– Tik pernai vasarą gimęs Salų dvaro teatras iš karto pelnė pripažinimą ir žinomumą. Po sėkmingos spektaklio „Bunkeris“ premjeros jūsų gastrolių grafikas sudarytas jau iki šių metų gruodžio. Bet... Jūs jau nebeapmokamas režisierius, teatras tarsi nebe teatras?
– Nebesu režisierius, nes organizatoriai pritrūko pinigų etatui, bet gastrolės vyksta visu tempu, visur prisistatom kaip Salų dvaro teatras. Režisieriumi galiu būti ir savanoriškais pagrindais, dirbdamas visai kitą darbą. Jo dabar ir ieškau.
Tokiu atveju susiformuotų skandinaviško teatro modelis, kur režisieriai ir aktoriai vaidina savo malonumui. Esu tokio amžiaus, kai nebesinori nieko įrodinėti, svarbu galimybė pasakyti tai, ką noriu ir žinau.
Mano ir aktorių įdirbis jau matyti, susidomėjimas Salų dvaro teatru nemažas. Liko ir praėjusios vasaros teatradienių ketvirtadieniais pėdsakas. Šiemet ne kiekvieną savaitę, bet vis tiek į Salas vaidinti atvyksta mėgėjų teatrai.
Neseniai Utenoje vyko mėgėjų teatrų festivalis „Gi(y)lių beieškant“, laimėjome geriausio spektaklio nominaciją „Aukso gilė“, mūsų aktorius R.Traškinas pripažintas geriausio vyro vaidmens atlikėju, o L.Matiukaitė – geriausia debiutante.
Man norisi, kad mes, kaip Salų dvaro teatras, išliktume, neiširtume. Ir „Bunkerio“ trupė nori likti kartu, jau kalbame, kad reikia statyti naują spektaklį.
Sako, lemiamas būna 10-tas premjerinio veikalo pasirodymas, toks lūžio taškas, kai išliekama arba važiuojama žemyn, išsikvepiama. Utenos festivalyje mums kaip tik buvo tas lemiamas dešimtas kartas. Ir tapo aišku, kad ne leidžiamės, o kylam.
– Kas jus, trylika metų sėkmingai vadovavusį Rokiškio liaudies teatrui, nuvedė į Salas? Girdėjau, irgi labai proziška priežastis.
– Taip. Rokiškio kultūros centras, kuriam priklauso liaudies teatras, pasiūlė dirbti nebe visu etatu. Nesutikau pasirašyti naujos darbo sutarties, tad pernai balandį mane atleido.
Į Salas pakvietė dvaro veikloms vadovaujanti Birutė Dapkienė, ji turėjo planų teatru į dvarą privilioti meno gerbėjus. Mudviejų požiūriai sutapo, ir jau pernai birželį aš dirbau dvare.
– Kaipgi mažame ir gan atokiame kaime, tuščioje vietoje, kur nėra buvus tokio kultūros reiškinio, radosi teatras? Juk jis ne vien scena ir aktoriai, reikia ir žiūrovų. Iš kur jų Salose bus?
– Žiūrovus jaukintis pradėjau poezijos skaitymais, visą vasarą jie vyko penktadieniais. Skaičiau įvairių poetų eiles, kraštiečių kūrybą. Buvo dienų, kai ateina po 3–4 klausytojus, o kartais susirinkdavo ir pora dešimčių.
Tuo pačiu metu organizavome ir teatrinius ketvirtadienius, iš įvairių šalies vietovių ėmėm kviestis mėgėjų teatrus – ir kas savaitę dvare buvo rodomi spektakliai.
Kvietėm su rizika, ar pasiteisins? Į pirmąjį iš Bajorų atvykusio kolektyvo vaidinimą atnešėm 30 kėdžių ir svarstėme, ar tik jų nebus per daug. O susirinko per 100 žiūrovų. Vadinasi, žmonės tokių dalykų pasiilgę.
