Pirmas įspūdis nekoks
Panevėžio 5-osios gimnazijos auklėtinė 17-metė Gustė Jakučiūnaitė 4 metus gyveno ir mokėsi Airijoje.
Po ketverių gyvenimo Airijoje metų panevėžiečių šeima apsisprendė grįžti namo, nes mažąją Gustės sesutę norėjo pradėti leisti ne į airišką, o lietuvišką mokyklą.
„Mamai Airijoje labai nepatiko oras, drėgna ir dažnai lyja, vasarą sušyla tik iki 20–22 laipsnių, o mama yra šilumamėgė“, – pasakojo Gustė.
Iš pradžių šeima svarstė – gal Gustei ir tėčiui likti su močiute, į Panevėžį skristi tik mamai su sesute, bet pasitarę nusprendė, kad šeima privalo gyventi kartu.
Pirmas įspūdis parvykus – žmonės labai susirūpinę, liūdni ir pikti.
Ketverius metus nešnekėjus lietuviškai buvo didelis kompleksas prabilti gimtąja kalba, o ir lietuviška rašyba buvo tragiška.
Keista buvo vėl mokytis vienoje klasėje su berniukais.
„Nemokėjau fizikos ir biologijos, jaučiausi atsilikusi, verkiau“, – neslėpė pašnekovė.
Intensyviai mokydamasi Gustė tautiečius greit pasivijo visuose dalykuose. Labai susižavėjo chemija, net dalyvavo chemijos olimpiadose. Dabar Gustė yra neakivaizdinės chemijos mokyklos mokinė.
Sniegui iškritus Airijoje uždaro mokyklas
„Airija – labai graži šalis, žalia ir daug kalnų, bet važiuoti ten gyventi ar mokytis nebenorėčiau“, – įsitikinusi pašnekovė.
Lietuvos klimatas jai labiau patinka, nes jaučiasi metų kaita, svetur kaip tik to pasigesdavo.
Anot jos, sniegas Airijoje buvo itin retas, prilygo stebuklui.
Jei temperatūra nukrisdavo iki nulio ir imdavo snigti, uždarydavo kelius, nereikėdavo eiti į mokyklą. Lietuviukai voliodavosi po sniegą, džiūgaudavo tuo trumpalaikiu malonumu. Jis po valandos kitos nutirpdavo, o airiai į lauką tuomet nekišdavo nosies.
Labiausiai mergina pasigenda airiškų sekmadienių, kai keldavosi anksti ryte ir su draugėmis vykdavo į lengvosios atletikos varžybas.
Startų laukimas ir linksmos kelionės įsirėžė atmintin kaip šilčiausi svečios šalies prisiminimai.
Įsikūrė uostamiesčio pašonėje
Prieš išskrisdama į Airiją mergaitė lankė „Ąžuolo“ pagrindinę mokyklą.
Į svečią šalį išsikraustė visa jų šeima: tėtis, mama ir dar beveik kūdikis sesutė Guoda.
Gimnazistei atrodo, kad permainos įvyko staiga, tiesiog vieną vasarą tėvai pasakė, kad skris gyventi pas močiutę, Airijoje įsikūrusią gerokai anksčiau.
Išskrido rugpjūtį, kad Gustė prieš mokyklą spėtų šiek tiek adaptuotis anglakalbių bendruomenėje.
„Mokėjau tik anglų kalbos abėcėlę ir kelis žodžius“, – prisimena ji.
Šeima įsikūrė Korko miesto priemiestyje.
Korkas, vienas iš didžiausių uostamiesčių, yra Airijos pietvakariuose. Apie 200 tūkstančių gyventojų turinčiame mieste itin išvystyta vaistų pramonė.
Mokytojos akimirksniu suleidžia vaistų
Kvartale, kuriame įsikūrė Jakučiūnų šeima, gyveno daug lietuvių, buvo nemažai vaikų, tačiau daugelis tarpusavyje bendravo angliškai arba kalbėjo „miksu“, kai kurie lietuviukai Airijoje jau buvo ir gimę.
