Įtraukė net ir mamą
„Domiuosi viduramžių istorija, žiūriu serialus apie tą laikotarpį, skaitau knygas, mano piešiniuose irgi atsispindi tas senų laikų žavesys, patinka ir senovinė muzika, todėl ir atėjau į istorinių šokių grupę“, – sako 18-metė Emilija Klemkaitė.
Kai pajuto, kad tokie šokiai iš tikro prie širdies limpa, mergina iš šeimos sulaukė ir pastiprinimo: į šokių kolektyvą įsiliejo ir jos mama – dailininkė Sigita Klemkienė.
„Ir ji įsinorėjo atsipūsti po dienos darbų“, – juokiasi Emilija.
Nežinantiems atrodo, jog senoviniai šokiai šokami iš lėto, oriai, vos judant, tad ir pastangų tarsi nereikia.
„Taip nėra. Oho, koks čia sportas! Fizinio krūvio sočiai, būna, kad per repeticijas jau po pirmo šokio uždūstu, bet tai man irgi patinka, nes jokių kitokių treniruočių nelankau“, – sako mergina.
Šiuo metu grupėje yra 10 šokėjų, jauniausia – 13-metė Flora, vyriausioji jau atšventusi 60-metį. Dar dvi paauglės iškrito, nespėjo šokių suderinti su dailės užsiėmimais.
Emilija apgailestauja, kad kitąmet ir ji paliks kolektyvą – išvažiuos studijuoti.
Mokyklą ji baigė pernai, bet iš karto niekur nestojo, pasidarė pertrauką apmąstymams.
Dabar jau apsisprendė: studijuos kinų arba japonų kalbą.
Šoka dvaruose ir ant piliakalnių
Rokiškyje prieš dvejus metus susikūrusi istorinių šokių grupė jau stipriai įaugo į kultūrinį miesto gyvenimą. Be jos nebeįsivaizduojami rimtesni renginiai.
Senoviniu stiliumi pasiūtais ilgais lino apdarais plevenančios šokėjos per Baltų vienybės dieną sukosi ant Moškėnų piliakalnio, pasirodė miesto gimtadienyje, važiuoja į renginius aplinkiniuose dvaruose ir net įsiliejo į Rokiškio liaudies teatro spektaklį.
Rokiškėnų grupė po truputį garsėja, ją kviečiasi ir kiti rajonai: jau koncertavo Šakių rajone esančiame Kidulių dvare. O kaipgi nekvies – ar daug rasi mūsų šalyje šokančių būtent istorinius šokius?
Šokėjoms vadovauja kultūros centro choreografė Kristiana Kemundrytė.
Moterys ir merginos šoka XV–XVI amžiuje Italijos ir Prancūzijos regionuose vyravusius šokius. Pagal istorinę medžiagą juos atkuria pati K.Kemundrytė.
Prie grupės tinka ir vadovės vardas
Kurį laiką istorinių šokių grupė gyvavo be pavadinimo, o dabar jį jau turi – „Saltare le lavanda“.
Saltare itališkai reiškia šokis, antrojo dėmens versti nereikia. Taigi: „Levandų šokis“.
Kaip jis atsirado?
Šokėjos buvo pasidariusios sau pramogą: vyko pas Rokiškio rajone levandas auginti pradėjusias mamą ir dukrą. Naujai besikuriantis ūkelis vadinasi „Levandų Vanagynė“.
Tie mėlynuojantys krūmai vasaros vakarą padarė tokį didelį įspūdį, kad kolektyvas vieningai nusprendė: jei ne svaigų kvapą, tai bent žodį įspausti į šokių grupės pavadinimą.
„Be to, mūsų kostiumai violetiniai ir tamsiai mėlyni, viskas susiję“, – šypsosi K.Kemundrytė.
Kodėl pavadinimas ne lietuviškas? Todėl, kad atkeliavęs iš svečių šalių.
Atrodo, kad su senoviniais šokiais susietas ir pačios vadovės vardas, juk Kristiana skamba paslaptingai, tarsi atėjęs iš praeities.
„Mamai toks vardas patiko, o tėtis iš karto sakė, kad gyvenime dėl jo turėsiu problemų. Ir buvo teisus, dokumentuose dažnai klysta“, – sako choreografė.
Jai pačiai tėvų išrinktas vardas patinka.
„Jis kažko priduoda. Kai žinai, kad tokių vardų daugiau nėra, jautiesi truputį kitokia“, – džiaugiasi ji.
Ir pačiai buvo naujiena
Anksčiau istorinių šokių Rokiškyje niekas nešoko. K.Kemundrytė buvo įkūrusi argentinietiško tango grupę, šokėjus mokė privačiai.
Choreografė yra rokiškietė, bet 16 metų gyveno sostinėje. Vilniuje apsigyveno baigusi vos 9 klases. Muzikos ir teatro akademijoje ji baigė teatro fakultetą, įgijo aktorės-šokėjos specialybę.
Į gimtinę grįžusią gabią choreografę pakvietė kultūros centras.
„Norėjo, kad ateičiau su argentinietiško tango grupe, bet toks kolektyvas kultūros centre negali egzistuoti, reikia labai ilgo laiko, kad galėtume surengti viešą pasirodymą. Tad ėmiausi istorinių šokių“, – pasakoja vadovė.
Senovinių šokių žanras jai pačiai buvo naujiena, akademijoje jų mokėsi, tačiau realiai statyti istorinių šokių netekę, reikėjo įdėti daug pastangų.
Buvo ir klaustukas, ar kas ateis. Bet atėjo.
„Pasakai draugams, žinia eina, taip ir atsiranda norinčių“, – sako K.Kemundrytė.
