Pataikėme pačiu laiku
Važiuojame į ypatingą Biržų rajono vietovę – Čypėnų kaimą Vabalninko seniūnijoje. Jis legendiniais savo gyventojais, vertinusiais laisvę labiau už viską, išgarsėjo daugiau nei prieš šimtmetį.
„Jūs beveik pataikėt į Čypėnų respublikos 117-ąjį gimtadienį, tą sukaktį atšventėme lapkričio 12-ąją“, – sako mus pasitikusi čypėniškė Vilma Indrikonienė.
Ji – bendruomenės pirmininkė. Lyg ir neoficiali, nes Čypėnai nėra įregistravę bendruomenės. Gyventojai ir be šio formalumo labai vieningi, nuolat susiburia šventėms ar bendriems darbams kaimo labui.
Sumažėjęs, bet gyvas
Iš pirmo žvilgsnio Čypėnai atrodo apmirę. Pagrindinėje Respublikos gatvėje gausybė negyvenamų namų. Vieni – užžėlusiais kiemais ir išdaužytais langais, kiti visai sukežusiomis, jau be durų ir langų gryčiomis.
Kur yra gyvasties, aiškiai matyti, kad šeimininkai ūkiškai tvarkosi. Vienur šviežiai supjautų lentų stirta – vyks statybos, kitur matyti naminių paukščių aptvaras, sargybą einantys šunys.
Kaimo gale, šalia vienos sodybos, stūkso paminklinis akmuo Čypėnų respublikos įkūrimo aktyvistui Ernestui Galvanauskui. Vėliau šis vyras tapo šalies visuomenės veikėju, buvo net ir ministru pirmininku, o pabėgęs nuo sovietinio režimo didelę gyvenimo dalį praleido Madagaskare.
Netoliese ir vėliava su Vyčiu plevėsuoja, ir stendas stovi su istorija apie neįtikėtiną anų laikų įvykį, kai kaimas buvo pasiskelbęs nepriklausoma respublika.
Daug tuščių namų, o netuščiuose daug našlių
Šiandien Čypėnuose belikę tik 34 gyventojai. Vardindama kiekvieno kiemo šeimininkų pavardes, tiek suskaičiuoja kaimo senbuvė Regina Devainienė.
Su ja, deja, bendraujame telefonu jau grįžę į redakciją.
Turėjome susitikti, bet 81 metų moteriai iš jaudulio sustreikavo sveikata.
„Namų sočiai, bet gyvenamų – mažai, o ir juose daugiausia vien našlės, vyrus kaime ant pirštų suskaičiuosi“, – apgailestauja pašnekovė.
Teiraujuosi, o kaip šiais laikais Čypėnuose reikalai dėl patriotų?
„Išskirtinių kaip ir nėra“, – nutęsia moteris.
Bet, prisimena, vietinių gyventojų patriotinius jausmus tarsi iš letargo pabudino prieš dešimtmetį į Čypėnus su šeima atsikrausčiusi V.Indrikonienė. Ji į dienos šviesą greitai ištraukė primirštą kaimo istoriją.
Dabar aimanuoja dėl karo
„Vilmutė labai visus subūrė, o kad nebuvo kur rinktis, tai ūkininkė Irena Muralienė bendruomenės reikmėms atidavė savo pastatą, nors jame ruošėsi įsirengti pirtį“, – pasakoja pašnekovė.
Jaunos moters iniciatyva visiems patiko.
„Pirmučiausia, ką švenčiam, tai Vasario 16-ąją. O per Nepriklausomybės šimtmetį čia didžiausios iškilmės buvo!“ – su jauduliu prisimena išskirtinę datą.
Pasak R.Devainienės, gyventojai, o ir iš Čypėnų kilusieji, gausiai susirenka į Šv. Stanislovo atlaidus.