Panevėžietė greit susidraugavo su vietiniais vaikais, o mergaitės skubėjo papasakoti jai, kas laukia airiškoje mokykloje.
Gustės tėvai dukrą nusprendė leisti į katalikišką mergaičių mokyklą.
Į naująją ugdymo įstaigą mergaitę pirmą dieną palydėjo mama ir teta, draugės ją drąsino, žadėjo per pirmą pertrauką kieme pasitikti ir aprodyti teritoriją.
„Lietuvoje suoluose sėdėjom po du, o ten įvedė į klasę, kur pilna apvalių stalų, aplink juos vaikai ir susėda“, – pasakoja pašnekovė.
Lietuvė atsisėdo į laisvą vietą klasės gale, už jos ant stalo buvo pilna maisto dėžučių, tai mergaitę labai stebino.
Tik vėliau sužinojo, kad mokykloje nėra jokios valgyklos, vaikai privalo atsinešti priešpiečius iš namų, viena pertrauka yra skirta valgyti.
Mokykloje galiojo labai griežtos taisyklės, kokį maistą galima atsinešti. Nevalia turėti jokio produkto, kurio sudėtyje būtų bent pėdsakas riešutų. Airiai riešutams labai alergiški, esą nuo anafilaksinio šoko toje šalyje nemažai mirčių.
Dvi mokytojos visad būdavo ant kaklo pasikabinusios penalus su pirmosios pagalbos priemonėmis, ištikus alerginei reakcijai jos akimirksniu suleisdavo vaistų.
Į mokyklą nebuvo galima neštis jokių sulčių ar saldžių gazuotų gėrimų – tik paprastą vandenį.
Visos lietuvaitės pirmą dieną ašaroja
„Angliškai nemokėjau, nieko nesupratau, ką per pamoką kalba. Mane buvo įspėję, kad visos naujokės lietuvės pirmą dieną mokykloje verkia. Nusiteikiau: na, aš tai neašarosiu. Bet per sutartą pertrauką dairausi draugių, o jos pamiršo ateiti, tad ir ėmė byrėti ašaros“, – dabar juokiasi panevėžietė.
Visos klasės mergaitės ją guodė, daug ką rodė judesiais, gestais. Net ir tai, kad jau laikas užkandžiauti.
Kitą dieną naujokę priskyrė prie grupės vaikų, kurie matematiką mokosi silpniau. Šis dalykas lietuvei sekėsi labai gerai, bet ją perkėlė dėl kalbos barjero.
Matematika, regis, visame pasaulyje yra toks pat mokslas, bet airiai skaičiuoja kitaip, tai yra kitaip, nei mums įprasta, užrašo veiksmus.
Mergaitė greit viską perprato ir silpnesniųjų klasėje jai nebebuvo ką veikti. Po pusmečio mergaitė jau sėdėjo stipriųjų grupėje.
Iš karto mokėsi keturių kalbų
Nors mokykloje visos pamokos vyko anglų kalba, privaloma buvo ir airių kalba. Rytai prasidėdavo malda angliškai ir airiškai.
„Maldas išmokau mechaniškai, pagal garsus“, – prisimena Gustė.
Kiekvieną dieną antroji pamoka visad būdavo airių.
Pirmus metus, kol naujokė beveik nekalbėjo angliškai, vietoj airių pamokų jai leido lankyti papildomas privačias anglų kalbos pamokas.
„Iš pradžių viską mokiausi atmintinai, nes nieko nesupratau. Po pusmečio prasilaužiau, jau supratau, kas pamokose kalbama“, – sako ji.
Be airių ir anglų kalbų, mokykloje buvo privaloma dar mokytis vokiečių ir prancūzų. Tad naujokei lietuvei iš karto teko mokytis keturių kalbų.
Pasak pašnekovės, Korko apylinkėse daug kalbančių angliškai, tačiau kitose vietovėse šneka vien airiškai, angliškai beveik nesupranta.
Lietuvės manymu, airių ir anglų kalbos visai nepanašios, nėra taip, kad mokėdamas vieną šių kalbų bent iš dalies suprastum ir kitą.
