Kilimai – kelių sluoksnių
Ko tiktai nemoka Rokiškio rajone, Lebedžių kaime, gyvenanti Jūratė Balčiūnienė: siuva, mezga, daro papuošalus, sages iš karoliukų, puoselėja namų aplinką, netgi statybomis užsiima. Dar ji mėgsta saviveiklą, motokrosą, yra šokusi parašiutu, skridusi oro balionu, su dukra kas vasarą keliauja po užsienį.
Bet moteris prisipažįsta, kad iš visų veiklų viena yra ypatinga, tai – nėrimas iš virvių.
„Virves aš tiesiog įsimylėjusi. Pamatau jos gabalą ir jau žinau, kas iš to išeitų“, – šypsojosi savo namų duris plačiai atvėrusi šeimininkė.
Daugelis jos nertų darbų – pas naujus šeimininkus, bet svetainėje iš karto į akis krenta nunertas rudas kilimas.
Rokiškietė aiškino, kad šis kilimas yra ne bet koks, o reljefinis, nertas keliais sluoksniais. Vieno sluoksnio raštai dengia kitą, jie tai persipina, tai susibėga į bendrą nėrinį. Tokio dirbinio schemas ji perka internetu.
„Prisimenu, kaip nėriau kilimą iš 2 kilometrų ir 100 metrų ilgio virvės – lyg po sunkia antklode po juo lindėjau. Iš po jo išsikabarodavau, paraitydavau, pasukdavau ir tęsdavau toliau“, – apie nėrimą pasakodama nuolat šypsojosi pašnekovė.
Virvės tapo išsigelbėjimu
Moterys eina į sporto salę ir pluša su sporto įrenginiais, stiprindamos raumenis, o J.Balčiūnienė „sportuoja“ vąšeliu nerdama virves. Šis darbas fiziškai sunkus, įskausta pirštai.
„Kai tokį kilimą baigi, tai porą savaičių nebesinori vąšelio imti į rankas“, – apie itin mėgstamą, bet kartu ir varginantį pomėgį atviravo šeimininkė.
Kilimą ji nuneria per porą savaičių, per dieną dirba 3 ar 4 valandas.
„Arba jei pilnatis ir į galvą lenda sunkios mintys – tai ir naktį atsikėlusi neriu. Man tai padeda atsipalaiduoti“, – kalbėjo rokiškietė.
O kas gi išvengia nerimo dėl ateities, kai ką tik išgyvenome migrantų antplūdį, kovido pandemiją. Po jos užgriuvo dar baisesni dalykai – Rusijos karas Ukrainoje.
Pašnekovė atviravo, kad per pandemijos suvaržymus nėrimas virvėmis tapo tikru išsigelbėjimu.
J.Balčiūnienę tuo metu ištiko ir šeimos nelaimės, ji liko našlė.
„Galiu tik džiaugtis tuo, kad užauginome puikius vaikus“, – patikina.
Apie tai ji nenori daug kalbėti – likimo išbandymų, netekties tema pašnekovei vis dar per sunki.
Virvinė delninė – sensacija
J.Balčiūnienė prisiminė, kad iš virvių nerti kilimus, pagalvių užvalkalus, kuprines, delnines, interjero puošmenas, padėkliukus ją paskatino viena draugė.
Prieš kelerius metus ant bangos buvo stori nerti krepšiai.
„Draugė man ir sako: Jūrate, taigi tu viską moki, negi nesugebėsi iš virvės nunerti krepšio?“ – prisiminė bičiulės jai mestą iššūkį. Ir kai pabandė – taip virvės ir nebepaleido. Jos nerti krepšiai – su odiniu dugnu, su užtrauktuku ir papuošti kokia nors detale. Sunkiausia įsiūti užtrauktuką, tai tenka daryti rankomis.
„Tokių krepšių, kuprinių ar delninių esu nunėrusi apie porą šimtų. O kai pamatau gatvėje moterį su mano rankdarbiu, toks gerumas užlieja...“ – atviravo moteris.
O kartą per jubiliejaus šventę sensacija ir pagrindine pokalbių tema tapo klausimas, kaipgi įmanoma iš virvės nunerti moterišką delninę. Dar viena iš mažų paslapčių – priklijuoti ar prisiūti kokį blizgutį.