„Vis aimanavom, kad pensijos mažos, o dabar bėdavojam, kad karas Ukrainoj“, – apgailestauja dėl naujų išgyvenimų mūsų pašnekovė.
Niekas tiksliai istorijos jau nebežinojo
Po kaimą žvalgomės su V.Indrikoniene.
Ji mosteli į vasarinį namelį, šalia kurio plaikstosi vėliava. Toje vietoje kadaise stovėjo ūkininkams Vinčiūnams priklausiusi pirmoji Čypėnų mokykla, joje ir įvyko legendinė sueiga, kurios metu buvo paskelbta, kad Čypėnai tampa nepriklausoma respublika.
Už namelio prisodinta pušaičių, jas sodino visi čypėniškiai, o prižiūri kaimo vaikai.
Vilniaus universitete teisės studijas baigusi V.Indrikonienė yra panevėžietė, su Čypėnais neturėjo nieko bendro, kol čia neatsikraustė.
Tada parūpo giliau pažinti vietą, iš kur kilę jos vaikų seneliai.
Moteris sakė, kad atvykus čia gyventi iš vietinių gyventojų gana dažnai girdėdavo su pasididžiavimu tariant „Čypėnų respublika“, bet niekas dorai negalėjo papasakoti istorijos.
Tada pati puolė ieškoti istorinės informacijos knygose, straipsniuose, internete.
Timptelėjus vieną siūlelį ėmė vyniotis intriguojančios istorijos kamuolys: būtent Čypėnuose prasikalė pirmieji Nepriklausomos Lietuvos idėjos daigai.
Be kraujo praliejimo
V.Indrikonienei aiškiau sudėlioti anuomet čia vykusius istorinius įvykius padėjo Biržų muziejaus „Sėla“ muziejininkė Edita Lansbergienė.
Rusijos imperijoje 1905 metais prasidėjus revoliucijai, pasipriešinimo carizmui banga ritosi ir per Lietuvą. Čypėnuose valstiečiai nuvertė carinės Rusijos valdžią.
To iniciatoriai buvo iš imperijoje uždarytų universitetų pargrįžę studentai ir šviesuoliai vabalninkiečiai.
„Čypėnai buvo valsčiaus centras, čia turėjo vykti susirinkimas dėl rinkimų į Rusijos dūmą. Susirinko per 2 tūkstančius žmonių, mokykloje netilpo, persikėlė į lauką. Vietoj rinkimų į rusišką dūmą žmonės padarė tiesiog fantastinį dalyką – išsiderėjo nepriklausomybę.
Vyko sunkios derybos su rusų paskirtais valdininkais. Iš Vabalninko buvo atsiųstas dragūnų būrys ir policija, bet pavyko susitarti be smurto, iš savų, lietuvių, išsirinkti viršaitį, raštininką ir kitus pareigūnus“, – glaustai apie įtempčiausią ano meto momentą atpasakoja pašnekovė.
Jau po mėnesio – Seimas
Sueigos metu valstiečiai priėmė 10 lietuviams labai svarbių nutarimų: atleisti rusus mokytojus ir keisti juos lietuviais, nebeduoti paštui arklių, nebemokėti caro valdžiai mokesčių, nebeleisti į caro kariuomenę savo vyrų, vyti lauk rusų valdininkus ir kita.
Svarbiausias nutarimas buvo: reikalauti, kad būtų šaukiama sueiga Vilniuje dėl valstybės atkūrimo ir pačių valdymo.
Čypėnų atgarsiai nusirito per kaimus ir valsčių centrus, sueigos vyko Kupiškyje, Ukmergėj ir kitur, kad išsirinktų delegatus siųsti į Vilnių.
Mažiau nei po mėnesio, gruodžio 4–5 dienomis, ir įvyko didysis Vilniaus seimas, jame dalyvavo 2 tūkstančiai atstovų, reikalauta Lietuvos autonomijos bei kitų teisių ir laisvių.