Mergaites griežtai rengė tik namų ūkiui
Katalikiška mokykla mergaites mokė tik iki 5-tos klasės, tad po dvejų metų teko pereiti į kitą mokymo įstaigą.
Galėjo rinktis koledžą, kur mokomasi kartu su berniukais, arba mergaičių mokyklą. Panoro eiti į pastarąją. Ten buvo didesnės klasės ir daugiau pamokų.
Nustebino keistenybė: mokykloje valgykla ir sporto salė buvo ta pati patalpa. Per pertrauką vaikai ant stalų išsidėlioja maisto dėžutes ir valgo, o prasidėjus pamokai stalus sulanksto ir toje patalpoje vyksta kūno kultūros užsiėmimai.
Mokykloje maisto negamina, kas pageidauja, užsisako iš greta esančios kavinės ir per kitą pertrauką užsakymą pristato.
Patys svarbiausi dalykai – ekonomika ir namų ūkio užsiėmimai, pas mus vadinami technologijų pamokomis. Chemija, fizika ir biologija sujungtos į vieną dalyką.
„Dėl to grįžusi į Lietuvą visiškai neturėjau šių dalykų pagrindų“, – sako gimnazistė.
Airijoje iki 8-tos klasės visiškai nebuvo informacinių technologijų pamokų, nors Korke itin išvystyta informacinių technologijų pramonė.
Per namų ūkio pamokas mergaitės buvo mokomos ne tik siūti, megzti, kepti ir virti, bet ir skrupulingai studijuoti maisto produktų sudėtį, jų naudingumą, kaloringumą.
Dukart per metus tekdavo laikyti visų mokomų dalykų egzaminus, tarp jų ir gan sunkų technologijų egzaminą.
Vieną klasę gali peršokti
„Airijoje visi labai muzikalūs ir dainingi“, – atskleidžia dar vieną puikų svetimos šalies bruožą G.Jakučiūnaitė.
Jos mokykloje visoms mergaitėms buvo privaloma mokytis groti fleita.
Airijoje nėra pažymių. Mokiniai parašo kontrolinį, o jo įvertinimą mokytoja pasižymi tik sau.
Grįžus į lietuvišką mokyklą vienas iš sunkiausių dalykų, prie kurio mergaitei reikėjo iš naujo pratintis, buvo vertinimo sistema ir kasdien fiksuojami pažymiai.
„Airijoje aš sportavau, visą dėmesį buvau sutelkusi į lengvąją atletiką, o pamokos nebuvo tiek svarbu. Čia atvirkščiai – pagrindinis dėmesys mokyklai, sportui nebelieka laiko. O kai tiek laiko atima mokymasis, ir noras sportuoti išgaravo“, – juokiasi panevėžietė.
Airijoje eiti į 11-tą klasę neprivaloma, iš 10-tos gali peršokti iš karto į 12-tą.
11 klasė skiriama projektams ir darbui – gali įsidarbinti aukle, bare, restorane, parduotuvėje ar dar kur sugalvojęs. Didžioji dalis mokinių tai ir daro. Iš Gustės bendraamžių tik 4 mokinės peršoko vienus metus, o kitos nuėjo padirbėti.
Nematė nė vieno stresuojančio airio
Kai jau apsiprato su airišku gyvenimo būdu, lietuvaitė pastebėjo, kad vietiniai gyventojai labai atsipūtę, dėl nieko nestresuoja. Per visus ketverius metus ji nė karto nesutiko susirūpinusio ar nelaimingo airio.
Grįžus į Lietuvą mergaitei reikėjo tarsi peršokti laiką.
„Grįžau vaikiška, airiškai atsipalaidavusi , o čia – viskas stipru, teko iš karto suaugti“, – sako mergina.
Airijoje mokydamasi 7-oje klasėse jautėsi dar vaikas, kaip ir bendraklasės. Grįžo į tą pačią klasę „Ažuolo“ mokykloje, iš kurios ir išėjo, tik po metų perėjo į 5-ąją gimnaziją.