Ji turi ir savo prekės ženklą „Šiltai“. Norėjo pasivadinti Ponia Virve, bet kažkas jau buvo spėjęs užbėgti jai už akių.
Į kirpyklą – su virbalais
J.Balčiūnienė prisimena, kad megzti, nerti, tik, žinoma, ne virvėmis, o siūlais, pradėjo dar nuo paauglystės.
„Tai jau nebe pomėgis, o diagnozė“, – kvatojosi pašnekovė.
Pavyzdžiui, eidama į kirpyklą ji nešasi siūlų ir virbalus arba vąšelį. Ten laukdama, kol kirpėja baigs gražinti, ji spėja numegzti pusę kojinės.
Šeimininkė susimąsto, kad viską yra nėrusi ir mezgusi, ką tik įmanoma, išskyrus paltą.
Nunerti iš virvių paltą – tai bent būtų išbandymas, bet kas gi tokį svorį ant pečių paneštų? Moters mėgstamiausios spalvos yra ruda, pilka ir jų atspalviai, taip pat – balta. Spintoje kabo vienintelis jos nebaigtas darbas – maždaug prieš 15 metų megzta suknelė. Beliko numegzti rankoves. Korespondentei nusistebėjus, kas trukdo užbaigti suknią, J.Balčiūnienė nusišypsojo, kad – spalva: „Staiga atėjo supratimas, kad nemėgstu vyšninės spalvos. Jei spalva ne prie širdies – tai kam man ta suknia?“
Draugė ieškojo oranžinės
Užtat J.Balčiūnienė rodė kitus iš virvių nertus ir pabaigtus iki galo spalvingus kūrinius – ryškiai oranžinius moliūgus.
„Manęs paprašė kaimo rudens šventei pagaminti kokias nors dekoracijas. Paskambinau draugei į Rokiškį ir pasakiau: rask man oranžinės virvės. Ką nori, tą daryk, bet kad ji būtų moliūgo spalvos“, – juokėsi šeimininkė.
Draugė rado būtent tokios virvės, ir vakare nėrėja važiavo jos pasiimti. O kai didžiulius virvinius moliūgus nugabeno į šventę, vargu ar kuris nors dalyvis liko prie jų nenusifotografavęs. Nuotaiką žmonėms labai kėlė ir ant moliūgo prisegtas ilgakojis voras iš karoliukų.
Ryškiaspalvių virvių rokiškietei yra padovanojęs ir tuometis rajono meras Antanas Vagonis.
Moteris prisipažino besidžiaugianti, kad kiti žino ir palaiko
jos pomėgį. Ir visai nesvarbu, kad šios virvės buvo ne jos mėgstamų spalvų.
Paklausta, negi nekyla noras atidėti į šalį darbus ir kartais tiesiog patinginiauti, J.Balčiūnienė atsakė, kad, kaip ir kiekvienas, ir ji pavargsta. Tuomet kilimą tiesiog nustumia į šoną.
Vasarą nėrimui ir mezgimui laiko beveik nelieka, nes reikia prižiūrėti gėlynus, tvarkyti aplinką.
Iš senų drabužių pasiuvo linksmus nykštukus
Paklausta apie siuvimą, J.Balčiūnienė prisipažino, kad jai labiau patinka taisyti seną drabužį nei siūti naują. Korespondentus ji pasitiko irgi su persisiūta suknele. Kai ką nukirpo, kai ką prisiuvo, dar kažką pataisė – ir drabužis visai kaip naujas.
„Prieš Kalėdas su dukra peržiūrėjome spintą, radome vaikiškų drabužių. Kad nereikėtų jų išmesti, pasiuvome linksmų nykštukų“, – šeimininkė džiaugėsi, kad jos dukra paveldėjo polinkį į rankdarbius. Ir dar daugiau – ko ji imsis, viską padarys. O dėl vienos suknelės J.Balčiūnienė net liejo ašaras. Nusimezgė iš vilnos ir baigusi įdėjo skalbti, nustatė reikiamą skalbimo mašinos programą.
Išima – ogi suknelė tiktų nebent šešiamečiam!
Užtat iš virvės nertus daiktus galima skalbti drąsiai skalbimo mašinoje. Jie bijo tiktai saulės – joje išblunka.
