Kastuvu, o kuo gi dar?
Medinių kaimo, šviesuolių Vileišių gimtinės, padangė Pasvalio rajone, kaip ir daug kur šią vasarą – debesuota. Ir korespondentams čia lankantis prieš kelias dienas smarkiai niaukstėsi, gąsdino prapliupti lietaus lašais.
Bet susirinkęs Vileišių gerbėjų pulkas nusprendė, kad bet koks oras yra geras ir kad vis tiek svečiams aprodys parką. O taip mums bevaikštinėjant, besiklausant pasakojimų ir saulė pasirodė.
„Lietus pamatė, kad vis tiek mūsų neįveiks“, – juokavo linksma kompanija.
Maždaug prieš 25 metus čia, Vileišių sodybvietėje, hektaro plote, daugiausia jaunimo pastangomis pradėtas sodinti parkas. Nuo to laiko kiekvieną pavasarį parkas sužaliuoja. Ir jau tradiciškai čia švenčiama Vasario 16-oji.
Bet tada, prieš daug metų, tuometė Lietuvai pagražinti draugijos Pasvalio skyriaus vadovė Vida Stokienė pamatė, kad parką suformuoti nėra taip paprasta, ir nusprendė kreiptis į specialistą – joniškėlietį miškininką Juozą Bagdoną.
„Jau buvo pradėti sodinti medžiai, bet gan chaotiškai, be tikslaus plano. Kai į mane kreipėsi pagalbos, miške iškasiau pustrečio metro aukščio ąžuoliuką ir pasodinau jį šiame parke Petrui Vileišiui atminti“, – pirmuosius darbus prisiminė J.Bagdonas.
Šiam ąžuoliukui iš anksto buvo paruošta vieta, bet – tarp medžių. Tad planai pasikeitė ir medelis buvo pasodintas ten, kur būtų gerai matomas, negožiamas kitų.
Paklaustas, kaipgi tą ąžuoliuką rovė, kaip sodino ir kas padėjo, jis tik gūžtelėjo, kad – kastuvu, o kuo gi dar? Tokiam medeliui technikos nereikia.
„Kas pagelbėjo? Niekas. Žmona nepadėjo, o kaimynų neprašiau“, – visus prajuokino atsakymu.
Džiugina ir krikšto motiną
J.Bagdonas prisiminė, kad paprašytas iškart sutiko suprojektuoti parką. Žinių apie kraštovaizdžio architektūrą turėjo daugiau nei pakankamai. Iki šiol jis saugo pirmuosius brėžinius, juos parodė ir korespondentams.
Pirmiausia reikėjo susisteminti jau pasodintų medžių grupes, kad teritorija būtų panaši į parką.
Pašnekovas aiškino, kad tam tikri medžiai, krūmai ir Vileišių giminės palikuonio Kęstučio Krasausko koplytstulpis skiria plotą į dvi erdves. Reprezentacijai skirtoje vietoje vyksta šventės, renginiai, čia prisiekia ir jaunieji vileišiečiai.
„Jau tradiciškai tampu jų krikšto močia“, – plačiai šypsojosi į susitikimą su korespondentais atvykusi kita Vileišių palikuonė – Dalia Klungevičiūtė-Strazdienė.
Antra zona – tylioji, skirta poilsiui, pamąstymams. Čia galima ir knygą paskaityti, ir saule pasidžiaugti.
Lietuvai pagražinti draugijos narys Alfonsas Pulokas gyrė naująjį Pasvalio apylinkių seniūną ukrainietį Volodymyrą Bilobrovko už tai, kad parkas prižiūrimas, nuolat šienaujamas.
„Mėgstu atvažiuoti ir pasivaikščioti po parką. Žiūrėk, ant šviežios žolytės guli stirnos. Pakyla, apsidairo ir neskubėdamos grakščiai nubėga. Gandrai tolyn žirglioja didžiuliais žingsniais, bet neskrenda“, – pasakojo J.Bagdonas.
Giminės istorija stogastulpyje
Parko medžiai skirti visiems Vileišių šeimos nariams.