Labai nustebo, kad klasiokės jau dažosi ir puošiasi kaip panelės. Gustė jautėsi tarsi patekusi ne į bendraamžių, o gerokai vyresnių jaunuolių pasaulį, buvo sunkoka prisitaikyti.
„Lietuvoje mokiniai dėl uniformų kelia dramas, o Airijoje ta tema diskutuoti beprasmiška, uniformos privalomos, ir taškas“, – pastebi pašnekovė.
Airiai turi uniformas ne tik pamokoms, bet ir kūno kultūrai. Visų vienodi ir uniforminiai batai, striukės.
Grįžo ir dėl gimtosios kalbos
„Nesigailim, kad grįžom“, – savo ir vyro Remigijaus vardu tvirtina po ketverių metų gimtinėn gyventi grįžusi Vaida Jakučiūnienė.
Pagrindinis grįžimo motyvas – dėl vaikų.
Jaunylei dukrai Guodai artėjo laikas eiti į pirmą klasę.
„Svarstėme: dabar arba niekada“, – neslėpė V.Jakučiūnienė.
Mažajai dukrai kalbant lietuviškai, nors namuose visi kalbėjo tik šia kalba, jau buvo juntamas ryškus angliškas akcentas. Tai kėlė nerimo.
„Mažoji taip greit angliškai išmoko, tarsi tai būtų jos gimtoji kalba. Ir dabar pastebim, kad ji viską tebesiverčia iš anglų kalbos, tad kartais sakiniai išeina keisti“, – sako moteris.
V.Jakučiūnienė džiaugiasi, kad jų vyresnėlė Gustė yra labai talentingas vaikas, greit priprato prie airiškos mokymosi sistemos, o grįžusi spėriai pasivijo bendraamžius.
Dargi grįžti traukė gimtinėje esantys savi namai, sodas ir daržas.
„Būdavo, perku prekybos centre serbentų ir prisimenu, kad namie jų galėdavau pasiskinti išėjusi į kiemą“, – sako pašnekovė. Dabar šeima viską užsiaugina pati.
Be abejo, uždarbis Airijoje buvo geresnis. Ir didesnės socialinės garantijos. Dėl materialių dalykų buvę mažiau streso, jauteisi labiau užtikrintas. Jei kas nutiks, susirgsi ar neteksi darbo, gausi pašalpų ir kitokių išmokų. Buvo nemaži ir už vaikus mokami pinigai. Tačiau didžiąją dalį pajamų surydavo būsto nuoma, o nuomos kainos vis augo.
V.Jakučiūnienė neslepia, kad kuriantis Airijoje iš pradžių, nors yra diplomuota kineziterapeutė, dirbo indų plovėja ir to nesivaržė, vėliau gavo geresnį darbą restorano salotų bare.
„Mūsų ten dar laukia. Atostogauti traukia į Airiją, jau porą kartų ten vykom. Labai gerai sutarėm su tenykščiais lietuviais, norisi susitikti. Mergaitėms labai patinka viešėti pas močiutę“, – sako pašnekovė.
Autografas
„Dabar abi šalys mano širdžiai artimos, ir Lietuva bei Airija turi savų pliusų ir minusų. Airija labai graži, žalia ir kalnuota, bet Lietuva – mano gimtinė.“ (G.Jakučiūnaitė)
Prierašai po nuotraukomis:
1. G.Jakučiūnaitei ir jaunėlei sesutei Guodai teko pratintis prie lietuviško gyvenimo būdo.
2. Airijoje dėl uniformų diskusijų nekyla, tad G.Jakučiūnaitė (trečia iš dešinės), kaip ir bendramokslės, ją dėvėjo kasdien.
3. Grįžusiai į gimtinę G.Jakučiūnaitei teko greit suaugti, prisitaikyti prie bendraamžių.
4. G.Jakučiūnaitė (kairėje) su sese prieš išvykstant iš Airijos. Nuotr. iš asmeninio albumo
"Panevėžio kraštas", 2020 03 03
