Žiūrim, tokių vaikščiotojų po dvi tris takeliais tik suka, tik suka.
Platesniam take ir visai tiršta, našlės, o gal ir visai ne našlės, viena kitai beveik ant kulnų lipa.
Taip ir mudvi, specia-liai nesivydamos, atsiduriam už nugarų damų trijulei.
„Toji tris kartus jau tekėjus, vis negeras ir negeras. Kęstukui tai jau tikrai nebuvo ko prikišt, bet, va, pasirodo, netiko. Matyt, ketvirtą auką nusižiūrėjus, ne kitaip...“ – suintriguoja baltakepurės frazė.
Todėl neskubam jų aplenkti.
„Ne mums žinoti, yra ar nėra ko prikišt. Kas jų namuose vyksta pro uždaras duris nesimato. Na, matyt, nesiseka moteriškei. Kuri jau čia iš mūsų gerą vyrą mestų? Va, tu, Aurelija, ar savąjį pavarytum?“ – klausia toji, kur su violetiniu šaliku.
„Ir dar kaip pavaryčiau“, – suprantam, kad žaliakepurė Aurelija drauges apstulbina.
„Jergau, ką čia šneki? Niekad saviškiu nesiskundei. Jei būtum norėjusi, šimtąkart būtum pavariusi, o dabar, regis, jau 38-uosius metus iš vieno puodo srebiat“, – ironizuoja baltakepurė.
„Būčiau norėjus… Gal ir dabar skirtis noriu, tik kad tos skyrybos baisiai brangiai kainuoja“, – numykia Aurelija.
Dvi draugės vienu metu sustoja, čiumpa Aureliją už rankų, klausia, ar tikrai taip blogai? Kas blogai? Ką slepia?
Mes, einančios iš paskos, apsimetam, kad kažko ieškom sniege, mindžikuojam, kad tik nereikėtų aplenkti. Negalim gi liautis klausytis įdomiausioj vietoj.
Aurelija svetimas rankas nusipurto, sako, nėra net ko pasakoti, nes gyvena kaip ir be šeiminių dramų, tik esą ne kartą susivokė, jog gal geriau būtų vienai. Nei tau skalbimų, nei tau virimų, nei savaitgalinių planų derinimų...
„Pašnekėjai tu čia…“ – violetinis šalikas nusivilia, jog nėra jokių sukrečiančių paslapčių.
Per anksti nusivilia, nes apstulbimas dar laukia, kai Aurelija ima ir atvirauja, kad ne kartą sėdėjo su kalkuliatorium ir skaičiavo, kaip tektų dalytis turtą skyrybų atveju. Viską sumušus, pridėjus išlaidas teisininkams, gaudavosi žvėriškas savęs apiplėšimas.
„Ką tu skaičiavai? Banko sąskaitų turinį?“ – smalsauja baltoji.
Aurelija sako, kad pinigus perrėžt perpus vienas juokas, jokios kebeknės nebūtų. Kaip ir butą – po kambarį kiek-vienam.
Ji skaičiavo VISKĄ: indus, kilimus, patalynę, baldus, buitinę įrangą, sporto inventorių, šviestuvus, knygas ir kitą smulkmę.
Apskaiton įtraukė ir sandėliuko turinį: konservuotas rudens bei vasaros gėrybes.
Tik pradėjusi eiti trijulė vėl sustoja lyg įkasta. Anos neatgauna žado, vis klausia ir klausia, kam Aurelija gaišo tiek laiko, kad skrupulingai inventorizuotų šeimos gerovę.
Violetinis šalikas kraipo galvą: kas galėjo pagalvoti, kad tylioji, paslaugioji, su skaičiais, regis, nedraugaujanti Aurelija yra užsislėpusi buhalterė?
„O taviškis ar žino? Na, kad vakarais skaičiuoji?“ – nejaukiai klausia baltoji.
Negirdim, ką sumurma Aurelija, bet trijulė staiga išsisklaido. Balta kepurė ir violetinis šalikas beveik protekiniais pasuka į kitą taką. Joms pavymui nuskubam ir mes, nes stoviniuojant nušalo kojos.
„Ramioj pelkėj velniai veisiasi. Negali žinoti, ką tokia iškrės“, – dar išgirstam draugės adresu mestą repliką.