Susižavėjo spalvingais drugeliais
„Žmonės skirtingai supranta, kas gera, gražu, įdomu. Pavyzdžiui, daugeliui patinka prie namų nušienauti plotai, o man, kaip botanikui, tai tolygu dykumai“, – sakė 31 metų pasvalietis Domas Uogintas.
Jaunas vyras 12 metų dirba Gamtos tyrimų centre, Botanikos institute, Floros ir geobotanikos laboratorijoje. Pradėjęs nuo laboranto pareigų, dabar jis yra mokslo darbuotojas.
D.Uogintas su šeima gyvena Vilniuje, bet nors kartą per mėnesį su žmona Agne, taip pat pasvaliete, ir sūnumi Jokūbu grįžta į Ustukių kaimą.
Būtent čia gyvendamas ir mokydamasis Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje, D.Uogintas susižavėjo drugeliais. Didžiausia paskata buvo vyresnio pusbrolio Vitalijaus Bačiansko sukaupta šių vabzdžių kolekcija.
Pastarasis D.Uogintui parodė drugelių labiausiai mėgstamas vietas – slėnius, pievas, miškus, paaiškino, kaip juos stebėti ir tyrinėti.
„Ustukių kaimas yra priemiestis, intensyvios žemdirbystės kraštas, todėl natūralios gamtos ten likę tik lopinėliai“, – apgailestavo mokslininkas.
Rado dar neužfiksuotą rūšį
D.Uogintas paaiškino, kad drugeliai skirstomi į dieninius ir naktinius, o pagal dydį – į mikro- ir makro-. Jis stebėdavo didžiuosius drugius, skraidančius tarp žydinčių augalų, po džiūstančių balučių pakraščius.
Pasvalietį domino drugelių įvairovė jų buveinėse. Apie tai jis parašė darbą ir tapo Europos Sąjungos jaunųjų mokslininkų konkurso laureatu.
Pašnekovas prisiminė, kad jam pavyko aptikti į Raudonąją knygą įrašytų drugių, o pusbrolis Grūžių miške surado iki tol Lietuvoje dar neužfiksuotą rūšį.
Paklaustas, ar būtina drugelius numarinti – juk jie daug gražesni skraidantys po pievas – pašnekovas sakė, kad tai daroma moksliniais tikslais.
Mat kai kurie jų būna sunkiai apibūdinami, todėl reikia pagauti ir ištyrinėti.
„Jei rašai mokslinį darbą, bet neturi įrodymo, nebūtinai tavimi tikės, kad išvadas darei pagal stebėjimus“, – paaiškino.
Bet pridūrė, kad tyrinėti augalus, kaip dabar daro, daug maloniau nei iš mechaninės gaudyklės rinkti nebegyvus vabzdžius.
Vietoj chalato guminiai batai
Vilniaus universitete D.Uogintas mokėsi biologijos, po to baigė botanikos magistro studijas ir doktorantūrą.
Jis šypsojosi, kad daugelis laboratoriją įsivaizduoja stereotipiškai – sterilų kabinetą, mėgintuvėlius, baltus chalatus.
„Kartais ir mes vilkime chalatus, bet kur kas dažniau aunamės guminius batus, maunamės neperšlampamas kelnes ir vykstame į tokias vietas, kur, be mūsų, niekas daugiau nevaikšto“, – pasakojo.
Šios mokslinės išvykos trunka po kelias dienas.
Ustukietis ir jo kolegos parinktame plote ieško natūralios ar pusiau natūralios augalijos, registruoja visas rūšis, ima mėginius. Po to jau laboratorijoje juos tyrinėja, aprašo, vertina, ar yra grėsmė išnykti, tos grėsmės priežastis, lygina, kuo mūsų šalies augalija skiriasi nuo kitų šalių augalijos.
„Turime įspūdingų smėlynų, pelkių, ten auga daug įdomių augalų. Pasvalio kraštas ypatingas, nes kertasi geografinės zonos. Dėl to susipina tos augalų rūšys, kurių kitose vietovėse nerasime augančių kartu“, – pasakojo.
Gamtoje pasiilgsta miesto
Skroblo panevėžiečiai ar pasvaliečiai net nepažintų, nes tuose kraštuose jis neauga. Nebent kas pasodina specialiai.
„Skroblo paplitimo ribą galime brėžti palei greitkelį Vilnius–Klaipėda. Į pietus nuo greitkelio šie medžiai auga, o į šiaurę nerasime“, – paaiškino.
Pasvalyje jis nustebo aptikęs stepinio augalo stačiosios dirsuolės rūšį. Į smilgas panašūs augalai šiam kraštui nebūdingi, jie paplitę kituose regionuose, už šimtų kilometrų.
Gamtos inkliuzu jis pavadino Žaliąją girią. Susiformavusi ant smėlyno, ji tyrinėtojus džiugina pelkėmis, retais drugeliais, daugybe augalų. Pašnekovui itin gražus ir Mūšos upės slėnis – jį ištyrinėjo iki pat Latvijos.