„Šiaip atrodo, kad nieko doro lyg ir nesukuriu. Bet štai dar gėlės iš organzos, papuošalai iš šilko... Jei viską kartu sudėčiau, tikrai būtų ką parodyti“, – šypsojosi.
Nepaleido mintys apie karves
„Dabar mokausi gyventi sau“, – tęsė pasakojimą J.Balčiūnienė.
Dar ne taip seniai šeima laikė raguočių pulką, melžiamų karvių.
Sodyba, kurioje gyvena, yra jos vyro gimtinė. Prisimena: atsikėlė čia gyventi, vyras sako, kad reikia išvalyti kiaulių lovius.
Jaunoji šeimininkė nesupranta: „Gerai, bet kuo gi juos valyti? Rankomis? Fu, pats valyk...“
O praėjo visai nedaug laiko ir jokie ūkio darbai nebebaidė.
Iš pradžių ji karves melžė rankomis. Pieną veždavo į bendrovės supirkimo punktą, ten ir pati dirba pieno laborante. Kilojo sunkius bidonus, nepagalvodama apie sveikatą.
Po to nusipirko melžimo aparatą, bet prieš daugiau nei 2 metus karvių ūkio atsisakė.
„Karvių nebeturėjau, bet prabudusi dar pusę metų mintyse eidavau jų melžti... Yra ir taip nutikę, kad iš tiesų kėliausi ir ėjau melžyklos link, nors ten tuščia“, – nuliūdo pašnekovė. Jos meilę žemės ūkiui perėmė sūnus.
„Sūnus grožisi, kaip auga želmenys. O suarta žemė jam kvepia. Tikras kaimo vaikas, į miestą neištempsi“, – jaunąjį ūkininką gyrė J.Balčiūnienė.
Šalin treningus ir kaliošus
J.Balčiūnienė laiminga, kad ramiai gyvena kaime. O ir atrakcijų netrūksta – su bendramintėmis iš aplinkinių kaimų, ypač – Lailūnų, dainuoja, šoka.
„O kokios šventės anksčiau būdavo! Grįždavau ryte – ir iš karto karvių melžti“, – prisiminė rokiškietė.
Su draugėmis, taip pat auginusiomis vaikus, susieidavo kavos išgerti, suvalgyti torto ar bandelių – ir užsišnekėdavo.
„Draugėms smagu, o man pas karves eiti reikia. Tai, būdavo, ir jos eina kartu. Viena karučiais bidonus veža, kita girdo, kelios melžiame“, – leidžiasi į prisiminimus.
Korespondentės pagirta, kad taip gražiai gyvena kaime, J.Balčiūnienė vėl juokėsi.
„Ir kaime nereikia vaikščioti su mėšlinais kaliošais ar treningais, atsikišusiais per kelius“, – aiškino.
Lakuoti nagai, garbanos, dažytos blakstienos, net ir namuose dėvimos suknelės galbūt kai kam sudaro įspūdį, kad šeimininkė tesirūpina vien savo grožiu, bet ir jos sodyba – viena gražiausių.
Pašnekovė labai mėgsta akmenis ir tiek jų pritempusi į sodybą, kad vienas pažįstamas jai sakė: „Po daugybės metų, jei kas suras tavo sodybą, manys, kad čia gyveno Flinstounai iš animacinio filmuko – juk čia vien akmenys.“
Prierašai po nuotraukomis:
1. J.Balčiūnienė įsitikinusi, kad ir kaime moteris turi atrodyti gražiai.
2. J.Balčiūnienė (kairėje) po koncerto su bičiulėmis Sigita Tubelyte ir Vita Lapieniene.
3. Tokios ryškios pačios gamintos gėlės kelia nuotaiką.
4. Baigusi vieną kilimą, rokiškietė jau mąsto, kaip ners kitą.
5. Nėriniai šalia gėlių – dar patrauklesni akiai.
6, 7, 8, 9 ir 10. J.Balčiūnienė labiausiai mėgsta rudą, pilką ir baltą spalvas, bet kitoms moterims neria ir ryškius krepšius bei kuprines, dar prisiuva kokią nors puošmeną.
11. Ant vieno iš moliūgų rudens šventei nėrėja „paleido“ ilgakojį vorą.
12. Gilėje galima laikyti smulkmenas arba saldainius.
13. Jau labai greitai išmuš virvinių zuikių valanda – Velykos.
Nuotraukos iš asmeninio albumo