Šviesuolių kraštiečių atminimą puoselėjantiems pasvaliečiams šie metai ypatingi. Nuo inžinieriaus Petro Vileišio gimimo praėjo 175 metai, o nuo mirties – 100-metis. Prieš 200 metų Vileišių giminė atsikėlė į Medinių kaimą.
Jos istorija, šviesuolių svarbiausi nuopelnai valstybei papasakoti ąžuoliniame stogastulpyje prie kelio, tik reikia mokėti ją perskaityti.
Tiltus statęs Petras Vileišis pavaizduotas laikantis rankose tilto atributą – arką. Nepriklausomybės akto signataras Jonas Vileišis – su Temidės svarstyklėmis rankose, nes buvo teisininkas, Kauno burmistras.
Iš 11 vaikų šeimoje užaugo 6 sūnūs ir 2 dukterys. Šiedu garsiausi, bet ir kiti broliai buvo aktyvūs tautinio sąjūdžio dalyviai, prisidėję prie lietuviškos spaudos platinimo, kultūrinio švietimo, nepriklausomos Lietuvos kūrimo. Pasvalio kraštui jie yra simbolis, primenantis, kad iš mažo miestelio gali kilti žmonės, darantys didžiulę įtaką visai tautai.
Pašnekovai prisiminė, kad šis stogastulpis gyventojų iniciatyva buvo atidengtas prieš 35 metus, Vasario 16-ąją. Tuomet tėviškėnai paminėjo Petro Vileišio 140-ąsias gimimo metines.
Sodybos vietą žymi kryžius, taip pat su daugybe simbolių.
Sūnums – ąžuolai, dukroms – eglės
Dabar Medinių kaimo parke auga apie 50 rūšių medžių ir krūmų, todėl jis turi ir pažintinę vertę.
Dalis augalų neprigijo ar nudžiūvo, jie buvo persodinti. Yra buvę, kad vagys smarkiai sugadino nuotaiką, bet entuziastai vis vien nenuleido rankų. Vietoj pradangintų augalų kitus sodino.
J.Bagdonas pasakojo, kad pagrindiniai parko medžiai – ąžuolas ir liepa – simbolizuoja šviesuolių tėvus Vincentą ir Agotą Vileišius. Šalia – sūnums skirti ąžuolai, o serbinės eglaitės – dviem dukroms.
Miškininkas apgailestavo, kad pastarieji grakštūs ir elegantiški medeliai kažkodėl nudžiūsta. Jau triskart buvo persodinti, bet veikiausiai vėl teks naujais keisti.
J.Bagdonas džiaugėsi, kad šias eglaites atsivežė iš Pakaunės. Medelius auginantys Audronė ir Eduardas Mačiai jas pasvaliečiams padovanojo sužinoję, kad bus skirtos Vileišių giminės dukroms atminti.
Klausė vardo ir pavardės
Pasakodamas apie parko augalus, J.Bagdonas susirinkusiesiems surengė egzaminą. Juk medžiai, kaip ir žmonės, turi vardą ir pavardę.
Tad atsakymo, kad stovime prie kėnio, miškininkas nepriėmė, vis reikalavo pasakyti, kokio tiksliai. Niekas neatspėjo, tad pats pasakė, kad pilkojo.
Ir paaiškino, kaip jį atpažinti – ogi pagal spyglį. Pilkojo kėnio spyglio galas primena paukščio snapą, lyg būtų nagu įgnybtas, o, pavyzdžiui, pocūgių – smailėjantis.
Bėda dėl stirninų, vis bandančių ragus pasikasyti į sibirinį kėnį. Patinka ir jų kvapas. Iš trijų medžių liko tiktai vienas.
Šiaurinio raudonojo ąžuolo lapai kol kas tamsiai raudoni tik iš apačios, bet rudenį šis medis atsiskleis visu raudoniu.
Miškininkas vylėsi, kad moterys tikrai atpažins pūkenį. Tai dekoratyvinis krūmas, aplipęs žiedais – pūkais. Žydi beveik visą vasarą. Išties, V.Stokienė nesunkiai pasakė šio gražuolio pavadinimą.