Rinkosi ne tik vietiniai žiūrovai, atvyko ir iš toliau. Dėl spektaklių dvaras dar labiau populiarėjo, nors pelno iš to nebuvo. Mėgėjų teatrai atvažiuodavo su savo bilietais, kiek parduodavo, tiek jų. Vienus spektaklius lankė gausiau, kitus mažiau gausiai, bet nė vienas teatras nuostolių nepatyrė, mažiausiai žiūrovų yra buvę apie 30–40.
Vyko sklaida. Pats ne kartą pardavinėjau bilietus, kalbėjau su žiūrovais, teiravausi, iš kur jie. Į teatradienius ketvirtadieniais žmonės vyko iš Vilniaus, Kauno, Kupiškio, Zarasų, Molėtų ir dar iš kitur, taip pasklido žinia, kad Salose yra teatras.
– Kai šitaip išpurenote dirvą, tikriausiai nekeista, kad premjerinis Vytauto V.Landsbergio „Bunkeris“ sulaukė anšlago ir kad gastrolių sąrašas nusitęsęs pusmečiui į priekį? Kokia buvo jūsų darbo virtuvė, kaip formavote trupę?
– Į premjerą Salų dvare susirinko per 250 žiūrovų. Įdomu, kad pirmą kvietimą gastrolėms gavome iš Mažeikių dar prieš premjerą.
Jau prasukom nemažą ratą, dar laukia Ignalina, Šeduva, spalio pabaigoje gastrolių vyksime į Vokietiją, mus pakvietė Niurnbergo lietuvių bendruomenė.
Kai atėjau į Salas, mano planas buvo turėti dvi trupes, dviejų krypčių teatrą: dvariškąjį, galintį vaidinti sudėtingą dramaturgiją, ir kaimiškąjį. Balio Sruogos žodžiais tariant, būtų juodžemiško ir universitetinio teatro fuzija (susimaišymas).
Su manimi į Salas atėjo dalis rokiškėnų artistų, vaidinusių liaudies teatre, įsitraukė ir naujų: Giedrius Kujelis ir Lina Matiukaitė.
Kaimiškosios pakraipos teatrui trupę subūriau iš vietinių, buvom pradėję repetuoti „Bobutės susipyko“ pagal dramaturgo Kazimiero Čyplio-Vijūno vaidinimų sodžiui pjesę.
Dabar tie reikalai atidėti į šalį, repeticijos sustabdytos dėl finansinių sunkumų.
B.Dapkienės kviečiamas Salų dvare įkurti teatrą jai iš karto sakiau, jog teatras – brangus malonumas, geriausiu atveju grąžą galėtume duoti po poros metų. Mano žodžiai pasitvirtino, dėl lėšų stygiaus etatiniu režisieriumi buvau tik pusmetį. Dabar nei pakartas, nei paleistas. Trupės nenoriu paleisti. Kol esu bedarbis, važinėti repetuoti į Salas neturiu galimybių, su rokiškėnais artistais repetuojame Rokiškyje.
– Premjeriniu spektakliu pataikėte į dešimtuką, Ukrainos karo fone karo ir išdavystės tema palietė jautriausias žiūrovų stygas. Kaip taip įžvalgiai parinkote, su kuo Salų dvaro teatrui pirmą kartą išeiti į rampų šviesą?
– Karo temos mane nuolat užkabina, o šiuo atveju neturėjau kito pasirinkimo, „Bunkerį“ buvau pradėjęs statyti dar dirbdamas Rokiškio teatre, kai išėjau, darbas ėjo į pabaigą.
Kai ėmiausi „Bunkerio“, karo dar nebuvo. Toji pjesė parašyta prieš dešimtmetį, dokumentinė, remiasi poeto Kosto Kubilinsko gyvenimo istorija. Žiūrovus vis dar domina partizanų tema, ji svarbi, žmonės vis dar ieško atsakymų, kodėl vieni tampa didvyriais, kiti išdavikais.
Pradėjau nuo Protasevičiaus istorijos, pagrindinio vaidmens atlikėjui Ramūnui Traškinui sakiau žiūrėti įrašus, kaip anas suimtas šneka, kaip elgiasi žmogus, įvarytas į kampą, kokia jo savijauta.
