„Aš rankoje laikau ne šautuvą, bet kryžių, tačiau okupantai vis vien mane buvo įtraukę į pirmiausia suimtinų asmenų sąrašą“, – pasakė karo kapelionas Pavlas Kuzas. 45 metų šventikui, dirbančiam su Rusija besiribojančio Sumų regiono Konotopo mieste, nutolusiame šimtą kilometrų nuo sienos, pasisekė su šeima išvykti likus valandai iki okupantų įsiveržimo 2022 metų vasario 24 dieną.

Į Konotopą įžengę okupantai nedelsiant atvyko prie tėvo Pavlo namo, po to dar ne kartą tikrino, ar šventikas negrįžo, ir kaimynų klausinėjo, kur jis gali būti.

Rusijos saugumiečiai pirmosiomis Konotopo okupacijos dienomis gatvėse vaikščiojo rankose laikydami energinio gėrimo skardinę, kad vieni kitus atpažintų, ir suiminėjo vyrus, dalyvavusius nuo 2014 metų vykstančiuose mūšiuose Donecke bei Luhanske.

P.Kuzas ne tik lydėjo karius į minėtus mūšius, bet ir organizavo paramos frontui rinkimą. Didžiausią Kremliaus pyktį šis šventikas vis dėlto buvo užsitraukęs, kad sugebėjo prikalbinti didelę dalį Konotopo tikinčiųjų pereiti iš maskvietiškos Pravoslavų bažnyčios į pavaldžią Kijevui.

Sobore įkūrė paramos armijai rinkimo centrą

„Iš įvairių šaltinių žinau, kad mane priešui buvo įskundę maskvietiškų cerkvių šventikai, kolaborantai, niršę už ukrainietiškumo aukštinimą“, – sakė tėvas Pavlas. Prieš keturiolika metų jam atvykus dirbti į antrą pagal dydį regiono miestą, turintį 85 tūkstančius gyventojų, čia tik viena iš dešimties cerkvių buvo pavaldi Kijevui, o visose kitose skambėjo Maskvos propaganda.

Per tą laiką tėvui Pavlui pavyko Konotope pastatyti tris naujas cerkves, o dar dvi pavaldžios Kijevui iškilo užmiesčio gyvenvietėse. Statistika tapo iškalbinga – daugiau kaip pusė mieste gimstančių naujagimių dar prieš karą jau buvo krikštijami ukrainietiškose cerkvėse.

Didžiausiu tikinčiųjų traukos centru tapo naujai pastatytas Dievo Motinos soboras, kuriam vadovauja P.Kuzas. Soboro rūsyje dvasininkas įrengė paramos armijai bei pabėgėliams rinkimo centrą, o priešais soborą įkūrė šlovės alėją pagerbti kariams, žuvusiems kovoje su Rusija.

Soboras tapo patriotinių renginių centru, tad nenuostabu, kad Maskvos kolaborantai P.Kuzą skundė Kremliui, o okupantai skubėjo jį suimti.

Į Konotopą – gaivinti ukrainietišką dvasią

„Aš užaugau Vakarų Ukrainos mieste Ivano Frankivske, kur visi šneka ukrainietiškai ir puoselėja tautines tradicijas, tad niekada neslėpiau kritinio požiūrio į maskvietiškas cerkves. Į Konotopą tam ir buvau pakviestas, kad gaivinčiau ukrainietiškumo dvasią, mat tai yra išskirtinės svarbos miestas – jame Ukrainos kariai prieš 364 metus pasiekė pačią didžiausią istorinę pergalę prieš Maskvą“, – sakė dvasininkas.

1659 metų birželio 29 dieną vykusiame mūšyje dalyvavo ir trys tūkstančiai karių lenkų bei lietuvių. Abiejų tautų respublika buvo pažadėjusi atsiųsti daugiau karių, tačiau dėl vidaus neramumų to nepadarė.

Ukrainiečių pajėgas Konotope sudarė dvidešimt tūkstančių kazokų, vadovaujamų etmono Ivano Vygovskio, ir keturiasdešimt tūkstančių Krymo totorių, atjojusių į pagalbą. Maskvos armijai vadovavęs caro Petro I krikštatėvis Oleksijus Trubeckijus atsivedė šimtą tūkstančių karių, tad pralaimėjimas tapo labai skaudžiu netikėtumu Kremliui.

Maskvos atėjūnai buvo sumušti įviliojus juos į spąstus. Buvo suvaidinta, kad kazokai viename flange ima bėgti, ir rusų kariai puolė juos vytis, patekdami į siaurą taką, apsuptą pelkynų. Pasislėpusiems totoriams ėmus priešą pulti, šie neturėjo kur sprukti, nes šonuose buvo pelkės, o užnugaryje esantį medinį tiltą per upę kazokai sugriovė.

Istorikų teigimu, mūšyje žuvo daugiau kaip trisdešimt tūkstančių maskvėnų, keturi tūkstančiai kazokų ir šeši tūkstančiai totorių. Žuvo ir keli šimtai lenkų bei lietuvių.