Pušys – juodoji, o ypač veimutinė, susirinkusiuosius sužavėjo ypatingo grožio kankorėžiais. Pastarosios kankorėžis išlenktas, primena jauno mėnulio ar delčios formą.
Pašnekovas sakė, kad pirštais palietus kankorėžį kvapas jausis dar ilgai. Bet ir drabužius visą dieną teks saugoti, rankomis neliesti, kad sakais neišteptum.
Ginkmedį vadina skeltanagiu
Prie japoninės magnolijos J.Bagdonas pamokė V.Bilobrovko, kaip ja pasirūpinti, kad atsigautų – atkasti žemių ir papilti pusę maišo rūgščių durpių, nes tai jos kasdieninė duona.
O dviskiautį ginkmedį atgaivinti galima nuėmus dalį velėnos ir užpylus pjuvenų. Tai labai atsparus augalas, išgyvenęs ledynmetį, bet ir jam reikia tam tikrų sąlygų, antraip nyks.
Pasvaliečiai juokėsi, kad kai kas šį augalą vadina skeltanagiu.
O miškininkas prisiminė savo viešnagę Švedijoje. Su grupe parke apžiūrinėjo augalus, bet vis atsilikdavo, nes iš visų buvo smalsiausias.
„Žiūriu – visa grupė manęs laukia. Prieinu, jie klausia, o koks čia augalas, kaip vadinamas lotyniškai. Pažiūrėjau į nukritusius lapus ir atsakiau: dviskiautis ginkmedis, ginkgo biloba. Kad žinotumėt, kaip mano autoritetas visų akyse pakilo“, – šypsojosi J.Bagdonas.
Parke yra ir gerai atpažįstamų augalų – beržų ar liepų. Pastarosios dviejų rūšių – didžialapės ir mažalapės, žydinčios dviejų savaičių skirtumu.
Jis stebėjosi, kad akacijos vadinamos invaziniu augalu. O juk joms tereikia priežiūros – žydės ir džiugins. Ko gali iš augalo norėti, jeigu jis auga apleistame sklype?
Ąžuolus suvertė į duobes
J.Bagdonas parodė ir perskaitė dar vienų Vileišių palikuonių – Amerikoje gyvenusių Dalios ir Kazio Bobelių – laišką, kuriame jis prašomas pasirūpinti šiuo parku. Laiške jį vadina ne parku, o miškeliu.
Paprastai atvykdamas į parką J.Bagdonas atsiveža ir pasodina augalą, o šįkart parodė dar tik vazone augančią klevalapę liepą. Kai ši ūgtelės ir sustiprės, jai ras vietą čia, Medinių kaime. Miškininkas ją skirs Bobeliams atminti.
Pašnekovas prisiminė ir šiek tiek juokingą įvykį. Kartą atvykęs į parkelį pasivaikščiojo, apžiūrėjo augalus ir sutiko netoliese gyvenančią moterį.
„O ko jūs čia vaikštote? Ko jums čia reikia?‘ – piktokai atsakymo reikalavo ji.
J.Bagdonas pasikalbėjo ir išsiaiškino, dėl ko tas triukšmas. Mat vietinė gyventoja pamanė, jog kažkoks niekdarys atvyko beržų šakų šluotoms. Taigi nusprendė jį lauk išvyti, kol medžių nenudraskė.
Po šio susitikimo miškininkas tik džiaugėsi, kad žmonėms parkas rūpi ir kad jį saugo nuo piktavalių.
Deja, bet per melioraciją nepavyko apsaugoti už miško buvusioje sodyboje augusių galingų ąžuolų. Kartą atvykęs pamatė išraustas duobes ir jau suverstus medžius su šaknimis ir šakomis. Užsipultas traktorininkas į jį žiūrėjo bejausmiu veidu ir nieko nesakė.
„Žinoma, jam buvo duotas nurodymas, ne pats gi sugalvojo suniokoti ąžuolus“, – ištarė J.Bagdonas.
