinti kanklėmis, vėliau savarankiškai mokėsi groti gitara bei pianinu. Muzikos žinių ji semiasi iš interneto.
Groja sudėtingus kūrinius
Gerą muzikinę klausą daujėnietė paveldėjo iš savo močiutės: ji grojo armonika bei akordeonu, o prosenelis kaime buvo žinomas kaip smuikininkas ir dažnučių kūrėjas.
Savamokslei muzikantei muzika yra geriausias atsipalaidavimo būdas. Kai liūdna, ji pianinu skambina kompozitorių Dmitrijaus Šostakovičiaus bei Liudviko van Bethoveno kūrinius. O kai nuotaika pakyli, traukia lietuviško popso dainas.
Koks mėgstamiausias jai muzikos žanras, T.Trybytė negali atsakyti, viskas priklauso nuo nuotaikos.
Nors gimnazistė puikiai skambina gitara, tačiau dar nedrįsta praverti mokyklos gitaristų būrelio durų.
„Tik pirmi metai mokausi gimnazijoje, ten labai didelis mokslo krūvis, nenoriu, kad dėl pomėgio nukentėtų pažymiai. Niekada negali žinoti, ką gyvenimas yra suplanavęs, gal baigusi gimnaziją užsimanysiu tęsti studijas pas profesionalius muzikos mokytojus“, – nedrąsiomis svajonėmis dalijosi gimnazistė.
Puikusis giminės genas
A.Puzaraitė patenkinta vėl galėdama mokytis nedidelėje kaimo mokykloje. Mergaitė džiaugiasi, jog ši mokymo įstaiga turi nusipirkusi tiek daug taip jos mėgstamų ukulėlių, kuriomis per muzikos pamoką muzikuoti gali visi mokiniai.
Austėja prisipažino, jog yra nedrąsi, bet vienos šventės metu mokykloje išdrįso bendramoksliams pateikti staigmeną: skambindama ukulėle ji sudainavo partizanų dainą „Rudens naktis sustojo“. Sužavėti liko ne tik draugai, bet ir mokytojai.
Paauglę muzikine klausa apdovanojo tėvo giminės genai. Rolandas Puzaras sunkiai skaito natų raštą, bet groja kone visais muzikos instrumentais. Todėl ir duktė muzikuodama dažniausiai pasikliauna klausa ir skambina ukulėle, gitara, dar groja elektriniu pianinu. Skaitydama natas ji groja tik per muzikos pamokas. Austėjos širdžiai mieliausia liaudies muzika.
Mergaitė norėtų lankyti muzikos mokyklą, bet neturi tam galimybių: į rajono centrą autobusai važiuoja gan retai.
Prierašai po nuotraukomis:
1. T.Trybytė įsitikinusi, kad išmokti groti ukulėle gali kiekvienas.
2. A.Puzaraitė gitara groti išmoko pati.
3. Kaimynės A.Puzaraitė (kairėje) ir T.Trybytė repetuodavo prie tvoros.
4. A.Puzaraitei labiau patinka mokytis mažoje mokykloje.
V.Savickienės nuotraukos