Patirtimi pasidalija draugai
Nutarusi rinkti šokėjas istorinių šokių grupei, ji turėjo apsispręsti, kokio istorinio tarpsnio atspindys tai bus. Apsistojo ties viduramžiais.
„Tas istorinis laikotarpis man buvo svetimas ir nepažįstamas, todėl kilo noras kuo giliau pasikapstyti“, – šypsosi choreografė.
Medžiagos, kaip šoko viduramžiais, labai mažai, tad teko rankioti po kruopelę.
Choreografams, dirbantiems su viduramžių laikų šokiais, rengiami seminarai Krokuvoje, į juos suvažiuoja profesionalai iš Italijos ir Prancūzijos, greta judesio pamokų vyksta ir paskaitos istorijos temomis, kad kuo giliau būtų galima pažinti tą laikotarpį.
Rokiškietė į seminarus Lenkijoje neturėjo galimybių išvykti, dalyvavo mažesniuose – Vilniuje vykusiuose mokymuose.
„Laimė, turiu draugų choreografų, kurie Krokuvos seminaruose buvo, jie su manimi pasidalijo patirtimi“, – džiaugiasi ji.
Naudoja ir senovinius šokių brėžinius
Istorinio šokio kūrimas prasideda nuo muzikos.
„Randi atlikėjų, kompozitoriai paprastai būna nežinomi. Kad tai tikrai tų laikų muzika, jauti pagal dvasią ir instrumentuotę. Kitose srityse seminarų daug, o viduramžių laikotarpiui vienas kelias – važiuoti į užsienį. Tada tampi pats sau mokytoju, pasitelki fantaziją, turi įsivaizduoti, kaip buvo“, – aiškina K.Kemundrytė.
Per porą gyvavimo metų K.Kemundrytė su savo grupe pastatė 12 šokių.
Patys pirmieji repertuare atsirado branliai – amatininkų šokiai, šokti liaudies susibūrimuose, aikštėse, gyventojų šventėse.
Branlių būta įvairiausių: arklių, skalbėjų, žirnių ir kitokių. Branlyje vienas pagrindinis judesys atspindi pavadinimą.
Arklių branliui būdingi šuoliukai, kasimo koja imitacija. Žirnių branlyje šokėjos straksi tarsi pabirę žirniai, skalbėjų branlyje daug judesių rankomis, tarsi moterys valosi, paskui grūmoja, kad sutepė drabužius ir teks daug skalbti.
Branliai šokami ratelyje, tai viduramžių šokių skiriamasis bruožas.
Dar rokiškietės šoka vingrųjį šarazula-marazula: kai ratelis baigiasi gyvatėle, lindimu pro sukabintas rankas.
Choreografė pastatė ir italų vestuvinį šokį saltarello, kuris šokamas poromis.
„Statau ne tik originalius archajiškus šokius, ne viską taip, kaip istorinėje medžiagoje ir atkapstytuose brėžiniuose randi. Daug ką tenka pačiai sugalvoti, svarbu išlaikyti viduramžišką dvasią“, – pasakoja K.Kemundrytė.
Kurdama anų laikų šokių interpretacijas, choreografė kai kuriems panaudojo lietuvišką muziką, grupės „Vožiniai“ kūrinį „Gyvata“ ir tautines juostas.
Šokių mokytoja specialiai rinkosi tą istorinį tarpsnį, kai šokiuose dar buvo daug laisvo judesio, jo nevaržė vėliau atsiradę perukai ir krinolinai – juos dėvintieji šokdami vos galėjo judėti.
Bus ir ugnies šokis
„Saltare le lavanda“ vyksta visur, kur kviečiamos.
Tolimiausias koncertas buvo Šakių rajone, Kidulių dvare. Ten irgi veikia istorinių šokių grupė, buvę įdomu pasidalyti patirtimi.
Rokiškyje pasirodymai dažni: miesto gimtadienis, Valstybės diena, vasaronių vakarai L.Šepkos parke, dabar dar prisidėjo ir pasirodymas spektaklyje „Gluosniai vėjyje“.
Šokėjas kvietėsi Bajorų kultūros centras, Obeliai, Kupiškio festivalis „Stichijos“.
Kolektyvo prašoma pasirodyti ir privačiose įmonių šventėse, kai šioms norima suteikti solidumo.
Istorinių šokių kolektyvas puikiai įsikomponavo į Rokiškio muzikos mokyklos organizuotą renginį Ilzenbergo dvare.
„Ten vyko dvarų muzikos festivalis, mes jį papuošėme“, – sako K.Kemundrytė.
Tačiau nei kalėdiniuose, nei naujamečiuose renginiuose „Saltare le lavanda“ nedalyvaus.
„Ten mes neįsipaišome“, – aiškina vadovė.
Naujausias kolektyvo darbas – kuriamas ugnies šokis. Jam reikės naujų kostiumų. Jų eskizus jau nupiešė šokėjos E.Klemkaitė ir S.Klemkienė.
Autografas
„Didelė laimė turėti gerų draugų. Tokių, kurie gali ir nori dalytis patirtimi.“ (Kristiana)
„Man gyvenime svarbiausia rasti harmoniją su savimi, tik tada galima sutarti su kitais. O šokis – tai kelias harmonijos link.“ (Emilija)
Prierašai po nuotraukomis:
1. Rokiškio senovinių šokių kolektyvas vasarą savo programą rodė Ilzenbergo dvare.
2. Kartu su mama K.Kemundryte senovinius šokius šoka jos dukra Flora Beatričė (dešinėje).
3. Rokiškėnų kolektyvas viešėjo pas kolegas Kidulių dvare, ten kartu šoko senovinius šokius.
4. Kristiana Kemundrytė.
5. Emilija Klemkaitė. Asmeninio albumo ir A.Švelnos nuotr.
"Panevėžio kraštas", 2019 12 17