D.Klungevičiūtė-Strazdienė patvirtino, kad kalbama irgi apie vieno iš garsiųjų Vileišių – ūkininko Kazimiero – sodybą.
Išbrokavo pusę belgų geležies
Inžinierius, tiltų statytojas, kesoninių pamatų specialistas Petras Vileišis gimė laisvų karališkų valstiečių šeimoje. Mokėsi Panevėžyje, aukso medaliu baigė Šiaulių berniukų gimnaziją. Baigė Peterburgo kelių institutą.
Buvo paskirtas į Maskvos apygardos geležinkelio kelių valdybą. Statė tiltą per Doną, dirbo Polesės geležinkelio darbų vykdytoju. Jam vadovaujant, per pelkes nutiesta 20 kilometrų geležinkelio, pastatytas tiltas per Pripetės upę.
Išsiųstas į Belgiją susipažinti su nauja geležinkelio metalinių tiltų statybos technologija, panaudojant kesonus, išbrokavo pusę belgų parduodamos geležies. Nenuolaidžiavo, nes žinojo, kokių katastrofiškų pasekmių tiltui gali turėti nekokybiškas metalas. Daugelis jo pastatytų tiltų atlaikė laiko išbandymus.
Peterburge subūrė lietuvių studentų būrelį, nelegaliai lotyniškomis raidėmis leido laikraštėlį „Kalvis melagis“, dalyvavo labdaringoje lietuvių bei žemaičių draugijos veikloje. Padėdavo knygnešiams gabenti knygas, įdarbindavo lietuvius. Materialiai rėmė lietuviškos spaudos leidimą.
Statydamas tiltus užsidirbo nemažą kapitalą, o didžiąją jo dalį paaukojo Lietuvai.
Grįžęs į Vilnių pastatė spaustuvę lietuviškoms knygoms leisti ir lietuviškų knygų knygyną. Lėšos išseko, todėl su šeima vėl išvažiavo į Rusiją, vadovavo tiltų statybai.
Grįžo ligotas, be skatiko kišenėje. Atsivežė tik pažymas apie uždirbtas milijonines sumas, kurias jam privalėjo sumokėti geležinkelio bendrovė.
4 mėnesius ir 19 dienų dirbo Susisiekimo ministerijos Inžinierių korpuso viršininku. Susidūrė su lietuvių kalbos nemokėjusiais valdininkais, kyšininkavimu. Greitai suprasdavo esmę, sprendimus priimdavo operatyviai, atvirai ir autoritetingai, tuo labai skyrėsi nuo kitų valdininkų.
Mirė atostogaudamas Palangoje, jo palaikai perlaidoti Rasų kapinėse.
Prierašai po nuotraukomis:
1. J.Bagdono (dešinėje) vadovaujama kompanija (iš kairės): A.Pulokas, D.Klungevičiūtė-Strazdienė, V.Stokienė, V.Bilobrovko dar kartą pasivaikščiojo po Vileišiams atminti skirtą parką Medinių kaime, prisiminė šviesuolius, jų nuopelnus gimtajam kraštui ir valstybei.
2. Vileišių giminės istorija įrašyta ąžuoliniame stogastulpyje Medinių kaime.
3. Gėrėdamasis medžiais, A.Pulokas kai kur ir ilgiau stabtelėdavo.
4. J.Bagdonas žino šiame parke augančių medžių ar krūmų tikslų pavadinimą.
5. Smalsuoliai apžiūrinėjo, ar dviskiautis ginkmedis tikrai panašus į skeltanagį.
6. D.Klungevičiūtę-Strazdienę ir V.Stokienę nuo lietaus saugojo skėčiai ir bičiulystė.
7. Neįprastais žiedais – pūkais – pasidabinęs pūkenis žydi beveik visą vasarą.
8. Koplytstulpis skiria parko teritoriją į dvi erdves – reprezentacinę ir poilsio.
A.Švelnos ir L.Rušėnienės nuotraukos