Paklaustas, ar žvilgsnis už augalijos kliūva ir atostogaujant, ilsintis prie ežero, D.Uogintas šypsojosi, kad iš tikrųjų nuolat stebi aplinką. Bet ustukietis jau įprato kitiems nekomentuoti kiekvieno augalo. Užtat 6 metų Jokūbui pasako įdomesnių augalų lotyniškus pavadinimus, ir berniukas puikiai juos įsimena.
„O apie atostogas prie ežero... Grįžtu iš savaitę trukusios komandiruotės gamtoje, žmona siūlo poilsį gamtoje. Aš gi ką tik grįžęs iš gamtos, pasiilgęs miesto, žmonių gatvėse“, – juokėsi.
Gražus, bet labai nuodingas
„Visos augalų rūšys yra įdomios ir savitos. Kai kuriuos galėčiau pavadinti charizmatiškais, nes savaime gražūs. Mano favoritė – ta pati stačioji dirsuolė, dar orchidėjos labai gražios“, – sakė D.Uogintas, paklaustas apie mėgstamiausius augalus.
Mokslininką labai žavi ir piktžolės. Jos – kančia sodininkams ir daržininkams, bet kokios yra stiprios, nes sugeba išdygti ir augti ant asfalto, vidury kelio, tarp akmenų, trinkelių, prisitaikyti prie itin nepalankių sąlygų.
Žmonės bjaurisi gyvūnais, kurių nepažįsta ir kurių bijo, pavyzdžiui, gyvačių. O juk gamtoje naudingas kiekvienas gyvūnas, augalas. Ir kartais tie mūsų nepažinti – itin saviti ir unikalūs.
Į tokius korespondentės pamąstymus D.Uogintas atsakė, kad augalai žmonėms negels tiesiogiai kaip gyvatės, bet gali būti netgi labai nuodingi.
Jis paminėjo žalčialunkį – patrauklų akiai augalą su kvapniais gražiais žiedais, bet nuodingomis uogomis.
„Mokslininkai nustatė, kad nuodingos visos jo dalys, bet uogos – ypač. Apie 12 žalčialunkio uogų – mirtina dozė“, – įspėjo mokslininkas.
Sterilus miestas – nuobodu
Ustukietis mano, kad augalas gali būti netobulas, bet labai gražus. Pavyzdžiui, medis nelygiu kamienu, išsilanksčiusiomis šakomis.
„Kas yra tobulybė? Romos senamiestyje sunku surasti medžių, todėl kiekvienas branginamas ir saugomas. Pas mus medžių daug, todėl nevertiname jų unikalumo, stengiamės prisodinti vienodų – tiesiais kamienais, tos pačios spalvos lapais“, – apgailestavo D.Uogintas.
Dar blogiau – vos kelerius metus mūsų sąlygomis gyvuojantys atvežtiniai medžiai keturkampėmis lajomis.
„Nebūtina daryti miestą vienodą ir sterilų, tai nuobodu. Tiek daug turime savų puikių medžių, bet nepažįstame savos gamtos“, – įsitikinęs pašnekovas.
Jis prisiminė istoriją su augalu, vadinamu kiškio kopūstais. Bene kiekvienas vyresnės kartos žmogus vaikystėje yra jo ragavęs. Bet kaip persigando darželio auklėtojos, kai Jokūbas su kitais vaikais jų suvalgė!
Niokoja orchidėjų medžiotojai
Paklaustas, ar žmonai dovanoja ypatingų, retų gėlių, D.Uogintas atsakė, kad ji labiausiai mėgsta pakalnutes. Miške augančias buvo uždrausta skinti, bet jos auginamos ir darželiuose prie namų.
„Kas botanikui įdomu – nebūtinai žavi visus. Todėl dažniausiai dovanoju rožių“, – šypsojosi.
Jam gaila, kad žmonės per savo neišmanymą ar dėl savanaudiškos naudos naikina gamtoje natūraliai augančias orchidėjas. Net specialistai kartais tiksliai nežino, kaip perkėlus augalą iš pievos jam sudaryti tinkamas augimo sąlygas.
„Yra netgi toks terminas – orchidėjų medžiotojai. Jie iškasa orchidėjas ir parduoda“, – apmaudavo pašnekovas.
Nieko nenutiktų nuskynus kelis žiedus puokštei, bet iškasant galima sunaikinti visą plotą. Ir nepasakysi augalui, kad štai – išpurenta žemė, vanduo ir trąšos, tik auk.
„Gamtoje jie jau būna prisitaikę augti tame dirvožemyje, o perkelti į naują vietą dažniausiai neprigyja“, – aiškino žmonių klaidas.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Ir mokslininkai mokosi – iš mokymų Juodkalnijoje D.Uogintas parsivežė vertingų žinių.
2. D.Uogintas džiaugėsi, kad ir žmona Agnė mėgsta gamtą, o sūnus Jokūbas darželyje vaidino indėną – gamtos vaiką. Asmeninio albumo nuotraukos
3. Paprastasis žalčialunkis – žavingas augalas, bet labai nuodingas, ypač uogos. Vikipedijos nuotr.