Ši pergalė visgi netapo persilaužimu ukrainiečių kovoje dėl nepriklausomybės nuo Maskvos, nes Kremlius sugebėjo papirkti dalį kazokų vadų, ir šie ėmė kariauti tarpusavyje. Tai sukėlė chaosą šalyje ir palengvino Maskvai bei Varšuvai galutinai pasidalyti Ukrainą.

Tiek carinė Rusija, tiek sovietinė Maskva siekė ištrinti atmintį apie Konotopo mūšį, jis nebuvo minimas nei istorijos vadovėliuose, nei mokyklose, nei universitetuose. Net prieš 32 metus Ukrainai atgavus nepriklausomybę, įvairios jėgos trukdė pergalę tinkamai įamžinti.

Artėjant mūšio 350 metų sukakčiai, Dievo Motinos soboro statymą prieš šešiolika metų inicijavo prezidentas Viktoras Juščenka, o soboro vadovu buvo nuspręsta paskirti būtent tėvą Pavlą. Pastarasis tuo metu dirbo dar didesnėje rusakalbių glūdumoje Mikolajevo regione ir garsėjo principingu ukrainiečių kalbos bei tradicijų skleidimu.

Fronte kariai išsako skaudulius

„Vakarų Ukraina, panašiai kaip Lietuva, komunistinį Maskvos jungą kentė nuo 1940 metų. Rytų Ukrainoje šis teroras prasidėjo dviem dešimtmečiais anksčiau, tad čia ir daugiau sugriautų bažnyčių, ir mažiau tikinčiųjų, ir daugiau surusinimo“, – kalbėjo šventikas.

Tėvo Pavlo teigimu, jam atvykus dirbti į Konotopą, du trečdaliai gyventojų kalbėjo rusiškai, visi masiškai žiūrėjo Rusijos televiziją bei tikėjo Maskvos propaganda. „Soboras buvo sumanytas kaip vieta, kur aukštinami Konotopo mūšio herojai ir iš kur sklinda ukrainiečių dvasia, tad 2014 metais prasidėjus kovoms Donecke ir Luhanske, sumanėme įrengti papildomą didvyrių alėją dabarties mūšiuose kritusiems kariams įamžinti“, – teigė šventikas.

2017 metais tėvas Pavlas tapo Konotope įsikūrusio Ivano Vygovskio 58-ojo mechanizuotojo pėstininkų bataliono kapelionu ir kas dvi savaites vyksta į frontą pas bataliono karius.

„Fronte aš esu ne tiek šventikas, kiek psichologas, nes kariai labai nori išsikalbėti, išsakyti tai, ko nesiryžta pasakoti nei bendražygiams, nei namiškiams“, – išsidavė dvasininkas.

Šventikas neslėpė, kad yra pripratęs prie to, jog žmonės nori jam išsakyti savo skaudulius, tačiau buvimas fronte esą nepalyginamai užaštrina žmonių emocijas. Dalis karių niekaip negali susitaikyti su mintimi, kad jų gyvybė yra pakibusi ant plauko ir gali tekti žūti, todėl gyvena milžiniškoje baimėje ir labai trokšta šventiko apraminimo.

Dalis karių – priešingai: yra tarsi praradę viltį, kad pasiseks kare nežūti, ir yra apatiški, užsisklendę savyje, tačiau po bendrų maldų ir pokalbių dažnai ir jie veržiasi individualiam pokalbiui su šventiku. Pokalbiai apie Dievo gailestingumą ir žmogaus likimą tada esą nėra lengvi, o ypač, jei išvakarėse minėtas karys regėjo, kaip skeveldra nuplėšia jo kovos draugui galvą arba sprogus bombai iš bičiulio visiškai nieko nebelieka.

Lemtis dvasininką apsaugojo

„Mano žmona ir vaikai irgi labai išgyvena, kai vykstu į mūšių vietas – Bachmutą, Soledarą, Kremenają, Limaną. Tad aš jiems stengiuosi visko nepasakoti, nes frontas yra frontas, savo pareigą eidami jau žuvo aštuoni šventikai, o kelis iš jų asmeniškai pažinojau“, – liūdnai pasakojo tėvas Pavlas.

Dvasininkas išsidavė, kad kelis kartus fronte buvo patekęs į tiesioginį priešo apšaudymą, labai intensyvų bombardavimą, bet Dievas jam esą buvo maloningas, viskas baigėsi gerai. Sėkmė šventiką lydėjo ir pirmąją karo dieną, kai okupantai įsiveržė į Konotopą tryliktą valandą, o jam iš miesto kartu su žmona ir trimis vaikais pavyko ištrūkti dvyliktą.

Prierašai po nuotraukomis:

1. Tėvas Pavlas šventina už suaukotus pinigus fronto kariams nupirktas mašinas.

2. Priešais Dievo Motinos soborą įrengta Didvyrių alėja pagerbti žuvusiesiems kare su Rusija.

E.Butrimo nuotraukos