Prasidėjus karui per repeticijas aptardavom ir tų dienų aktualijas, fronto reikalus.
Kai Rokiškio teatre prasidėjo nesusipratimai, išgirdau priekaištų, kodėl aktoriams teikiu nepagrįstų vilčių, kad spektaklį pastatysime. Tariausi su aktoriais, klausiau, ką darom? Visi nutarė: pabaigiam. Teatre mažai berepetavom, daugiau mano bute, Bajoruose, į Salų dvarą nusikraustėm prieš pat premjerą. Repetuoti tuos 30 kilometrų vykdavom keliom mašinom.
– Trumpai papasakokite, kas vyksta „Bunkeryje“. Ar karas pastatymą pakoregavo? Žinau, kad net sulaukėte priekaištų, jog netinkama tema.
– Tai istorija apie išdavystę. Poetas karo metu spausdino savo eiles provokiškoje spaudoje, dėl to buvo išmestas iš rašytojų sąjungos ir iš universiteto, išvažiuoja gyventi į provinciją, ten užmezga ryšius su partizanais, bet jį užverbuoja KGB. Jis nužudo kelis partizanų vadus.
Istoriškai buvo kiek kitaip, K.Kubilinskas bunkeryje buvusius partizanus išnuodijo, tada okupantai juos susprogdino.
Ukrainos karo fone pjesė įgavo naujo svorio. Ar mes patys toje situacijoje sugebėtume išlaikyti įsitikinimus, žmogiškumą?
O jei pas mus vėl šitaip? Kiek būtų išdavikų ir besiaukojančių? Daromės vis pragmatiškesni, aukotis niekas nebenori. Tie besiaukojantys atrodo keisti ir juokingi, tarsi ne iš šio pasaulio.
Taigi apie tai kalbėti teatro kalba ne tik reikia, bet ir būtina.
Iš pradžių spektakliui buvo sukurtos visai kitokios dekoracijos, vėliau scena virto psichiatrijos ligoninės palata.
Išskyrus partizanus, atrodo, kad visi personažai išprotėję. Jie kaip psichikos ligoniai kalba lozungais, visokias nesąmones, barasi, tad viską ir perkėliau į ligoninę. Ten pat įkurdinom ir bunkerį – po dideliu stalu.
Už stalo sako kalbas, o po stalu sėdintys partizanai viską girdi, jiems baisu, reikia kažkaip išgyventi, nors vidutinis partizanavimo laikas vos pusmetis.
Didžioji spektaklio dalis – priešmirtinė poeto vizija: rašytojų sąjungos posėdis, tarybinio gyvenimo vaizdai, paradinės kalbos, jos jaunesniam žiūrovui jau ir nesuprantamos, todėl neprošal priminti.
Buvo kalbų, kad reikia statyti spektaklį ne apie išdaviką, geriau apie didvyrius.
Bet juk tai yra teatras. Kas yra teatre teigiamas personažas? Geras ir ką? Visi garsieji klasikos veikalai yra ne apie geruosius, o apie blogus, žudikus, prasikaltusius, sudėtingas asmenybes.
Toliau apie tai skaitykite „Panevėžio krašto“ laikraštyje
liepos 25 d. numeryje
Prierašai po nuotraukomis:
1. E.Daugnora (sėdi priekyje) su „Bunkerio“ artistais gastroliuodami jau apsuko pusę šalies.
2. E.Daugnora puoselėja viltį su Salų teatru pastatyti ir antrą spektaklį.
3. B.Dapkienės pakviestas dirbti Salų dvare E.Daugnora etatiniu režisieriumi išbuvo vos pusmetį, nes tam pritrūko lėšų.
4. 5. 6. ir 7. Spektaklis „Bunkeris“ yra istorija apie išdavystę, toji tema Ukrainos karo fone ypač aktuali, įtaigus veiksmas scenoje žiūrovus veda sudėtingais žmogaus sielos vingiais, skatina klausti savęs: o kaip aš pasielgčiau jų vietoje?
Feisbuko nuotraukos