Aukos – tikrai ne veltui
„Tarp Seimo nutarimų, kuriuos pasirašė daktaras Jonas Basanavičius, yra 7 identiški tiems, kurie buvo pasirašyti Čypėnų respublikoje“, – sako V.Indrikonienė.
Bet laisvos Čypėnų respublikos gyvavimą nutraukė atsiųsta caro kariuomenė. Jėgos buvo nelygios – aktyvistai išvaikyti, iniciatoriai uždaryti į kalėjimus, išsiųsti į tremtį.
„Tos gyvybės buvo paaukotos, bet ne veltui. Čia buvo vieni ryškesnių žingsnių nepriklausomybės link. Laisvės reikėjo palaukti dar 13 metų. Ne tik palaukti, bet ir gaudyti kiekvieną progą pareikšti, kad mes norim turėti savo valstybę. Mes labai didžiuojamės. Čypėnų patirtis skausminga, bet ji buvo to verta, subrandintos idėjos juk buvo realizuotos“, – įsitikinusi Čypėnų patriotė.
Kaipgi dėl vaikų nekepsi?
Bet kaip apie tai pranešti visiems kaimo svečiams?
„Muziejininkams talkinant nusprendėme įrengti stendą, kad patiems, o ir svečiams būtų aišku, kas čia vyko, dar pasiruošėme ir edukacinę programą“, – sako pašnekovė.
Pasak jos, kaimo istorija niekada nebuvo pamiršta, tik sovietmečiu apie ją tiesiog garsiai nekalbėta, bet atgavus nepriklausomybę, kai kaimų gatvėms imta suteikti vardus, niekam nekilo abejonių, kad vienintelė Čypėnų gatvė turi vadintis Respublikos vardu.
V.Indrikonienė turi vilčių, kad dabar ištuštėjęs kaimas atsigaus. Apylinkėse jau gyvena jaunų, vaikų turinčių ūkininkų, greta Čypėnų įsikūrė vilniečių menininkų šeima. Vietinės vyresniosios kartos moterys – ir darbščios, ir gabios, kuria įvairiausius rankdarbius, iš virvių riša papuošalus ir interjero pagražinimus.
„Gyvasis mūsų krašto paveldas – R.Devainienė ir jos kepami žagarėliai iš razavų miltų“, – patikina.
Tą geraširdę moterį daugelis vadina tiesiog tetulyte.
„Šiemet minėjom kraštiečio monsinjoro Kazimiero Vasiliausko šimtmetį. Į šalia Čypėnų esančią jo tėviškę dešimt kilometrų iš Vabalninko pėsčiomis žygiavo mokiniai. Tetulytė pasiligojusi, širdis stoja, bet kaipgi vaikams tų stebuklingų žagarėlių neprikeps? Kalną prikepė, bet pati į šventę atvažiuoti nebepajėgė. Štai kokie puikūs žmonės pas mus gyvena“, – džiaugiasi V.Indrikonienė.
Filmą apie Čypėnus žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Atsikrausčiusi į Čypėnus V.Indrikonienė ėmė domėtis vietovės praeitimi, jos dėka į dienos šviesą buvo ištraukti primiršti dalykai.
2. Su Biržų muziejininkų pagalba Čypėnuose, ten, kur stovėjo senoji mokykla, atsirado ir stendas, primenantis ypatingą istorinį šio krašto įvykį.
3. Istorijos apie Čypėnų respubliką atgaivinimo iniciatorė buvo iš Panevėžio į kaimą gyventi atsikėlusi V.Indrikonienė.
4. Čypėnų respublikos įkūrimo iniciatoriui E.Galvanauskui atminti toje vietoje, kur vyko laisvę įteisinusi sueiga, pastatytas akmuo su lentele.
5. Važiuojant per kaimą matyti ir liūdnų vaizdų: apžėlusių sklypų ir apleistų namų be langų ir durų.
A.Švelnos nuotraukos
